Kunigas Vaclovas Aliulis, vienuolis marijonas, buvo labai gerbiamas ir mylimas Lietuvos žurnalistų draugijos narys.
Pradėjęs žurnalistinę veiklą paauglystėje, 1936 metais, keliais kukliais rašinėliais Ateities žurnale, jis ilgam nutilo. Vėliau klierikui Vaclovui pavyksta 1943 m. paskelbti Ateities dienraštyje vieną straipsnį apie popiežių Pijų XII, kitą – apie dvasininką pedagogą, marijoną kunigą Adomą Jasenauską.
Autobiografinėje Vieno žąsiaganio istorijoje jis sako „didvyris nebuvau“. Jis nebuvo tarp tų, kurie aktyviai priešinosi Lietuvą pavergusiai svetimai galybei, – nei su partizanais, nei su nelegalios spaudos kūrėjais ir platintojais.
Tačiau, kaip jis pats sako, visais baisiausiais metais nebuvo atplėštas nuo savo tautos. Išvengė vokiečių mobilizacijos ar išvežimo darbams, nepasitraukė į Vakarus 1944 metais, kai buvo tokia galimybė, ir sakosi dėl to nė karto nesigailėjęs. Nebuvo nė ištremtas, tik trumpam suimtas, įtarus ryšiais su partizanais. Tačiau jis netūnojo kur giliai įlindęs – kilnojamas iš vietos į vietą, jis sąžiningai atlikdavo kunigo pareigas. Patekęs į kitakalbes parapijas, išmoko lenkų ir gudų kalbas; vėliau tai labai pravertė. Ir nors būta bandymų „bizūnu“ ar „pyragu“ įtraukti į „informatorių“ tinklą – vėl jo paties žodžiais – saugumui nepavyko jo pačiupti „nė už mažojo pirštelio“…
Sovietinėje spaudoje pasireikšti kunigui nebuvo galimybių. Užtat kun. V. Aliuliui teko ypatinga dovana – nuo 1965 metų darbuotis Lietuvos vyskupijų Liturginėje komisijoje (kuri kartu buvo Leidybinė komisija), prisidėti prie labai reikalingų religinių leidinių sudarymo, vertimo, redagavimo (pažymėtinas kun. Č. Kavaliausko išversto Naujojo Testamento redagavimas ir paaiškinimai, Romos mišiolo redagavimas ir kt.). O 1982 metais ėmus leisti Katalikų kalendorių žinyną, jį redagavęs kun. V. Aliulis vis įterpdavo tekstų tai apie kalbos grynumą, tai apie mūsų Šiaurės kaimynus, tai apie Ukrainos katalikus…
Ir štai atėjo Persitvarkymo metas, tauta pagaliau išdrįso prabilti. Ir kun. Vaclovas Aliulis, su bažnytinės vadovybės palaiminimu tapęs Sajūdžio Seimo Tarybos nariu, virsta aktyviu visuomenės veikėju. Jo straipsnių atsiranda anuomet populiariame Gimtajame krašte (1988 m. – Apie tikybos laisvę ir statistiką, kur jis faktais paneigia propagandinius rašinėjimus apie buvusią religijos ir jos spaudos laisvę, Šeima Lietuvoj… ir tylinti Bažnyčia – apie šeimų netvirtumo priežastis), naujuose leidiniuose Atgimime, Sąjūdžio žiniose ir kitur. Jis dalyvauja įvairiuose renginiuose, susitikimuose, diskutuoja apie dvasinę kultūrą, ieško sutarimo su prieš lietuvius kurstomais lenkais (tai dar ilgai bus jo straipsnių, interviu, pasisakymų tema Lietuvoje ir Lenkijoje, taip pat ir lenkų kalba).
O kai ateina, pasak paties V. Aliulio, „kunkuliuojantys 1989-eji“ – jis su nepaprasta energija pasineria į veiklą: aktyviai prisideda prie Ateitininkų federacijos atkūrimo komiteto subūrimo, dalyvauja Ethos sambūrio forume, „Žinijos“ draugijoje, CARITAS sambūrio steigiamajame suvažiavime, susitikimuose Kultūros ministerijoje ir… su Marksizmo-leninizmo universiteto dėstytojais, kur buvo pripažinta, kad „religinis auklėjimas gali būti panaudojamas kaip dorovinio auklėjimo priemonė“.
Pagaliau – žurnalistikos prasme svarbiausias įvykis: pradedamas leisti Katalikų pasaulis (100 000 egz. tiražu!), kuriame daugybė straipsnių ne tik religijos tema. Pasak Redaktoriaus, tai buvo „vienintelis toks leidinys be galo margai visuomenei“. Jam pavyko suburti šaunų redakcijos bendradarbių būrį, daugelis jų iki šiol aktyviai reiškiasi žiniasklaidoje. Daug rašo pats Redaktorius, ir ne tik savo žurnalui; jo straipsnių tais metais galima aptikti Gimtajame krašte, Londone leidžiamame Europos lietuvyje, JAV – Drauge ir… Komjaunimo tiesoje apie sąžinės laisvę bei jos apibrėžimą Lietuvos Konstitucijoje.
V.Aliulis sveikina Andrių Navicką su S.Lozoraičio premija
Tuo pačiu metu kun. V. Aliulis neapleidžia ir Sąjūdžio veiklos. Tačiau žurnalo leidyba ir rūpesčiai dėl Katalikų pasaulio leidyklos atėmė labai daug laiko ir jėgų. Pablogėja sveikata, tenka pagulėti ligoninėje, dvi operacijos, bet vos kiek pagerėjęs, jau dalyvauja Lietuvos mokslininkų sąjungos steigiamajame suvažiavime, vėliau – Ateitininkų Federacijos Lietuvoje atkuriamajame suvažiavime ir… Maskvoje žurnalo Kommunist redakcijoje diskutuoja tema „Visuomenės humanizacija ir sąžinės laisvė“ su arkivyskupu Kirilu (dabartiniu Rusijos stačiatikių patriarchu), filosofais bei aukšto rango TSKP veikėjais (pvz., garsiuoju „perestroikos“ veikėju A Jakovlevu)…
Sunku būtų išvardinti tų „kunkuliuojančių“ metų (1989–1991) kun. V. Aliulio straipsnių temas. Jam rūpi ne tik Katalikų Bažnyčios ir tikybos reikalai. Labai daug dėmesio jis skiria bendrosioms atsikuriančios valstybės problemoms, dvasinėms vertybėms, visuomenės ir asmens moralei, vyro ir moters orumui, šeimos tvirtumui ir negimusios gyvybės gynimui, rūpinasi švietimu (ne tik tikybos dėstymu), propaguoja santarvę ir pakantą Lietuvoje gyvenantiems kitataučiams, pasimetusiems ir pabūgusiems jiems nesuprantamų pokyčių ir nerimaujančių dėl ateities, užjaučia net ir smulkiuosius „seksotus“ – žemutinės saugumo grandies atstovus, kuriuos laiko režimo aukomis… Jis nerimauja dėl teršiamos gamtos, spaudos, kurioje atsiranda vis daugiau bulvarinės rašliavos, televizijos, kurioje vis daugiau smurto ir erotikos.
Neatsitiktinai kun. V. Aliulis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žurnalistų draugijos steigimo. Jis kartu su prieškario Naujojoje Romuvoje bendradarbiavusiu ir po visų lagerių bei tremties iš naujo žvaliai įsitraukusiu į žurnalistinę veiklą Viktoru Alekna (deja, 2008 m. jo netekome) pirmininkavo 1991 metų gruodžio 21 dieną įvykusiame Atkuriamajame susirinkime ir pasirašė Deklaraciją dėl Lietuvos žurnalistų draugijos atkūrimo, rezoliucijas Dėl pelno nesiekiančių leidinių, Lietuvių kalba –mūsų rūpestis ir Dėl desovietizacijos įstatymo. Pastarajame siūloma tiems asmenims, kuriuos palies Desovietizacijos įstatymas (tuo metu dar tikėta, kad jis bus netrukus priimtas) „apriboti galimybę a) dirbti valstybinėse struktūrose, reglamentuojančiose spaudos, radijo, televizijos veiklą; b) privatizacijos metu įsigyti leidyklas, žurnalų ir laikraščių (ypač rajoninių) redakcijas bei radijo ir televizijos transliacijos kanalus; c) tapti valstybinių ir visuomeninių spaudos leidinių vadovais“. Deja, Desovietizacijos įstatymas nebuvo priimtas, ir Nepriklausomybę atgavus stambiausios informacijos priemonės liko „buvusiųjų“ rankose su visomis lemtingomis pasekmėmis.
Gavęs tame Suvažiavime daugiausia balsų, kun.V. Aliulis buvo išrinktas į LŽD valdybą. Jis daug rašė į savo įsteigtą žurnalą bei į visokiausią kitą spaudą. Įspūdingas vien tik sąrašas leidinių, kuriuose būta jo publikacijų 1991–1993 metais. Tai – Naujasis dienovidis (vėliau – tiesiog Dienovidis), XXI amžius, Lietuvos aidas, Naujasis židinys/Aidai, Logos, Metai (ilgas ir išsamus interviu su kun. V. Aliuliu „Vieno žąsiaganio istorija“, užrašytas G. Ramoškaitės Gedienės, vėliau davė pavadinimą ir savitai autobiografinei knygai), Apžvalga, Kauno diena, Tiesa (dėl Religinių bendrijų įstatymo), Gimtoji kalba, Valstiečių laikraštis, Ateitis (leidžiama dar Čikagoje), Europos Lietuvis (Londonas), Ład (lenkų.k. – Varšuva), Tygodnik Powszechny (Krokuva).
1993 m. birželį kun. V. Aliulis išrenkamas Marijonų vienuolijos generaliniu vikaru ir privalo vykti į Romą, tačiau išvyksta tik rudenį, nes tenka talkinti organizuojant Šv. Tėvo vizitą Lietuvoje. Romoje būdamas iki 1999 metų, jis taip pat neapleidžia Lietuvos spaudos. Grįžęs į Lietuvą, 2000 metais kun. V. Aliulis Vyskupų konferencijos buvo deleguotas į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją ir išbuvo jos nariu beveik ketverius metus.
2005 metais, tapęs Lietuvos žurnalistų draugijos Stasio Lozoraičio premijos laureatu, jis vėl kalba ir rašo apie žiniasklaidą, žurnalistų etiką ir atsakomybę. Žaismingu pavadinimu interviu „Kiaulių neganęs, premijos negausi“ jis dėsto savo mintis Ateities žurnalo skaitytojams.
Nemaža jo tekstų apie Katalikų Bažnyčią, jos personalijas, vienuolijas, religinę simboliką išspausdinta Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. Jis laisvai naudojasi internetu, susirašinėja su daugeliu žmonių Lietuvoje ir užsienyje, Šventojo Rašto temomis kalba per Marijos radiją, jo tekstų esama Bernardinai.lt ir kituose interneto tinklapiuose,…
Kai tik galėdavo, jis dalyvaudavo Žurnalistų draugijos renginiuose. O kai dėl sveikatos nebegalėjo dalyvauti, bent telefonu vis domėjosi draugijos reikalais. Skaudu suvokti, kad nebeišgirsime jo šilto, draugiško balso.
Marytė Kontrimaitė
lzdraugija.lt
