Aringo Švedo nuotr.
Mintis pakalbinti kolegę žurnalistę, krašto apsaugos savanorę Skirmantę JAVAITYTĘ kirbėjo jau senokai. Ne tik dėl to, kad ši smalsi asmenybė savotiškai žavi drąsa bei polinkiu nerti į įvairiausius visuomeninius savanoriavimo projektus, laužyti stereotipus, plėsti, jos žodžiais, esamą komforto zoną, bet ir kelti sau didžiulius tikslus. Tokius, kaip darbas Tėvynės ir žmogaus gerovės labui. Nuskambėjo patetiškai? Tačiau kiek daug jaunų, energija trykštančių žmonių galėtų taip nuoširdžiai pasakyti? Ir, atvirai sakant, ne tiek kalbėti, kiek rodyti nesavanaudiškais darbais. Pašnekovės nuomone, viskas įmanoma, tereikia noro ir pastangų. Linkiu paskaičius interviu tuo įsitikinti patiems.
Skirmante, esate labai veiklus žmogus: Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) Kauno skyriaus pirmininkė, žurnalistė, savanorė įvairiuose kultūros renginiuose, pagaliau savanorė Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP). Atrodo, savanoriavimas, visuomeninė veikla – Jūsų varikliukas, jei galima taip pasakyti? Ką Jums reiškia savanorystė bendrąja prasme?
Savanorystė – vienas netikėčiausių, o kartu ir vienas geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime. Per pastaruosius 2 metus teko pasavanoriauti daugiau kaip 14-oje skirtingų organizacijų/projektų. Tai neįtikėtinai praplėtė mano akiratį, požiūrį į žmones, tapau dar tolerantiškesnė, supratingesnė, empatiškesnė bei dar labiau myliu žmones. Visus (šypsosi). Savanorystė man pirmiausia reiškia dalijimąsi, nesąlygišką meilę bei nuolatinį išėjimą iš komforto zonos. Jaučiu, kad savanorystė į mano gyvenimą atkeliavo tikrai ilgam.
Kiek kitokią savanorystės sritį atradau KASP: čia savanoriauju Tėvynei, mokausi ginti jos piliečius. Tai man – didžiulė garbė. Norėčiau pastebėti, jog visi kartu kuriame visuomenę, viliuosi, kad mano indėlis kuriant laimingesnės visuomenės paveikslą bus našus. Visuomenę visad suprantu kaip nuolat komunikuojančią ir vienas kitam padedančią komandą, kuri siekia bendro tikslo – būti laimingiems.
O visuomeninę veiklą LŽD atlieku ne tik iš pareigos visuomenei, bet ir iš profesinio intereso. Manau, kad kiekvienam profesionalui būtina priklausyti savo srities profesinei organizacijai. Augti ir tobulėti lengviau su kolegomis. Galimybę prisidėti prie LŽD klestėjimo kūrimo laikau iššūkiu, kurį prieš nepilnus metus priėmiau su didele atsakomybe. Tai dar viena neįkainojama patirtis, kuri, tikiu, pasitarnaus ne tik žurnalistų bendruomenei, plačiajai visuomenei, bet ir siekiant asmeninės karjeros.
1,5 metų Kauno vaikų socializacijos centre „Saulutė“ vadovavote dviem savanoriškiems projektams, atstovaudama pilietiškai aktyvaus jaunimo organizacijai „Baltai Juoda“. Ką Jums davė ši patirtis? Ar galėtum pasakyti, kad buvo sulaužyti kai kurie visuomenės stereotipai apie sudėtingo elgesio merginas? Kokie?
Tie metai, praleisti lankant čia iš visos Lietuvos patekusias merginas, man buvo itin dosnūs – kupini naujų, įdomių žmonių, naujų patirčių, netikėtų situacijų. Socializacijos centre rengiau jame gyvenančioms paauglėms susitikimus su žinomais, daug pasiekusiais, motyvuojančiais žmonėmis. Stengiausi plėsti merginų akiratį, įrodyti joms, kad viską gyvenime įmanoma pasiekti, tereikia imti sėkmingą pavyzdį ir stipriai stengtis. Tikiu, kad kiekvienas galime pavyti savo svajonę. Ši patirtis leido suvokti, kiek daug turiu ir kiek daug galiu duoti kitiems, net ir visiškai svetimiems žmonėms.
Stereotipai tikrai ne kartą buvo sulaužyti, nors pati, beje, prieš ateidama jokios išankstinės nuomonės neturėjau. O savanoriaudama neretai išgirsdavau klausimų: „Kodėl lankaisi tokioje įstaigoje, dar kas nutiks“, „Kodėl padedi, juk jos nusikalto įstatymui?“, „Ten grotos, kaip gali būti tokioje aplinkoje?“ ir pan. Skeptikus visada pakviesdavau ateiti ir sudalyvauti patiems. Šnekėti lengviausia, o imti ir ką nors keisti, ypač pradedant nuo savęs, – itin sunku.
Manau, stereotipai labiau paplitę tarp siauro akiračio, toliau savo nosies galiuko nesidomintiems žmonėms. Susigalvotos klišės, štampai tarsi sustato sienas tarp žmonių ir neleidžia mums pamatyti tikrųjų veidų. Neleidžia pažvelgti į situaciją objektyviai.
Viliuosi, kad pavyko sulaužyti stereotipą, jog socializacijos centruose ar kitose panašiose įstaigose gyvenantys asmenys – jau pasmerkti ir nieko visuomenei neduos, tik ims. Pamačiau visiškai priešingą situaciją: merginos itin noriai lankėsi susitikimuose, viskuo domėjosi, dalijosi svajonėmis tapti žurnalistėmis, dainininkėmis, aktorėmis ir kt. Jos nė karto nesusipyko su mumis, daug šypsodavosi, visad pasisiūlydavo padėti ir niekada nepamiršdavo padėkoti, kad atėjome. Dar ir savo rankų darbo dovanų įteikdavo.
Šios merginos man niekuo nesiskyrė nuo kitų dabartinių paauglių. Gal tik tuo, kad tam tikrą paskirtą laiko tarpą gyvena nelaisvėje.
Labiausiai stereotipus apie padaužas paaugles norėjau paneigti savo sugalvota socialine akcija „Sušildytos kojytės“, vykdyta 2015 m. sausio 15 d. Kauno klinikų filialo Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ Kūdikių namų skyriuje, kur paauglės mažylius pradžiugino šiltomis, pačių rankomis numegztomis kojinaitėmis. Akcija mėginau parodyti, kad paauglės ne tik ima, bet ir gali duoti. Ir duoda jos taip nuoširdžiai, kad net kvapą užgniaužia! Jos irgi moka dalytis, tereikia paskatinti. Tikiu, kad ši akcija joms primins, jog gyvenime visi esame susiję, kad galime ir turime padėti silpnesniam. Esu įsitikinusi, kad tokia patirtis labai prisidės prie tolesnio jų asmenybės formavimosi.
Pastaruoju metu teko daug prisiklausyti ir apie šauktinius, ir apie verktinius. Skirmante, ne vienas vyriokas stengėsi išvengti karinės tarnybos, o Jūs, iš pažiūros gležnutė mergina, niekieno neverčiama pasirinkote karės-savanorės kelią. Kas įkvėpė, paskatino tokį sprendimą? Kiek pamenu, spirgėjote iš anksto…
Tapti kare savanore pasiryžau, kad ištikus grėsmei galėčiau apginti savo artimuosius, Lietuvą, o kartu ir mūsų laisvę bei nepriklausomybę. Juk visais laikais vyko kovos už Lietuvos laisvę, tik skirtingomis formomis. Man autoritetas yra partizanai. Iki šiol jais gėriuosi, skaitau biografijas, bandau įsivaizduoti ir sugretinti tų ir šių laikų kovos kainą. Būtent partizanus įvardinčiau kaip didžiausius įkvėpėjus. Žinoma, įtakos padarė ir susiklosčiusi dabartinė situacija Europoje bei draugų, jau tarnaujančių kariuomenėje, paraginimai.
Norėjosi prisidėti prie savosios šalies gerovės kūrimo ne tik kalbomis, bet ir darbais, be to, nuolat siekiu išbandyti savo jėgas, pažiūrėti, kur mano galimybių ribos. Trijų savaičių bazinis kario savanorio įgūdžių kursas Rukloje leido suprasti, kad iš tikrųjų žmogaus galios beribės, tik mes patys dažnai užsidedame sau ribas. Šios savanorystės niekada nepamiršiu – 2015 m. birželio 26-ąją tapau kare-savanore, ir, kad ir kas benutiktų, prisiekiau iki gyvenimo galo ginti Lietuvos Respubliką, t. y. mus visus.
Vienokia ar kitokia galimybė prisidėti prie laisvės užtikrinimo tenka kiekvienai kartai. Ir man pasitaikė ši galimybė, tad ją ir pastvėriau, būtų nuodėmė ja nepasinaudoti (šypsosi). Darau tai Tėvynės labui!
Šauktiniams, turintiems atlikti privalomąją karo tarnybą, linkiu didžiausios sėkmės. Tai piliečiai, kuriais galima didžiuotis. Į savanores šauktines 9 mėnesiams kartu su privalomai pašauktais vyrais užsirašė ir nemažai merginų – joms irgi noriu palinkėti stiprybės ir neblėstančio ryžto mokantis, tvirtėjant, o galiausiai ir ginant ne tik šeimos, valstybės, bet ir savo pačių laisvę.
Žinoma, 9 mėnesiai – gan solidus gyvenimo tarpsnis, tačiau jo metu išmokstama tik naudingų dalykų, didėja patriotizmas, atsakomybė, gerėja fizinė parengtis, galiausiai tampama profesionaliu kariu su karjeros galimybėmis. Gal nederėtų žmonėms klijuoti štampų (verktinis ar kt.), tai jų pasirinkimas neiti ir nesimokyti ginti Tėvynės. Tačiau labai noriu tikėti, kad iškilus grėsmei ir jie net nesuabejoję padės kartu apginti valstybę, jos žmones ir laisvę, dėl kurios taip ilgai ir sunkiai per amžius kovota, kurios siekta ir kuri branginta.
Kas, Jūsų manymu, apskritai vienija karius savanorius, be jų uniformos?
Pirmiausia – stipri savimotyvacija. Karius, tiek savanorius, tiek kitus, manau, vienija tos pačios vertybės, išsaugotos per amžius: laisvė, nepriklausomybė, patriotizmas, pagarba žmogiškumui, siekis po savęs palikti geresnę situaciją Žemėje, nei ji buvo iki mums ateinant. Vienija siekis pirmiau apginti silpnesnius, savo šeimą, artimuosius, LR piliečius, o tik galiausiai – ir save. Kas dar mus vienija? Geltona, žalia, raudona, herbas ir himnas!
Šiais metais Lietuvos kariuomenės savanorėmis tapo daugiau kaip 70 merginų. Tam tikra visuomenės dalis tipiškai dejuoja, esą tai toli gražu nemoteriškas darbas. Ar ruošiantis bei tarnaujant teko susidurti su kokiais stereotipais dėl silpnosios lyties ar tiesiog kitokiu požiūriu į merginas karininkes? Kaip su tuo kovojot, sprendėt?
Nemanau, kad moterys yra silpnoji lytis. Norėtųsi, kad visų lyčių žmonės turėtų vienodas žmogaus teises. Aš žmones skirstyčiau ne į silpnas ar stiprias lytis, o į silpnas ir stiprias asmenybes. Besimokant baziniame kario savanorio įgūdžių kurse, niekas mūsų negrupavo pagal lytis, visi buvome lygūs – tiesiog kariai. Ir man pačiai nepatinka požiūris, kai kažkuriai lyčiai priskiriame neginčijamus vaidmenis. Vakarietiška, demokratiška, tolerantiška, moderni šalis tikrai neturėtų pritarti požiūriui, kad kariuomenė skirta tik vyrams. Kariuomenė skirta kiekvienam Lietuvą pasiryžusiam ginti LR piliečiui, neatsižvelgiant į lytį/išsilavinimą/amžių/batų dydį ar kitus kare įtakos neturėsiančius parametrus. Kare kovosime visi.
Asmeniškai man į akis niekas iš vyrų nesakė, kad negaliu būti kare, nes esu moteris. Manau, tai būtų labai siauras požiūris, kurį palaikyti galėtų tik savo jėgomis netikintys ir kitų bei pirmiausia savęs negerbiantys asmenys. Žinoma, turiu pripažinti, kad vyrai sutverti fiziškai stipresni, bet moterys irgi ištvermingos, kartais net stipresnės, tik gamtos duoti duomenys (galiausiai ir duotybė tapti mama) įpareigoja atsižvelgti į fizinius krūvius.
Tiesa, iš pažįstamų ne kartą girdėjau, kad požiūris į moteris kares ne visad teigiamas. Tai tikrai nėra toleruotina, manau, tai netinkamo auklėjimo palikimas, kurį būtina keisti. Kuo tapti gyvenime, turi teisę spręsti kiekvienas žmogus individualiai ir ničniekas negali to uždrausti. O kažkam baksnoti pirštu ir įrodinėti, kad jeigu tu moteris, tai negali siekti karjeros viename ar kitame valstybiniame sektoriuje, turėti vienokių ar kitokių gyvenimo tikslų man skamba mažų mažiausiai absurdiškai.
Ir kas visgi karinėje stovykloje buvo sunkiausia? Kokie lūkesčiai pasiteisino, o kokie – ne?
Sunkiausia buvo fiziškai: teko keliauti į žygius miškuose su pilna ekipuote ant savęs (daugiau kaip 35 kg): kuprine, amuniciniu diržu, automatiniu šautuvu, sveriančiu 4,4 kg (su pilna dėtuve 5,3 kg). Klampoti po pelkes, dalyvauti pratybose su šiuo svoriu kartais atrodė tikrai žvėriškai sunku. Tačiau aš užsispyriau – kad ir kas benutiktų, išbūsiu mokymuose iki galo ir pasistengsiu sugerti visas žinias, kokias tik įmanoma, nes tikrame kare bus dar sunkiau.
Sunkumu gal nepavadinčiau, bet galiu paminėti, kad mums, vegetarams, vis tekdavo atsisakinėti virėjų į lėkštę dedamos mėsos ar žuvies, o alternatyvų pasiūlyta nebuvo. Šiuo atžvilgiu man patinka Izraelio kariuomenės požiūris, kur pereinama prie atskiro aprūpinimo maistu vegetarams bei veganams. Labai linkėčiau tokią pasirinkimo galimybę įgyvendinti ir Lietuvoje.
Pagrindinis mano lūkestis buvo įlįsti į tikro kario kailį, sudalyvauti tikrame mūšyje, išmokti naudotis ginklu, įgyti karo topografijos ir kitų reikalingiausių žinių. Visa tai gavau, pabuvau tikra kare.
Ką dabar patartumėt merginoms, tokioms kaip Jūs, mąstančioms papildyti savanorių gretas?
Neskirstant į lytis, visiems žmonėms, kurie dar tik galvoja eiti ar ne, patarčiau liautis svarstyti ir pasiryžti stoti į karių savanorių gretas (jais gali tapti visi 18–55 m. amžiaus LR piliečiai, atitinkantys reikalavimus), turėti stiprią motyvaciją, norėti įveikti sunkumus ir – net patį save. Čia maksimaliai išeisite iš savo komforto zonos, o juk kuo daugiau būname įtampos zonoje, tuo labiau plečiasi mūsų komforto zona. Taigi, bus sunku, bet kai tą įveiksite, tikrai savimi didžiuositės. Ne tik jūs patys, jūsų artimieji, bet ir visuomenė.
Skirmante, pakalbėkime apie kitą Jūsų veiklos sritį. Būti žurnaliste svajojote nuo vaikystės ar tiesiog pasirinkote artimą savo gebėjimams profesiją?
Labiausiai mokykloje man patiko lietuvių kalbos, istorijos ir muzikos pamokos. Per lietuvių kalbos pamokas labiausiai mėgdavau kurti – rašyti rašinėlius. Ir pamenu, visada viršydavau žodžių limitą, norėdavosi vis kuo daugiau, išsamiau, išraiškingiau papasakoti. Šios savybės lavinimas tikrai pasitarnauja žurnalisto darbe. Tiesą sakant, vaikystėje net neįsivaizdavau, kuo tapsiu, tiesiog norėjau užaugusi būti laimingu žmogumi.
Atrodo, kad žurnalistika pati mane susirado, manau, ne be reikalo. Ši draugystė trunka penkerius metus ir, manau, ateity duos didelių vaisių. Tikiu, kad parengsiu žurnalistinį gyvenimo projektą, padėsiantį daugybei žmonių.
Dėl gebėjimų – manau, visi jų turime begalę, tik klausimas, ką pasirenkame tobulinti. Muzikos mokykloje mokytoja man prognozavo pianistės kelią, ragino stoti į J. Gruodžio konservatoriją, siekti muzikinių aukštumų, tačiau klioviausi intuicija, jutau, kad prie žmonijos gerovės turiu prisidėti kitaip, kad mano kelias kitas. Mano gyvenimo misija yra padėti žmonėms, o kokiu būdu, kokius gabumus tai naudojant vyks – nėra taip svarbu. Svarbiausia save realizuoti ir būti naudinga visuomenei.
Kaip žurnalistė, pastaruosius kelerius metus specializavotės kultūros srityje, o ji nūdien ne pati perspektyviausia… Ypač turint omenyje, kad jos atstovai dažnai priversti kovoti dėl kiekvieno euro valstybiniuose dalinio finansavimo konkursuose. Tad kodėl kultūra? Kaip pati vertini kultūrinės žiniasklaidos situaciją ir ateitį Lietuvoje?
Kultūra artima mano dvasiai, nors šiuo metu daugiau tenka rašyti psichologinėmis temomis. Manau, profesionali kultūrinė spauda turėtų būti valstybės prioritetas. Kultūrinė žiniasklaida būtina pažangiai ir laimingai valstybei.
Deja, dabar kultūrinė žiniasklaida susitraukusi, ateitis Lietuvoje jai didelių perspektyvų nežada. Situaciją galėtų keisti pačių žiniasklaidos šaltinių redaktorių rimtesnis kultūros naujienų integravimas į bendrą žinių tinklelį. Kultūrinė žinia galėtų dažniau tapti dienos tema ir pan. Žinoma, prisidėtų ir sukurti nauji, įtraukiantys ir prie šiuolaikinio žmogaus tempo prisitaikantys kultūriniai projektai su geromis viešųjų ryšių kampanijomis. Lietuvoje vyksta daugybė kultūros renginių, bet ar jie visi patenka į eterį? Matyt, reikia surasti įtikinamą ir paveikų savo braižą ir būdą apie tai kalbėti. Gal vertėtų prieiti arčiau paprasto skaitytojo, o ne kultūros žinovo?
Svarbu, kad kultūrinė žiniasklaida žengtų koja kojon su laiku, o ne būtų sustingusi laike, kaip kartais pastebiu Lietuvoje.
Žinoma, ir kultūrinių projektų finansavimas, parama tokioje situacijoje laikinai būtini, bet ar tai išspręs problemą? O gal ją tik padidins, nes bus preciziškai prisirišta prie projekto reikalavimų?
Pernai buvote išrinkta LŽD Kauno skyriaus pirmininke. Atsakingos pareigos jaunam žmogui. Ko per tuos metus išmokote? Ko tikėjotės, siekėt ir kas pasiteisino?
Stengiuosi mokytis priimti žmones tokius, kokie jie yra. Mokausi bendradarbiauti su komanda. Džiugu, kad vieni kitiems čia stengiasi padėti, vyresnieji visad pataria jaunimui, pamoko.
Galbūt anksčiau maniau, kad LŽD yra labai daug veiksmo, tapus Kauno skyriaus pirmininke, net susvyravau: „O kaip viską suspėsiu?“, bet stengiantis viską suderinti nesunku, o veiklos, žinoma, visuomet galėtų būti ir daugiau. Mano siekis – kad LŽD veikloje dalyvautų visi jos nariai, juk organizaciją kuriame visi kartu. Žinoma, būtų šaunu pritraukti daugiau jaunimo, įgyvendinti keletą grandiozinių projektų, užmegzti ryšius su užsienio kolegomis. Kas pasiteisino ir ką pavyko pasiekti, įvardysiu po visos kadencijos.
Kokiomis vertybėmis dirbdama žurnalistinį darbą paprastai vadovaujatės pati?
Aukščiausiomis moralės normomis. Visada gerbiu pašnekovus, vadovaujuosi galiojančiu žurnalistų Etikos kodeksu ir žmogiškumu. Stengiuosi būti objektyvi ir žinoma, kaskart dirbdama, stengiuosi save padrąsinti išeiti iš komforto zonos. Tikiu, kad tai kelias į ilgalaikę sėkmę.
Kalbėjosi Vaiva ŠTRIMAITIENĖ
lzdraugija.lt
