Atkurtos valstybės istoriją dažniausiai skaičiavome 1990-aisiais gimusių Lietuvos piliečių nugyventais metais. Sakydavome: „Mūsų Nepriklausomybė jau eina į mokyklą , gavo pasą, baigė gimnaziją“. Dabar Lietuvos nepriklausomybei jau 25-eri. Valstybei, priešingai nei žmogui, – tai tik akies mirksnis, mikroskopinė istorijos dalelytė, net ne istorija, o priešistorė. Žinoma, mūsų visuomenei taip neatrodo –juk pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės mėnesiais ir pačioje Lietuvoje, ir užsienyje (ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose) Lietuvos pasirinkimas buvo vadinamas istorine klaida, o pati atkurta valstybė – žlungant Sovietų Sąjungai atsiradusiu nevykusiu kūdikiu, kuris be Rusijos energetinių išteklių numirs dar vystykluose. Lietuva per 25 metus paneigė visas „juodąsias pranašystes“. Tačiau po išsivadavimo prabėgęs ketvirtis amžiaus reiškia, kad dar po penkerių metų Nepriklausomybės karta, Kovo 11-osios bendraamžiai pradės vadovauti partijoms, ministerijoms, verslo bendrovėms, mokslinių tyrimų laboratorijoms. Ar jie pasirengę perimti valstybės vairą iš viduriniosios ir vyresniosios kartų? Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyrius surengė apskritojo stalo diskusiją „Gimę laisvoje Lietuvoje: lūkesčiai ir realybė”.
Diskusijos dalyviai -1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras, europarlamentaras Algirdas Saudargas, Vytauto Didžiojo universiteto Viešųjų ryšių prorektorė, profesorė Auksė Balčytienė, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus narys, istorikas Zigmas Tamakauskas, LŽD Kauno skyriaus pirmininkė, žurnalistė Skirmantė Javaitytė, IX forto muziejaus muziejininkas Vytautas Jurkus, Kauno miesto muziejaus edukatorius Simonas Jazavita. Vedėjas – LŽD Centro valdybos atsakingasis sekretorius Arnoldas Aleksandravičius.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS: „Pabandykime sudėlioti Nepriklausomybės bendraamžio, statistinio šiuolaikinio 25 metų Lietuvos piliečio socialinį portretą. Ar teisingos visos etiketės, kurios dabar jam klijuojamos: esą jaunieji lietuviai individualistai egoistai, vienodai abejingi ir skaudiems, ir šlovingiems Lietuvos istorijos puslapiams, pirmai progai pasitaikius pasiruošę emigruoti iš tėvynės, norėtų mūsų rimtas valstybines šventes paversti žaismingais, linksmais reginiais. Pirmiausia savo įžvalgomis paprašykime pasidalyti profesorę Auksę Balčytienę, kuri dažnai bendrauja Nepriklausomybės karta.“
Auksė BALČYTIENĖ: „Prieš 25-erius metus Vytauto Didžiojo universitetas buvo prikeltas iš užmaršties pirmiausia siekiant suteikti emocinę intelektualinę erdvę naujosios, būsimos nepriklausomos Lietuvos kūrėjams. Universiteto pasirinktas studijų modelis – „Artes liberales“ (laisvųjų menų ir mokslo vienovė). Jaunieji studentai ne tik semiasi žinių ar lavina protą, bet ir išmoksta pilietiškumo. „Artes liberales“ modelį susieju su žurnalistika. Manau, tai per mažai vertinama profesija. Žurnalistinis išsilavinimas padeda geriau suprasti „nesavą“ – politikos, ekonomikos, kultūros – aplinką. VDU studijų modelis ir dėstomoji žurnalistikos disciplina skatina jaunimą aktyviai „provokuoti“ visuomenę „nepatogiais“ klausimais, ieškoti tiesos, pasinerti į įvykių sūkurį.“
A. ALEKSANDRAVIČIUS: „Valdiški paveldosaugininkai neleidžia nugriauti sovietų kerėplų (taip pat ir okupantų kareivių statulų) nuo Vilniaus Žaliojo tilto ir vilkina paminklo Lietuvos partizanams statybas Vilniaus Lukiškių aikštėje. Rengiama nauja literatūros dėstymo vyresniosiose klasėse programa pasipiktinusi „pažangių lituanistų bendruomenė“ rašo ilgiausias peticijas Švietimo ir mokslo ministerijai – bando apsaugoti jaunimą nuo Lietuvos partizanų dienoraščių nagrinėjimo per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas (esą tokie „sunkūs, nešiuolaikiški tekstai“ neleis paaugliams patirti „skaitymo malonumo“). Ar sovietinių kompleksų neatsikračiusi vidurinioji, sovietų laikais subrendusi karta, dabar laikanti valstybės ekonomikos, politikos, kultūros, mokslo vadžias, tokiu atveju turi teisę moralizuoti laisvoje Lietuvoje gimusiam jaunimui, kad jis apolitiškas, nepatriotiškas?“
Algirdas SAUDARGAS: „Enciklopedijose yra daug „tautos“ apibrėžimų: bendras dvasinis ryšys, viena kalba, galbūt valstybė, pilietybė. Kai nutausti, perkerti tą tapatybės ribą, nutolsti, nustoji būti tautos piliečiu. Kita žodžio „tauta“ reikšmė yra „trauka“. Tokių dalykų žodyne yra labai daug. Dabar ši sąvoka mūsų kalboje yra pakeista prancūzišku, o iš tiesų graikiškos kilmės žodžiu „nostalgija“. Tauta yra nostalgija… Tai medicininis terminas. Vienas šveicarų gydytojas, tyręs įvairioms valstybėms tarnavusių šveicarų gvardiečių savijautą, šį reiškinį taip ir pavadino – nostalgija, trauka, skausmu dėl savo kalnų takų … Narsūs mūšių laukuose šveicarai, toli nuo tėvynės išgirdę neišpasakytai mielą Alpių rago melodiją, dėl tėvynės ilgesio mirdavo ištikus insultui, kraujui išsiliejus į smegenis. Nereikalaukime, kad mūsų jaunimas būtų patriotiškas nuo galvos iki kojų ir viešai demonstruotų pilietiškumą. Jau seniai, gal prieš 5 metus susidūriau su roko grupe „Skylė“, soliste Aiste Smilgevičiūte ir partizaniškų dainų autoriumi Roku Radzevičiumi. Kartu rengdavome koncertus prie partizanų žeminių. Ir Vilniaus laisvalaikio, sporto, verslo rūmuose „Forum Palace“ vyko gyvas koncertas tarsi miško tankmėje. Jaunimas ošė, dainavo, šoko, vėliavomis mojavo… Nes tai merginoms ir vaikinams iš tiesų patiko. Patriotizmas atželia kaip žolė. Daug tokių pavyzdžių yra. Nematau kažkokios skausmingos ar nerimą keliančios problemos.“
Simonas JAZAVITA: „Esu ne tik Kauno miesto muziejaus edukatorius, bet ir VDU magistras, baigiu Lietuvos istorijos studijas, be to, dar vienas sutapimas – gruodį man sukaks 25-eri metai. Taip pat esu 1990-ųjų kartos vaikas. Kai dar visai mažas buvau, senelis pasakodavo laisvės kovų istorijas, daug skaičiau apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius. Todėl nebuvo sunku pasirinkti, ką studijuosiu, kokios profesijos sieksiu. Aš, Skirmantė, Vytautas ir dar daugiau jaunimo, studentų ne kartą ėjome partizanų kovų takais. Kiekvienas renkamės širdimi. Protui gal svarbesni argumentai, o širdis linksta į teisingus, didingus dalykus. Tada savaime stengiesi apsaugoti mūsų istoriją nuo provokacijų, bandymų apjuodinti.“
Skirmantė JAVAITYTĖ:„ Jaunimui svarbu daug bendrauti su tinkamais, autoritetingais žmonėmis. Pažinau jų nuo pat vaikystės – ir giminaičių, ir senelių, kurie įdomiai pasakodavo apie partizanus. Bet negalima jaunimui uždrausti kritiškai mąstyti. Netgi apie visuomenės autoritetus ir pačią istoriją. Naudinga pakeliauti, praplėsti akiratį, iš kitų šalių pasisemti patirties, pasidomėti, kaip pasaulis vertina Lietuvos istoriją. Jauno žmogaus pasaulėžiūra dėl to tik sutvirtės.“
Vytautas JURKUS: „Buvau pristatytas kaip nepriklausomos Lietuvos amžininkas, tad ką reiškia būti 25-erių? Nebesi vaikas, bet negali sakyti, kad turi daug patirties. Eidamas į šį renginį nemačiau svetimų kareivių, jokių eilių parduotuvėse dėl „deficitinių“ prekių. Mūsų kartai saviraiškos, pasirinkimo laisvė šiandien savaime suprantamas dalykas. O mano tėvams, seneliams prieš ketvirtį amžiaus tai buvo sunkiai įsivaizduojama svajonė. Nepriklausomoje Lietuvoje užaugusiems ir okupacijos nepatyrusiems žmonėms svarbu suvokti, kas yra svetimos valstybės priespauda, kaip išsaugoti savigarbą, dvasinę nepriklausomybę net ir nelaisvės sąlygomis. Apsidairykime aplink, pastebėkime tuos kuklius tyliuosius didvyrius, buvusius partizanus, pogrindinės katalikiškos ir tautinės spaudos platintojus, kurie sunkiausiu Lietuvai laikotarpiu vadovavosi principu: atiduok Tėvynei, ką privalai. Vienas iš tokių buvo pernai Anapilin iškeliavęs1990 m. nepriklausomybės akto signataras partizanas Liudvikas Simutis. Partizanai, tremtiniai iki paskutinio atodūsio mylėjo Lietuvą, dainavo: „Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus“. Niekinti lietuvius ir Lietuvą dabar netgi tapo gero tono ženklu, o į nesiskundžiantį „bloga, savo vaikais nesirūpinančia Lietuva“ ar į emigruoti nesirengiantį jaunuolį pradedama žiūrėti įtariai, tarsi į asmenį, atitrūkusį nuo tikrovės. Nuo saviniekos viruso jaunąją kartą išgelbėtų nuolatinės pastangos suvokti, ką reiškia būti lietuviu, kokia vertybė gyventi laisvam.“
A. ALEKSANDRAVIČIUS: „Norom nenorom teks pabūti velnio advokatu -perpasakoti piktą priekaištą Lietuvos jaunimui, kurį dažnai tenka girdėti viešojoje erdvėje. Esą jaunieji linkę studijuoti užsienyje, o gavę diplomus – negrįžti į tėvynę. Leisiu sau pajuokauti. Neseniai naujasis Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas pažadėjo, kad universitetas sieks patekti tarp 400 stipriausių pasaulio universitetinių mokslo įstaigų. Labai ambicingas tikslas – 399 vieta… Ar gali tokia apgailėtina garsiausio Lietuvos universiteto tarptautinė reikšmė patenkinti mūsų jaunuolius, vaikinus ir merginas, kurie yra maksimalistai, stengiasi rinktis tai, kas geriausia ir madingiausia? 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas senesnis už garsųjį Jungtinių valstijų Harvardo universitetą, įsteigtą 1636 m., bet atsilieka net nuo Estijos Tartu universiteto, pirmuosius studentus priėmusio 1632 m. Kai Vilniaus universitetas taps ketvirtas-penktas Europoje ir penkioliktas –dvidešimtas pasaulyje, tada jaunimas tikrai studijuos Lietuvoje, kaip manote?“
S. JAZAVITA: „Yra toks populiarus priežodis: „Gerai ten, kur mūsų nėra“. Tai primena seną gerą spektaklį – komediją „Amerika pirtyje“: Amerikoje neva pinigai ant medžių auga. Daugiau domėjęsi, o dar geriau – patys su tuo susidūrę, nuvykę į užsienį žino, kad visur gyvena tokie pat žmonės. Bet visuomenei primestas stereotipinis vaizdinys, kad, nenorint būti baltomis varnomis, stengiantis neatsilikti nuo mados, reikia studijuoti prestižiniuose universitetuose. Tačiau negalima suabsoliutinti. Nemažai jaunų žmonių „laiko frontą“, stengiasi likti Lietuvoje, darbuotis gimtinėje, kiek įmanoma. Lietuva turi būti atvira pasauliui, tačiau reikėtų išgyvendinti iš visuomenės sąmonės tą savotišką baudžiauninko požiūrį: pas mus viskas blogai, o kitur – tikras rojus. Tai tarsi savotiška XXI amžiaus propaganda, skatinanti Lietuvą išsivaikščioti: svetimas dūmas už tėvynės ugnį šviesesnis…“
LŽD vicepirmininkas Aurelijus NORUŠEVIČIUS (iš salės): „Visas mūsų
gyvenimas, be abejonės, yra tėvų rankose. Bet jaunuolio pasaulėžiūrą formuoja ir daugelis atsitiktinių žmonių. Vilniaus universitetas jau užima 600-ąją vietą pasaulyje. Iki 400-osios visai netoli. Jis turi senas tradicijas, o kitiems universitetams, susikūrusiems daugiausia Nepriklausomybės metais, aišku, šiek tiek sunkiau. Džiaukimės, kad mūsų jaunimas studijuoja užsienyje ir parsiveža naujų idėjų. Žinoma, liūdna, kai protai nuteka visiems laikams. Bet kas iš tiesų studijuoja oksforduose, kembridžuose, o dar dažniau –beveik nežinomuose mums užsienio universitetuose? Daugiausia turtingų šeimų vaikai. Teklo girdėti pačių tėvų nuostatą: ką tu čia, sūneli ar dukrele, susiruošei studijuoti Vilniuje ar Kaune… Bet daugelis normalų išsilavinimą užsienyje gavusių, proto, patirties įgijusių jaunuolių, kaip sakė mūsų signataras, negali atsispirti nostalgijai ir grįžta… Studentai, jaunime, nepamirškite signatarų, partizanų, visų tų šviesių žmonių, kurie gali daug svarbaus pasakyti. Kodėl taip retai juos kviečiame į mokyklas, kad papasakotų apie išsivadavimo kovas, primintų laisvės kainą?“
Zigmas TAMAKAUSKAS: „Rašytoja ir filosofė Šatrijos Ragana kažkada pabrėžė, kad kad žmogui svarbiausia turėti idealą. Jeigu idealo, svajonių neturi, kažkokį trumpalaikį darbelį padarysi, bet ateities kalnų nenuversi. Svarbiausia – mokykla. Prieškario mokinys ar studentas 1941-aisiais ėjo į Birželio sukilimą prieš sovietus. 1944-1953 metais partizanų būriuose kovėsi būtent lietuviškos tautinės mokyklos auklėtiniai. Kai atgavome nepriklausomybę, tarsi ėmėmės atkurti tautinę mokyklą, tačiau dabar iš jos nieko nebeliko. Net pamokos mokyklose nepradedamos himno giedojimu. Kauno m. savivaldybėje bandėme pasiekti, kad miesto mokyklose bent kartą per savaitę skambėtų „Tautiška giesmė“. Bet sukilo liberalai, esą baisu, prievarta. Teko lankytis JAV mokykloje, ten vaikai gieda nacionalinį himną „Žvaigždėta vėliava“ kiekvieną dieną kaip maldą ir niekas neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip…“
VDU profesorius Liudas MAŽYLIS (iš salės): „Pirkite abonementą į Kauno „Žalgirio“ krepšininkų rungtynes, ir matysite būrius jaunimo susikaupus, labai nuoširdžiai giedant Lietuvos himną. Gal ne kas savaitę, bet kartą per mėnesį tai tikrai. Net Kauno „Žalgirio“ arenos stogas dreba, kai mes užtraukiame „Tautišką giesmę“. Nemokantys teksto švieslentėje gali skaityti bėgančią eilutę.
„Velnio advokate“, jau pati jūsų klausimo pradžia, kad daugelis jaunųjų lietuvių studijuoja užsienyje, yra neteisinga. Lietuvoje studijuoja turbūt 9 iš 10 pirmakursių. Tas pat dėl universitetų reitingų. Nuoširdžiai pasakysiu: jokių reitingų nėra.
Panaršykite internete. Pavyzdys – Sasekso universitetas Braitone, besireklamuojantis „esame geriausia aukštoji mokykla Didžiojoje Britanijoje“. Iš kur jie tai ištraukė? „Mes apklausėm savo studentus, jie patenkinti, kaip pas mus galima šauniai praleisti laisvalaikį. Pagal šį kriterijų mes lenkiame ir Oksfordą, ir Kembridžą“. Jeigu iš anksto nusiteiksime, kad niekada mūsų aukštosios mokyklos nebus pirmajame pasauliniame šimtuke, ieškokime požymių, pagal kuriuos pirmaujame. Ir daugiau nesukime galvos dėl reitingų. Niekur darbdavys nepriiminėja į darbą pagal tai, 399-ąjį ar 1999-ąjį pasaulio universitetą baigėte. Absolvento sugebėjimus išugdo aukštosios mokyklos akademinė dvasia, asmeninės savybės. Ir nebūtinai gabaus specialisto reikia ieškoti tarp Harvardo bakalaurų ar magistrų. Dėsčiau Tartu universitete – geras, nieko nepasakysi, bet toks pat kaip VDU ir VU. Saviniekos pliūpsniai, dejonių frazeologija dažniausiai pastebimi švenčių, konkrečiai, kovo 11-osios išvakarėse. Kasmet tas pat. Nuojauta kužda, kad kai kurie žurnalistų sluoksniai tiesiog stengiasi iškvosti iš Kovo 11-osios signatarų, koks jaunimas nevykęs. Nesinori skaityti ir girdėti nuvalkioto klausimo, kaip kovo 11-osios signatarai įsivaizdavo Lietuvą po 25-erių metų. Nieko jie neįsivaizdavo! Nežiūrėdami į laikrodį dirbti privalėjo, dėl įstatymų, stiprinančių valstybingumą, balsavo. Šiemet buvau dviejuose renginiuose kovo 11-ąją. Iš ryto Seime gerbiamoji parlamento vadovė Loreta Graužinienė dėkojo signatarams, kad jie pasirašė Nepriklausomybės aktą… Bet juk ne tik jį, o ir visą seriją svarbių Nepriklausomybės dokumentų. Būkime preciziški. Beje, to meto laikraštis „Respublika“ tyčia sumaišė 1990 m. kovo 11-osios įvykių Aukščiausiojoje Taryboje eiliškumą. Skaitytojams galėjo pasirodyti, kad Lietuvoje galioja 1938-ųjų Konstitucija. Labai svarbu rašyti, kalbėti ir vertinti atsakingai. Nėra priežasčių dejuoti, priekaištauti jaunajai kartai, kad ji „nepateisina lūkesčių, užmiršo idealus“.
Replika iš salės: „Yra priežodis: žmogus gali išeiti iš kaimo, bet kaimas iš žmogaus – niekada. Gal prireiks 10 tokių kartų, kol išsisklaidys sovietinio mąstymo liekanos. Lietuvai trūksta šiuolaikinių lyderių. Nemažai nuostabių mokytojų, bet daugiau nei pusė jų nėra autoritetai savo auklėtiniams. Sunku nuslėpti, kai nemyli vaikų. Mokiniai tai jaučia. Ir savaip keršija: elgiasi nedrausmingai.“
Simonas JAZAVITA: „Ar mums reikėtų kelti gedulo vėliavas, krapštyti skaudamas vietas? Po truputėlį judame į priekį, o su kai kuriais dalykais tenka susitaikyti. Muziejuje dažnai bendrauju jaunimu, grupėmis moksleivių, kurie nori sužinoti miesto, valstybės istoriją. Aiškiai matyti, kad autoritetų jiems trūksta. Kai bandai nors trumpam tapti vaikui tuo autoritetu, jam kalbi iš širdies, dalykiškai, iš vaikų akių pamatai, kad ne tuščiai stengeisi. Tuomet supranti, kad ne vien pramogų verslo „žvaigždė“, kuri apsinuogins ar iškrės kokią nesąmonę, gali patraukti jaunimo dėmesį.“
LŽD pirmininkė Gražina Viktorija PETROŠIENĖ (iš salės): „Besiklausydama jaunimo, tik ir girdžiu: pasakojo seneliai. Neturėjau rašiklio, norėjau suskaičiuoti. Galvoju, jums 25-eri. 1990 m. kovo 11-ąją jūsų tėvams buvo tiek pat. Daugelis jų tuo metu buvo šiek tiek pasimetę, sutrikę, nes ne visiems tėvai (jūsų seneliai) išdrįso pasakoti apie savo šeimų, giminių likimus, dažnai tragiškus. Aukštosiose mokyklose nežinojome, kuris kurso draugas gimęs tremtyje. Žmonės iš baimės slėpė tokius dalykus. Manau, dar po 25 metų kartos lengviaus susikalbės. Klausydamasi susimąsčiau: iš kur aš daugiausia sužinojau apie praeitį? Ne iš tėvų, nors jie turėjo ką papasakoti, bet būtent iš senelių. Laimė, kad teko pažinti anos kartos mokytojų, kurie sugebėjo labai daug pasakyti, atskleisti per literatūros, istorijos pamokas. Lygiai tą patį darė universiteto dėstytojai – užtekdavo tik įsiklausyti į jų pauzes, nutylėjimus. O dalis suaugusiųjų, baimindamiesi dėl savo darbų, ateities, dėl vaikų ramybės, šeimose vengdavo skaudžių temų. Jūs, gimę laisvėjančioje Lietuvoje, savo vaikams jau galėsite sakyti: „Augate tikrai laisvoje Lietuvoje“.
A. ALEKSANDRAVIČIUS: „Ačiū gerbiamajai pirmininkei už tokius emocingus, gražius žodžius. Iš salės girdėjome labai taiklią pastabą apie visuomenės lyderių poreikį.Jaunimui priekaištaujama, kad jis vengia visuomeninės, politinės veiklos, tačiau tuo pat metu sparčiai politikos ar verslo laiptais kopiantys jauni žmonės vadinami karjeristai, išsišokėliais. Naujausiausias pavyzdys: jaunas europarlamentaras, tiesa, Atgimimo, o ne Kovo 11-osios kartos atstovas Gabrielius Landsbergis, sutinkantis vadovauti didžiausiai patriotinei partijai ir turintis visas charizmatiško politikos lyderio savybes, girdi daug priekaištų, esą jis pats nieko nevertas, tik naudojasi „garsia pavarde“. Tarsi kritikai nebūtų kažkieno vaikaičiai… Juk 28 metų kultūros istorikas Darius Kuolys 1990 m. nebuvo per jaunas tapti pirmuoju atkurtos Lietuvos kultūros ministru, o nedidelė gyvenimo patirtis nesutrukdė 30-mečiui Aukščiausiosios Tarybos deputatui Audriui Butkevičiui prieš 25 metus balsuoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės.“
A. NORUŠEVIČIUS: „Siūlau nemaišyti dviejų dalykų: kovos dėl valstybės, partijos posto ir kartų konflikto. Per partines batalijas „muštas“ dažniausiai būna naudingesnis už „žalią“. Žmogus, pasirinkęs politiką, turi žinoti, kas jo laukia. Ir jeigu šis žmogus turi lyderio savybių, jos bus pastebėtos. Juk sakoma – auksas ir pelenuose žiba.“
A. SAUDARGAS: „Gabrielius Landsbergis nėra joks kartų konflikto simbolis. Už jį nebalsuosiu. Ne dėl to, kad blogas. Jis – puikus jaunuolis. Žinoma pavardė. Be abejo, žinomumas partijai irgi labai svarbus. Visi argumentai suveikė. Kodėl ne, duokim šansą jaunajai kartai. Gabrieliaus asmeniškai nepažįstu, nežinau, kokią įtampą jis gali atlaikyti. G. Landsbergis drįsta imtis atsakomybės kritiniu partijai laikotarpiu. Gal jis susitvarkytų, bet rizika per didelė. Aš visada statysiu už Ireną Degutienę. Užsimerkęs. Su ja dirbau prieš 16 metų, kai I. Degutienė buvo laikinoji premjerė, triukšmingai atsistatydinus Rolandui Paksui, vos nesužlugdžiusiam sutarties su JAV kompanija „Williams International“ dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo.“
A. ALEKSANDRAVIČIUS: „Kartų konfliktas egzistavo nuo pat pasaulio sukūrimo, bet Lietuvoje šis konfliktas turi dar ir svarbų specifinį bruožą: laisvas jaunimas prieš tuos, kurie tvirtina, kad „sovietų Lietuvoje ne viskas buvo blogai“. Kas kam turi pavydėti: sovietų Lietuvoje subrendę –Nepriklausomybės kartai ar atvirkščiai? Man 51 metai. Labai pavydžiu Nepriklausomybės kartai– ji gali rinktis, kur studijuos, kokius filmus žiūrės, kokios muzikos klausysis. Aš tokios galimybės neturėjau.“
Replika iš salės: „Kaip sakoma, gimėm nei per vėlai, nei per anksti, gimėm pačiu laiku. Tiek vyresnieji, tiek jaunesnieji…“
Aurelijus NORUŠEVIČIUS: „Gal ne ta auditorija šiam klausimui. Juk ir mūsų organizacija yra dešinioji, todėl nostalgijos sovietiniams laikams tikrai nejaučiame…“
A. ALEKSANDRAVIČIUS: „Bet ir jūs tikriausiai girdėjote, kad sovietų laikais neva ir filmai buvo humaniškesni, juose nesiliejo kraujas, niekas nieko nešaudė ir negaudė. Sovietiniai filmai esą nebruko komunistinės ideologijos, pažudžiusios dešimtis milijonų žmonių, sunaikinusios mažas tautas, nepriklausomas valstybes, o tik skatino mylėti gamtą ir rūpintis beglobiais gyvūnais. Melas, bet jaunimas patiki. Tie žmonės, kurie tuo metu gyveno, kažkodėl tyli. Man tenka kalbėtis su jaunimu, kuris to, ką mato dabar, negali palyginti su senu rusišku kiču, bet vis viena pasako, kad sovietų filmas „Kaščėjus Nemirtingasis“ yra daug geresnis už amerikiečių „Šreką“.
S. JAZAVITA: „Prisiminiau anekdotą: jeigu ne Sovietų Sąjunga, Lietuvoje keliai nebūtų nutiesti. Ar suomiams reikėjo Sovietų Sąjungos, kad plentus paklotų?..“
A. ALEKSANDRAVIČIUS: „Pranašaujama, kad dabartinis jaunimas ginklu negintų valstybės nuo rusų okupantų. Įtemptą, artėjančios sovietų agresijos nuojautos persmelktą 1990 m. gruodžio mėnesį tuometėje „Kauno tiesoje“ kai kurie kultūrininkai irgi rašė, girdi, dabartinis jaunimas (šiandieniai 45-mečiai) nepuls po rusų tankais kaip didvyriška „kalantininkų“ karta. Loretos Asanavičiūtės ir kitų Sausio 13-osios didvyrių pasiaukojimas paneigė anas abejones. Ir dabar dėl būtinybės atkurti privalomąją pradinę karo tarnybą labiausiai priešinosi kai kurie Seimo politikai, o ne jaunimas. Šauktiniai būdavo kviečiami į kariuomenę 1991-2008 metais, ir niekam tai netrukdė nei studijuoti, nei susituokti, nei kurti verslą. Niekieno jaunystės nesužalojo. Ką jaunimas mano apie šią pareigą valstybei?“
S. JAZAVITA: „Vieni bendraamžiai atsargūs, abejoja. Po diskusijų su kariškiais, kai kurie, atvirkščiai, buvo labai užsidegę. Turiu ne vieną pažįstamą ir draugą, kuris tarnauja arba savanoriauja, o gal savaitgaliais mokymus lanko. Stenkimės sukurti palankų kariuomenės įvaizdį. Didžiojoje Britanijoje tarnyba kariuomenėje laikoma garbe. Tarpukario Lietuvoje palankus požiūris į kariuomenę netgi buvo virtęs karininko kultu. Bet šauktinių loterija kelia abejonių. Pašaukus pirmuosius naujokus, prasidės kalbos, kodėl tas išsipirko ar anas išsisuko. Tikiuosi, užteks savanorių, daug šaukiamųjų nereikės. Man britiškas modelis patrauklesnis nei izraelietiškas.“
S. JAVAITYTĖ: „Į konstitucinę pareigą apskritai netinka žvelgti kaip į jungą, prievolę. Dažniau prisiminkime JAV prezidento Johno F. Kennedy žodžius, ką mes valstybei duosime , o ne iš jos gausime. Eičiau į šauktinių kariuomenę. Jeigu iš visų gyvenimo sričių stengiamės pašalinti diskriminaciją, tai šiuo atvejų nereikėtų vyrų ir moterų atskirti. Turėtų būti demokratija.“
V. JURKUS: „Tokiai šaliai, kaip mūsų, šauktinių kariuomenė privaloma. Didelė garbė tarnauti nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Sava, ne sovietinė. Imtis atsakomybės už save, visuomenę, valstybę dar tiktai mokomės. Labai gera proga pratęsti tuo mokslus kareivinėse ekstremaliomis sąlygomis. Gerai, kad pradedama kalbėti apie karybos pradmenų pamokas mokyklose. Moksleiviams tai įdomu. Norėčiau, kad ir universitetai neatsiliktų. Prieškario Vytauto Didžiojo universitete majoro Vytauto Bulvičiaus karinius kursus baigę studentai vėliau įstojo į 1941 m. birželio sukilėlių dalinius, o per antrąją sovietų okupacijąkovėsi su okupantais parizanų būriuose.“
Parengė Vaiva ŠTRIMAITIENĖ ir Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS.
Gražinos Viktorijos PETROŠIENĖS nuotraukos
Apskritojo stalo diskusijos „Gimę laisvoje Lietuvoje: lūkesčiai ir realybė” akimirkos.
lzdraugija.lt
