2006 metais „Lietuvių godų“ 9 numeryje straipsnyje „Šventė Pelesoje“ rašiau: „Savo žemiečius pelesiškius su ypatinga – parapijos įsteigimo 80 – mečio švente – nuoširdžiai sveikino šio krašto sūnus, aktyvus visuomenės veikėjas, daug prisidėjęs prie dabartinės bažnyčios atstatymo, Pelesos lietuvių mokyklos įkūrimo Izidorius Šimelionis.“ „Man, senosios kartos žmogui, – kalbėjo jis, – malonu būti šioje mokykloje, kur šiandien tiek svečių susirinko iš Minsko, Gardino, Rodūnios, Pelesos…“.
Izidorius buvo dažnas Pelesos lietuvių vidurinėje mokykloje vykusių renginių svečias. Ką ten svečias, jis – šio krašto sūnus, daug pastangų padėjęs, kad šis nuo Lietuvos atskirtas, Gudijoje likęs kraštas išlaikytų savo gimtąją lietuvių kalbą, kad atsirastų pati ši lietuviškoji mokykla, kurioje vaikai galėtų mokytis lietuvių kalba, taip pat būtų gražinta tikintiesiems ir atstatyta atšventinta Šv. Lino parapijos bažnyčia, o joje pamaldos vyktų ir lietuvių kalba. Mokykla, sugebėjusi nukonkuruoti ir priversti užsidaryti šiame krašte baltarusiškąją, ir bažnyčia tarsi dvi seserys susiėmusios už rankų vestų šio krašto žmones į šviesą ir tiesą – Pelesoje jos stovi viena priešais kitą ir vietos lietuvių bendruomenės „Gimtinė“ renginiai dažnai prasideda Šv. Mišiomis bažnyčioje, o tęsiasi susitikimais ir koncertais mokykloje.
Prie jų abiejų įsikūrimo ir išlikimo didele dalimi prisidėjęs I. Šimelionis bei jo artimieji. Izidorius Šimelionis drauge su Marija Kruopiene, Alfredu Stipinu, bei kitais buvo vienas bažnyčios atstatymo vadovų. Parapija šiame krašte įkurta dar 1926 metais vyskupo Jurgio Matulaičio, bažnyčia baigta statyti ir pašventinta 1935 – aisiais, bet 1956 m. sovietinės valdžios uždaryta ir tik 1989 metais tikinčiųjų pastangomis atgauta ir atstatyta. Tame – neįkainojamas Izidoriaus indėlis.
Gyvendamas ir dirbdamas Vilniuje, Izidorius niekada nežmiršo savo gimtinės, nepaliko jos žmonių rūpesčių likimo valiai. Gimė jis 1919 metais Dubinių kaime, Rodūnios valsčiuje, Lydos apskrityje. Mokėsi Vytauto Didžiojo lietuviškojoje gimnazijoje Vilniuje, po to studijavo žurnalistiką, dirbo Lietuvos radijo ir televizijos redakcijose. Dar vaikystėje iš tėvų paveldėtą lietuvišką dvasią išsaugojo visą gyvenimą, rūpinosi gimtuoju kraštu ir jo žmonėmis, ypač dirbdamas Kultūros fondo viceprezidentu. Rašė straipsnius, knygas, kuriose pasakojo apie savo gimtinės, likusios už Lietuvos valstybės sienų, o ir viso Vilniaus krašto patirtus sukrėtimus laiko siųstuose išbandymuose. Išleido knygas „Vilnija šimtmečio verpetuose“ (2002 ), „Žydai mano gyvenime“ (2009), bendradarbiavo su „Lietuvių godomis“, aktyviai prisidėjo kuriant „Vilnijos“ draugiją. Už nuopelnus buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.Gaila, bet jau nebesutiksime šio įdėmaus žvilgsnio, išmintingo žmogaus, talentingo plunksnos brolio jokiame renginyje, nei Vilniuje, nei jo gimtinėje. Išliks tik laiko gelsvinamose nuotraukose, žmonių atsiminimuose bei jo nuveiktuose darbuose.
Šįsyk Lietuvos etninių žemių sūnui, Pelesos krašto lietuviui, kolegai žurnalistui, LŽD nariui bei rašytojui tariame paskutinį sudie. Šių metų birželio 3 dieną Izidorius Šimelionis mirė, palikdamas mus, gyvuosius, tęsti jo darbus, saugoti taip brangintą ir puoselėtą lietuvybę, sąžiningą žurnalistiką bei žmogiškąją garbę ir orumą. Tebus lengva jam taip mylėtoji lietuviška žemė, o artimiesiems – nuoširdi užuojauta.
Marija Šaknienė
Žurnalistė, LŽD narė
