Dažnai prisimenu praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Vilnių. Visi pasiilgstame savo jaunystės miestų. Žmonių, su kuriais buvo bendrauta, jais žavėtasi. Kurie vėliau, nors ir nebūdami šalia, lydėjo gyvenimo keliu. Vienas iš tokių žmonių man buvo Paulius Širvys. O Vilnius tada buvo kitoks – savos ir mielos gatvės, prospektas be prašmatnaus blizgesio ir svetimų medžių. Tai buvo paskutinis Pauliaus Širvio gyvenimo dešimtmetis šioje žemėje. Poetas mirė 1979 m. kovo 24-ąją, įpusėjęs 59-uosius. Nors nedaug ką berašė, bet tai buvo jo poetinės šlovės – tylios, neafišuojamos, labai natūralios, gražiai švytinčios žmonių sielose – dešimtmetis. Nes dar gyvas būdamas jis tapo mūsų poezijos legenda.
Nebėra „Palangos“ restorano, anuomet Pauliaus Širvio kasdieninio užutekio, išnyko tikroji „Literatinės“ aura, nes ten nebesirenka menininkai. Daug kas neatpažįstamai pasikeitė Vilniuje ir lietuvių poezijoje nuo poeto mirties. Nauji pasaulio vėjai palietė ir jo šeimą: duktė Dangė, kurią taip mylėjo, gyvena Amerikoje, anūkė Evelina – Vokietijoje. Jos dešimtmetis sūnus Matas, sako, labai šaunus ir primena savo senelį Paulių.
Kažin ar Paulius Širvys prisitaikytų prie šiandienos? Gal, pasak Marcelijaus Martinaičio, niekas jo nebepašauktų vardu. Gal ir pats Paulius, „metęs savo garsiąją granatum, nueitų į savo apdainuotus tolių tolius.“
Tačiau net nereikia abejoti, ar reikalinga Pauliaus Širvio kūryba dabar. Jo eilėraščių rinktinės ir knygos apie jį patį, išleistos palyginti dideliais tiražais, kaipmat išgraibstomos. Poetui skirti literatūros vakarai ir minėjimai pritraukia daugybę klausytojų, jo talento gerbėjų. Jis kiekvieną kartą tarsi sugrįžta iš „anapus, kur nusinešė saulę miškai“, kol kas išlaikęs visus laiko išbandymus. „Negalima įsivaizduoti Širvio-poeto be Širvio-žmogaus, be jo nelengvos, tačiau nuostabiai tyros biografijos. Lygiai kaip ir sunku įsivaizduoti Širvį-žmogų be Širvio-poeto. Maža tėra dainių, kurių gyvenimas būtų toks poetiškas kaip Pauliaus Širvio. Jis – poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde kaktoje, ir tai buvo jo laimė ir jo prakeikimas, kaip ir visų didelių poetų“, – atsiminimuose rašo Algimantas Baltakis. Tikriausiai iš čia – asmenybės žavesio, o kartu jos dramatiškumo, nepakartojamo talento – ir ta „Širvio legenda“, tebegyva iki šiol.
Pirmąkart Paulių Širvį pamačiau 1973-iųjų gruodį Respublikinėje (dabar Martyno Mažvydo) bibliotekoje, kur vyko poeto Antano Jonyno, gero Pauliaus bičiulio, 50-mečio minėjimas. Paulius Širvys pats nekalbėjo, bet vakaro vedėjas tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Bieliauskas perskaitė šmaikštų jo palinkėjimą jubiliatui. Esminė epigramos mintis buvo tokia: pūsk, Antanai, į eilėraščio tūtą, kad iš jos kūlversčiais lėktų visi biurokratai… Tekstas buvo sueiliuotas širviškai grakščiai, sklandžiai ir prasmingai, tad visa salė prapliupo juoku ir plojimais. Paskui mačiau, kaip poetas rūkė bibliotekos koridoriaus gale, neaukštoje nišoje. Ten niekas nerūkydavo, o Paulius stovėjo ir traukė dūmą. Neaukšto ūgio, plačiapetis, stipraus valstietiško stoto. Trumpai kirpti išlytų avižinių šiaudų spalvos plaukai, liūdnokas veidas, ryškus randas, atrodo, taurinantis tą veidą. Vakaras baigėsi, visi grupelėmis traukė į jubiliato šventę kažkuriame restorane. Paulius išėjo vienas. Su draugu ilgokai ėjome jam iš paskos, kol vienplaukis poetas dingo šaltos vakarinės gruodžio žaros nutviekstoje minioje.
Vėliau ne kartą teko susitikti su poetu, kuris gyveno, kaip dabar man atrodo, tarsi šv. Pranciškus, priėmęs neturto įžadus – viską išdalijęs kitiems. Matydavau literatūros vakaruose, gatvėje ar jo pamėgtoje „Palangoje“. Nebuvau įkyrus, nesekiojau iš paskos, nesigyriau kartu išgėręs. Bet visa tai labai branginau, laikiau savyje, kartais papasakodavau ką nors artimiems draugams, o sugrįžęs tėviškėn – motinai.
„Tokiam žmogui viską galima atleisti“, – liūdnokai pasakė ji, paprasta, bet šviesi kaimo moteris, perskaičiusi gelsvą, tarsi ornamentais ataustą knygelę „Ir nusinešė saulę miškai“. Ir vėliau, einant per gyvenimą, man atrodė, kad šis žmogus šalia manęs, kažkur netoli. Dar jaunas būdamas supratau jo vienišumą, jo ilgesį, jo didelę jaunystės meilę. Jo užgėrimus, nenugalimą norą apsvaigti ir užsimiršti. Ir jo eilėraščius – iš pačių sielos gelmių, iki balso užlūžimo. Jie manyje sukėlė aidą. Jaučiau, koks jis negailestingas sau ir koks geras kitiems. Stiprus, bet greitai sužeidžiamas. Jį apginti galėjo tik draugai, o jų nebuvo daug – tikrų draugų. Kaip nebuvo ir tikros, paprastos laimės, nors gamta dosniai apdovanojo išorės ir vidaus grožiu, o svarbiausia – retu, nepakartojamu talentu.
Tačiau laimę juk kiekvienas suprantame kitaip.
Alfas PAKĖNAS
Prisimenant Paulių Širvį
****
Paulius ŠIRVYS
Tu, tik tu gražiausia
Fragmentas iš publicistikos
Kiekvienas turim savo kelią, kelio pradžią, savo pasakų šviesų namelį. Ir mus vilioja tolių toliai, aukščių aukščiai, bet mes ir vėl sugrįžtame namolei. Į savo pradžią – kaip iš dausų atgal sugrįžta paukščiai.
Mano kelias su berželiais, pušynėliais, su tyliais liūdnais smūtkeliais prie upelių – šaltinėlių veda giriom pro Sartus nuo Padustėlio. Nuostabus kelias! Galima būtų ir uždainuoti: „O Sartai, jūs Sartai mėlynieji, su tuo klyksmu žuvėdrų liūdnuoju…“ Bet čia tik mano kelio pradžia. Padustėlio kaime aš gimiau, o išėjau į didįjį vieškelį iš Degučių kaimo, kitame gale Sartų ežero, netoli Bradesių, Keležerių, Mieliūnų, Jovydžių, Guotinės, Skaistinės… kur dunkso Pasarčių, Ratuoklių, Aukštarų, Ratylos miškai, kur skamba ulba Mergavonių, Lingavos, Suokimbalos, Karvelbalos, Karvelynės brūzgynai.
Ne su visais suminėtais kaimais Degučių ribos susisiekia. Aš tik norėjau atkreipti dėmesį, kokie gražūs šių apylinkių pavadinimai ir kaip kartais pas mus šabloniškai ir „valdiškai“ parenkami kolūkių pavadinimai. Bet ne apie tai. Aš apie kelią, kuriuo išėjau ir daug kelių kelelių išvaikščiojęs, ne kartą grįžau juo.
Šituo keliu, kaip ir visais kitais keliais, į visus didžiausius pasaulio karus iš mažų kaimelių ėjo vyrai „apginti didelių šalių“.
Ir krito jie už caro
Ir vėliavas kitų.
Nebuvo niekur karo
Be vyrų nuo Sartų.
O tie, kas sugrįžo, vėl rado tą pačią skriaudą ir ašarėlę graudžią.
Šituo keliu dažnai ateidavo vienakojis invalidas, Dustų Untaniuku arba tiesiog Untaniuku vadinamas. Niekas tikros pavardės nežinojo. Sako, šaunuolis bernas buvęs. Labai gražų balsą turėjo ir daug dainų mokėjo. Ir iki ašarų liūdnų, ir linksmų blevyzgų. Žmonės jį mylėjo. Visų bakūžių durys jam buvo atdaros. Poterių jis nekalbėjo kaip kiti elgetos. Bet moterys ant jo nepyko. Ir už blevyzgas jam dovanodavo. Tik merginos tada sprukdavo už krosnies. Nes jis mokėjo tą patį kupletą ir joms pritaikyti. Kare buvę vyrai prašydavo kareiviškų. Jis mielai sutikdavo ir dainuodavo rusiškas, vokiškas žygio dainas ir maršus. O mėgstamiausia jo daina –
Nevarstyk storų skrynelių,
Nerėžyk plonų drobelių –
Aš nenešiosiu tais marškinėliais,
Karužėj būdamas –
ašaras ištraukdavo.
Mums, išdykėliams, patikdavo ir blevyzgos, kurias greit išmokdavom. Kartą per atlaidus špitolėj kažkas iš paauglių jam į ausį pakuždėjo. Na, jis ir pradėjo vieną po kitos. Jam tai kas. Jis – „maišu trenktas“. Kare kontūzytas. O mes nuo davatkų vos išnešėm kudašių.
Degučius nuo Keležerių skiria upokšnis, jungiantis Miškinio ir Degučio ežerus. Seniau Degučio ežeras buvo vadinamas Vesejų. Ir šiandien tebėra kaimas Pavesejai. Jis – vakariniame ežero krante. Už upokšnio jau prasideda kriauniečių tarmė. „Žiūriek, žiūriek, kumeliuote biera! Žiūriek, ir tas nebiera!“ – šitaip degutiečiai bernai iš jų tarmės pasišaipydavo. Žinoma, kai niežtėdavo rankas ir norėdavo pasipešti. Peštynės kildavo vis dėl tų merginų. O merginos čia visais laikais kaip žemuogės sirpo ir vešliom kasom geltonavo kaip linai. O dainininkės! O šokėjos! Sukasi galva…
Šituo keliu per Keležerius ėjo devynioliktais metais šautuvų buožėmis trankomi Degučių vyrai „kuopininkai“. Ėjo ir mano tėvas Prancisius. Pakriauny, kunigo klėty, juos žiauriai mušė generolo Grigaliūno-Glovackio budeliai. Tvirčiausius vyrus be laiko į kapus nuvarė. Smalstį sušaudė. Tais metais…
Ant lingės – lingu lingu –
Palinkusi galva, –
Lingavo beržo lingę
Našlaitė Lietuva.
Lingavo, supo lopšelius karštoj gaisravietėj karų, augino gimdė sūnelius, kad vėl juos apraudotų. Toks jau lietuvės motinos likimas. Nuo pat žilųjų amžių.
Tais metais Emilija Striungienė pagimdė pirmą sūnų. Bet ar ji žinojo, kad jos Antanukas žus kažkur prie Oriolo, gindamas rusų žemę. Keleriais metais vėliau Grasilda Nevelskienė pagimdė antrą sūnų, bet ar ji žinojo, kad jos Martynukas žus kažkur Kuršo pelkėse, gindamas brolių latvių žemę.
Narsus raitelis, Vyties kryžiaus kavalierius Antanas Mekšėnas, lėkdamas ant žirgo su husarų eskadronais ir kirsdamas lenkus ties Širvintom, ir sapne nesapnavo, kad kada nors jo sūnus lygiai taip pat narsiai kausis prieš vokiečius Oriolo-Kursko žemėje ir padės jauną galvą už bolševikų idėjas.
Žinojo ar nežinojo, gerai ar blogai būrė laumės būrėjos naujagimių likimą, bet jie visvien turėjo gimti. Pakirstus audrų ir ugnies sunaikintus ąžuolus turėjo pakeisti naujos atžalos. Taip buvo ir taip bus. Žemė ir motina – visada gyva. Todėl ir nežuvo nuo bado, maro, ugnies ir karų Lietuva.
Degučiai – nedidelis kaimelis. Mažiau kaip trisdešimt kiemų. Nė vieno didžialaukio. Gal tik Nevelskis Mykola. Bet ir tas kaip juodas jautis visą gyvenimą plušo, geresnio kąsnio ir drabužio atsisakė, kaupė litus žemei pirkti. Stengėsi apsieiti be samdinių. Pats vienas norėjo viską aprėpti. Pyko ant vaikų ir žmonos, kad šie per daug išlaidūs. Mėgo su stambesniais ūkininkais pabendrauti. Išgers trise pusbutelį ir važiuoja dainuodamas. Kartą Obeliuose, pardavęs bekoną, gal kiek daugiau gurkštelėjęs, įlindo į kiaulės krotą vežime ir užmigo. Arklys pats kelią į namus rado. Sūnus Martynas buvo didelis pokštininkas. Sugalvojo atsikeršyti tėvui. Užrišo krotą ir su draugais įkėlė į kiaulių gardą. Rytą Nevelskienė ateina kiaulių liuobti. „A Jėzus Marija!“ – aikteli iš nuostabos. Kiaulės aplinkui kriuksi, o jis keikiasi, negali išlįst iš „naktigulto“.
– Martyno darbas! Martyno! Šunų lodyti išvysiu šitą namų pustelnyką! Užmušiu!
Nei jis vijo, nei ką. O kaimas ilgai plyšo juokais: „Na, Mykola, kokiame ten viešbutyje nakvojai?“
Kaimas labai mėgo dainas ir muziką. Turėjo savo kapelą – puikius muzikantus Mekšėnus. Antanas Mekšėnas taisė ir pats dirbo armonikas. Mekšėnams tegalėjo prilygti Navikų Naprys ir Lygalaukių Staska Statulevičiokas.
Degutiečiai mokėjo daryti ir gerti gerą alų. Nė viena talka, pabaigtuvės ar vestuvės neapsieidavo be miežio grūdo, apynio spurgo. Bet visus aludarius pralenkė garsusis aludarių aludaris Norba Mekšėnas. Jo darytą alų gėrė visų parapijų klebonai ir, sako, net pats vyskupas Paltarokas, kuris viešėjo pas Aleksandravėlės kleboną.
Eigulį Mekšėną vadino Čiupiku. Turbūt nuo žodžio „čiupti“. Šis buvo nuostabus pėdsekys, amatą perėmęs iš savo tėvų eigulių.
Ne vien Mekšėną pravardžiavo. Mat kaime daugiausia Mekšėnų, Žuklių ir Širvių. Tai vaikus vadino tėvų vardais – saladžėkais arba malonybiniu – saladžiukais, jurgiukais. Tik mokykloj sužinojau, kad aš ne Prancisėkas, o Mekšėniokas – ne čiupikėnas.
Kaimas turėjo ir savo filosofus, bedievius. Labiausiai kunigai burnojo dėdę Stanislovą, buvusį kazokų šimtinės felčerį. Buvusius kuopininkus valdžios sekliai kuo atidžiausiai sekė. Bet vis vien kaime veikė pogrindinė komunistų grupė, vadovaujama brolių Petro ir Juozo Žuklių. Tai buvo kieti kaip titnagas, taurūs kaip kristalas, vėtyti ir mėtyti vyrai. Juos gerbė ne tik draugai. Kartais net ir priešai. Grupei priklausė pažangiausi kaimo jaunuoliai: Antanas Striungys, Antanas Siniauskas ir Juozas Morėnas. Jie atidžiai sekė, atsargiai mokė ir mus, paauglius, kad neišklystume šunkeliais.
Ir neišklydom. Nuėjom tuo keliu, kuriuo ėjo mūsų tėvai kuopininkai.
Ir vėl karas. Ir vėl vokiečiai – amžini lietuvių priešai.
Ir vėl šituo keliu iš mažo Degučių kaimelio išėjo žukliai, mekšėnai, krasauskai, širviai… aštuoniolika vyrų.
Ketverius metus motinos pražiūrėjo akis į šitą kelią. Ketverius metus griaudėjo didelis karas. Griaudėjo – nugriaudėjo.
Vieni džiaugėsi, kiti liūdėjo, nesulaukdami saviškių.
Vieną pavakarę, kai iš pirčių rūko dūmai, karšti garai ir sklido malonus vantų kvapas, pasirodė keleivis…
Vieškelėliu,
Kur provėžų kreivės,
Su melsvu dūmeliu
Ir žaliu maišeliu
Ėjo dulkinas fronto kareivis.
Ėjo neskubėdamas, plačiai atlapota miline. Ant krūtinės žibėjo sidabro žvaigždė ir medaliai. Kareivis atidžiai žiūrėjo į kiekvieną pakelės medelį, kiekvieną akmenį. Pamatęs jį, artojas sustabdydavo valandėlei arklį, melžėja palenkdavo po žalmargės pilvu galvą ir akimis nulydėdavo. „Iš kur čia dabar vienišas ir dar beginklis rusas?“ – klausė smalsios akys. Kad jis lietuvis, niekas nebūtų patikėjęs. Užkopęs ant kalno, iš kur gerai matyti Degučių kaimas, kareivis nusiėmė pilotę ir sustojo. Ilgai ilgai stovėjo. Tarytum meldėsi. Ir dabar aš jį matau taip stovintį. Ir ko jam skubėti? Niekas čia jo nelaukia. Mergaitė, kuri jo laukė, nesulaukė, ištekėjo. Visi jį laikė žuvusiu, dingusiu be žinios. Jis šito dar nežinojo.
Gerai, kad viskas gerai baigėsi. Dabar jis buvo pasirengęs atleisti net Navickui, kuris jį išdavė vokiečiams. Pasakytų tik: „Niekšas buvai!“
Muzikanto Mekšėno kieme, susėdę ant šulinio rentinio, tyliai dainavo merginos „Palinko liepa šalia kelio“. Netoliese klegėjo moterys – Mekšėnienė, „Viešpačiu“ pravardžiuojama, ir Navickienė su dukrele. Pamačiusios keleivį nuščiuvo.
– Drąsiau, drąsiau, mergaitės, – linksmai padrąsino jas ir pasisveikino, kiekvienai paduodamas ranką. Jos buvo su juo beveik vienmetės. Kai jis išėjo į karą, buvo beveik mergiūkštės. Dar kažko paklausė, kažką pasakė, bet merginos laikėsi santūriai. Nepažino. Pagaliau jis paprašė vandens. Šulinio vanduo buvo šaltas, gaivinantis. Jo skonį žinojo dar iš vaikystės. Išgirdusios, kad „rusas“ moka lietuviškai, atskubėjo ir moterėlės. Įsispoksojo. Pirmoji prapliupo Mekšėnienė:
– O Viešpatie tu mano mieliausias! Sugrįžo tas, kurio niekas nelaukė. Viešpatie! O mūsų vaikeliai…
Navickienė išbalo. Dabar pažino ir ji. Visai pasimetė. Nežinodama kur dingti, mindžikavo vietoj ir glamžė skarelės kampą.
Jam gaila pasidarė žmogžudžio žmonos. Betgi jinai niekuo dėta. Suglumo ir jis.
– Nieko, motin, viskas bus gerai…
Ir nebesumetė, kaip kitaip guosti. Jam pačiam suspaudė širdį. Užgavo jį Mekšėnienės žodžiai. Ir kam ji pasakė, kad niekas jo nelaukia. Tai ko jis čia ėjo per audrą ir ugnį, iš nelaisvės lindo pro spygliuotų vielų užtvaras? Sužinojęs, kad nebėra ir bakūžės, kurios du langeliai kaip dvi motinos akys dieną naktį žiūrėjo į kelią ir sugrįžtančių laukė savo vaikų, jis pasijuto čia visai nereikalingas. Bet buvo už jį nelaimingesnių. Ir jis sukando dantis. Negrįžo beveik pusė išėjusių tuo keliu vyrų. Tolimuose mūšių laukuose guli Antanas Striungys, Petras Siniauskas, Petras Žuklys, trys broliai Greisai, Antanas Mekšėnas… Jauni. Pačiame žydėjime. Po žydinčia velėna. Tik Bronius Žuklys žuvo savo tėvų žemėj. Prie Šepetos jį sušaudė.
Tik sugrįžo gimtuoju keliu karo aptrankyti broliai Krasauskai, Antanas Siniauskas, Kazys Nevelskis, Albinas Širvys…
Ir vėl einu aš tuo keliu, kuriuo ėjo į visus pasaulio karus mažo kaimelio vyrai, kuriuo daugiau kaip prieš dvidešimt metų grįžo dulkinas fronto kareivis. Tik tas kelias – nebe tas. Dabar jis tiesus ir praplatėjęs. Nebesutinku jonų krikštytojų, nei Izidoriaus, artojų globėjo. Gera man ir graudu. Gera, kad nematyti pakelėj vienišų, ant medinės žagrės palinkusių artojų, prašančiais balsais raginančių savo paliegusius kuinelius. Visur aplinkui šviesūs, nauji nameliai. Prie jų burzgia mašinos, motociklai. Ir vis dėlto man graudu, kad mašinos kartais nustelbia gražias dainų melodijas, kad vietoj rūtų, mėtų ir pinavijų darželių čia auga bulvės, morkos ir kitos daržovės, kad nebedūzgia seklyčiose seselių staklelės.
Nebėra čia amžinai visom valdžiom ir savo sūnumis nepatenkinto Mykolos. Nėra ir mano vaikystės draugo – dainininko ir pokštininko Martyno. Nenusišypsos pro tamsius vešlius ūsus Norba Mekšėnas, nepavaišins putojančio alaus kaušu. Į kapus jis nusinešė geriausio pasaulyje aludario paslaptį. Neberasiu čia nutrūktgalvio Jaskos, kuris nuo pat vaikystės nesiskyrė su ginklu ir armonika. Jo tėvas, geras medžiotojas, išplaukdamas už marių laimės medžioti, paliko jam savo medžioklinį šautuvą. Nuo to ir prasidėjo. Vokiečių okupacijos metais jis pats vienas iš pradžių su šautuvu, atsineštu iš Plechavičiaus armijos, vėliau su rankiniu kulkosvaidžiu, atimtu iš vokiečių, nuo Ratuoklių miško ar nuo Keležerių kalvų netikėtai užpuldavo ir išvaikydavo šituo keliu važiuojančias vokiečių kariuomenės gurguoles su prisiplėštu valstiečių turtu. Slapstėsi jis nuo okupantų, slapstėsi ir nuo tarybų valdžios. Pokario metais buvau jį sutikęs. Kalbėjomės nuoširdžiai ir atvirai.
– Nesulauksi tu tos dienos, kada ateis amerikonai ar švedai, – pasakiau jam.
Jis buvo drąsus ir atkaklus kaimo bernas – pasimetęs lietuviškas Grigorijus Melechovas. Nepaklausė. Blaškėsi šen, blaškėsi ten. Niekur jam nepatiko. Niekur nepritapo. Tyli dabar jo armonika. Tyli jį priėmusi žemė, tik motina dūsauja, kaip ta džiūstanti vieniša obelis, nepalikusi jokios atžalos.
Graudu ir gera. Tėviškė traukia. Einu ir sustoju toj pačioj vietoj, kur kadaise stovėjo pilkas kareivis. Aš jį ir dabar tarsi matau – gyvą ir šviesų. Ir nežinau, ar tai jis, ar aš pats. Bet negaliu praeiti pro šalį su juo nepasikalbėjęs. Aš irgi jaučiu tą patį. Man irgi norisi nusiimti kepurę, melstis ir dainuoti:
Tu, tik tu gražiausia
Iš visų šalių-
Pasipuošus upėm,
Lauko berželiu.
*****
Juozas ANDRIUŠKEVIČIUS
Niekada negrįžęs iš karo
…Pirmasis respublikinis jaunųjų rašytojų susirinkimas. Į Vilnių suvažiavo kelios dešimtys jaunuolių, mylinčių literatūrą ir bandančių kurti. Iš jų ryškiai išsiskyrė nebe pirmos jaunystės vaikinas randuotu veidu, su ordinu ir medaliais ant krūtinės.
– Ar čia yra jūsų eilėraščių? – droviai užkalbino jis mane, sklaidantį ką tik pasirodžiusio „Jaunųjų“ almanacho puslapius.
– Nėra, – atsakiau. – O jūsų?
– O mano yra,– didžiuodamasis tarė vaikinas. – Štai šitie.
Ir jis parodė eilėraštį „Antkapiai prie kelio“ ir dar vieną, kuriuos jau anksčiau buvau skaitęs.
Taip mudu ir susipažinome.
* * *
Su Pauliumi Širviu vėl susitikau praslinkus maždaug pustrečių metų, antrajame jaunųjų rašytojų sambūryje. Per tą laiką jo dainingi eilėraščiai gana dažnai pasirodydavo respublikinėje spaudoje.
Mudu patekome į tą patį poeto Vlado Mozuriūno vadovaujamą seminarą. Jį, beje, priminė po daugelio metų „Švyturio“ žurnale įdėta nuotrauka: Paulius su „Šlovės“ ordinu ant krūtinės skaito savo eilėraščius, o jų atidžiai klausosi Vincas Mykolaitis-Putinas, Eduardas Mieželaitis ir pats seminaro vadovas.
Nelinksma, oi nelinksma buvo Pauliui, lyriškos prigimties poetui, tame seminare. Vyresnieji rašytojai negailestingai talžė labai lyriškus, liūdnokus jo eilėraščius. Toks tada jau buvo metas…
– „Melsvoj padangėje arai išklydę…“ Gražu! Eilės man primena mano paties jaunystės poeziją, – kalbėjo tada Putinas. – Bet pats supranti, kad dabar taip rašyti negalima. Dabar kitaip reikia eiliuoti – pakiliai, optimistiškai. Na, pats supranti…
O Paulius Širvys tylėjo. Ir ką jis galėjo pasakyti…
Užtat literatūros atžalynas jau ir tada mylėjo Paulių ir jo eiles. Apie tai byloja įstrigęs atmintin toksai epizodas iš minimo pasitarimo. Kostas Kubilinskas, Bronius Mackevičius ir kiti to meto jaunieji, apsėdę vaišių stalą ir viduryje pasisodinę Paulių, entuziastingai traukia dainą. Dainą, jų pačių improvizuotą pagal Pauliaus žodžius:
Dangus toks žydras Peruelio.
Žydresnės buvo dar už jį
Kareivio akys, kur po smėliu
Prie Peruelio pakely.
Jaunieji traukė savo neišlavintais balsais, o Paulius klausėsi ir droviai šypsojosi.
Laimingą ir linksmą, tiesiog švytinčiu veidu Paulių Širvį pamačiau antrajame Lietuvos rašytojų suvažiavime. Net ir jo artimi bičiuliai nepagrįstai nustebo išvydę Paulių, apsivilkusį naują juodą kostiumą, pasirišusį tautišką kaklaraištį. Greta poeto suvažiavimo salėje sėdėjo jo jaunutė žmona. Sutuoktiniai tada gyveno, atrodo, pačias laimingiausias dienas.
Po suvažiavimo įvykusiame poezijos vakare Paulius Širvys labai jausmingai skaitė savo legendinę „Žvaigždelę“. Net Antanas Sniečkus, visas suvažiavimo dienas budriai sekęs, ar rašytojai ištikimai tarnauja partijai ir liaudžiai, susidomėjo Pauliumi, teiraudamasis, ar jis jau išleidęs knygą…
Vėliau su Pauliumi kartkartėmis susitikdavome tai Vilniaus gatvėse, tai mūsų bendro bičiulio Antano Pakalnio bute. Su juo įdomu buvo bendrauti, tiesiog laukdavai tų susitikimų.
Panašiai buvo ir tą kartą, mudviem su Martynu Vainilaičiu grįžtant iš Rašytojų sąjungos valdybos plenumo, kai į tą patį vagoną įlipo ir Paulius. Jis sakėsi važiuojąs į Kaišiadoris aplankyti fronto draugo.
Kalbėjomės, dalijomės įspūdžiais iš plenumo, kuriame buvo smarkiai talžomas neseniai „Pergalės“ žurnale paskelbtas Pauliaus eilėraščių ciklas „Ilgesys – ta giesmė“ – tikras jo meilės lyrikos šedevras.
Štai tada ir pastebėjau reikšmingą smulkmeną: poeto kelnių klešnė, matyt, buvusi perplėšta, buvo grubiai sudygsniuota vyriškos rankos. Be žodžių tapo aišku, kad neilgai trukusį laimingą poeto šeimyninį gyvenimą aptraukė debesys. Ir iš tikrųjų jaunavedžių meilė ilgainiui sudužo ir baigėsi ištuoka. Paulius liko, kaip jis vėliau rašė, „vienas, velnioniškai vienas“…
Iš tikrųjų tai Paulius vienas labai retai būdavo. Visada jį supo būrys draugų. Tikrų, o daugiau tariamų, nes jis ne visada sugebėjo atskirti pelus nuo grūdų.
Kol leido sveikata, poetas noriai važinėdavo po Lietuvą su kitais plunksnos draugais. Porą kartų jis buvo ir Marijampolėje. Sykį į literatūros vakarą su Antanu Jonynu ir K. Maruku atvyko tada, kai publika jau buvo išsiskirsčiusi.
– Ką padarysi… Pasitaiko ir šitaip, – apgailestavo tada A. Jonynas. O Paulius Širvys kreipėsi į mane:
– Na, Juozapai, vesk dabar pas politruką.
Kas yra tas „politrukas“, paaiškėjo užsukus į restoraną…
* * *
Dar pora linksmų epizodų.
…Užsukęs pas Antaną Pakalnį, iš karto išgirdau dainą. Kambaryje sėdėjo Paulius ir jo brolis Leonas. Juodu kažką gurkšnojo ir visa gerkle plėšė aukštaitiškas dainas.
Štai tada paklausiau poetą:
– Pauliau, kodėl tu nutilai, neberašai?
– Kaip aš, Juozapai, galiu rašyti, – atsakė Paulius, – kai partija štai tik tokį takelį parodė, – ir jis beveik visiškai suskliautė delnus.
…Kitąsyk su bičiuliu sėdėjome „Palangos: vasaros restorane. Ir štai žiūrime – ateina Paulius Širvys.
– Macevičius davė rublį, – pranešė jis, – tad atėjau papietauti.
Paulius prisėdo prie mudviejų, užsisakė bokalą alaus ir šimtgramį degtinės. Mums bekalbant kur buvęs, kur nebuvęs prisigretino jau gerokai įmetęs pažįstamas literatas (Petras Gaulė). Jis prisiyrė prie mūsų staliuko ir, paėmęs Pauliaus užsisakytą šimtą gramų, vienu ypu išgėrė.
Dar nemačiau Pauliaus tokio supykusio.
– Nelaimingi girtuokliai! – šaukė jis. – Kad juos visi perkūnai trenktų! Per juos žmogui nė papietauti negalima!
Dar ilgokai tada poetas šėlo, kol neiškentęs užsakiau jam vėl tokius pačius pietus…
* * *
Kartą užsukęs į redakciją, Paulius Širvys metė ant stalo komandiruotės pažymėjimą:
– Pasirašyk čia, Juozapai. Buvau jūsų rajono Černiachovskio kolūkyje, rašysiu apybraižą apie melžėjas.
Graži, lyriška buvo toji apybraiža. Pamarginta paties poeto eilėraščių posmais.
O tikra Pauliaus Širvio žurnalistikos viršūnė buvo ne kartą per radiją skaityta apybraiža „Nulenk galvą prieš motiną“. Ji visada jaudino iki ašarų.
*****
Jonas LAURINAVIČIUS
Susitikimų akimirkos
Varėna, 1956-ieji
– Širvys atvažiavo…
Toks malonus virpulys nuvinguriavo per kūną mums, jauniems literatams, kai išgirdome šiuos žodžius Varėnos rajono laikraščio redakcijoje.
Paulius Širvys atvažiavo į pirmąjį literatūros vakarą Varėnoje. Jį rengė literatų būrelis kartu su vietos žurnalistais ir kultūros darbuotojais.
Širvys buvo savas šiame krašte: pokario metais jis redagavo Merkinės MTS-o laikraštėlį, skersai išilgai buvo išvažinėjęs Dzūkiją, čia turėjo daug pažįstamų. Varėnos redakcijoje jis irgi buvo dažnas svečias. Tik mes, geltonsnapiai literatai, jį išvydome pirmą kartą. Ir gaudėme kiekvieną jo žodį, kiekvieną žvilgsnį. Man įsiminė jo suglamžytas lietpaltis ir išklypę batai.
Literatūros vakaras vyko kultūros namuose 1956 m. rugpjūčio 19 dieną. Be Pauliaus Širvio, jame dalyvavo poetai Vincas Giedra ir Bronius Mackevičius. Salė buvo pilnutėlė žmonių. Tą vakarą, pasak paties Pauliaus, jis pirmą kartą scenoje skaitė savo eilėraštį „Nemunas“. Vėliau visi vakaro dalyviai nusifotografavo prie kultūros namų. Tą nuotrauką aš ypač branginu, nes Varėnos literatų būrelis paliko ryškų pėdsaką šio krašto kultūros gyvenime. Vėliau būrelio konsultantu buvo laikomas Paulius Širvys.
Naktys pas Milžiną
Kazokiškių aštuonmetė mokykla buvo už kokių šešių kilometrų nuo Vievio. Čia mokytojavo literatas Vacys Bukauskas, studijų metais glaudžiai bendravęs su Pauliumi Širviu. Ypač kavinių užustalėse.
Vieną rytą, eidamas į Kazokiškių parduotuvę, sutikau Vacį, pėdinantį nuo pašto, ties kuriuo buvo autobusų stotelė.
– Širvį palydėjau, – pasakė Vacys. – Tris dienas Kazokiškėse viešėjo.
Tai manęs visiškai nenustebino: Vacys dar nuo mokyklos laikų, kai mokėsi Žiežmarių vidurinėje, rašė Pauliui Širviui laiškus, žavėjosi jo eilėraščiais. Kodėl gi poetui dieną kitą neatsipūsti pas bičiulį, kuris ne tik jaučia tikrą poeziją, bet ir pats rašo. Be to, Kazokiškės – tylus, ramus bažnytkaimis smėlėtų pušynų pašonėje.
– Bet Širvys pas mane, galima sakyti, ir nebuvo, – prisipažino Vacys. – Vakare nuėjom pas Milžiną, tai ten Paulius ir įstrigo.
Milžinas – kunigo Nikodemo Švogžlio (1899–1985) literatūrinis pseudonimas. Dar prieš karą jis buvo žinomas publicistas ir Bažnyčios istorikas, išleidęs knygas „O šventasis Vilniau!“ ir „Vilniaus sūnūs“. Bandė rašyti ir eilėraščius. Kai Vacys pasiūlė poetui užsukti į kleboniją pas Milžiną, Paulius nedvejodamas sutiko. Tik reikėjo palaukti, kol sutems, kad niekas nepamatytų, kaip mokytojas veda komunistą pas „tamsybininką“. Taip tada spaudoje buvo įprasta vadinti dvasininkus.
Kunigas išskėstomis rankomis sutiko Paulių Širvį ir su jam būdingu patosu ėmė šnekėti:
– Ir man, ir parapijai didžiulė garbė, kad pas mus apsilankė pats Paulius Širvys – poetas didžiąja raide. Tai mums istorinis įvykis!
O po akimirkos pradėjo deklamuoti svečio eiles:
Bauboja kaimenė žaloji
Geltono rudens vakare.
Atloja šuneliai, atloja
Vaikystę piemens kepure.
Visi netrukus susėdo už stalo. Milžinas tuoj papjaustė lašinių, dešros, bumbtelėjo butelį gero vyno. Kalbų netrūko iki paryčių. Apie poeziją, apie karą (Milžinas karo metais Onuškyje slėpė žydus, po mirties buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi), apie kai kurių valdininkų bukumą. Vacys pakilo išeiti, kol dar visai neišaušo – reikėjo ruoštis į mokyklą.
– Tu eik, – neprieštaravo Milžinas, – o Paulius tegu lieka pas mane…
Taip ir buvo. Vacys nuėjo į pamokas, klebonas – į bažnyčią, o Paulius Širvys – į klebono lovą miegoti. Miegojo, vartėsi iki pavakarių. O pavakary vėl eilėraščių skaitymas, klebono įspūdžiai iš prieškarinės kelionės į Prancūziją, Smetonos laikais išleista A. Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“, J. Kossu-Aleksandriškio eilėraščių rinkiniai, kuriuos Milžinui pavyko išslapstyti per kruvinąjį pokarį.
Tai galbūt toks vienintelis Pauliaus Širvio artimas pabendravimas su kunigu – Kazokiškių parapijos klebonu Nikodemu Švogžliu.
Su kaišiadoriečiais
Pirmąjį literatūrinį vakarą Kaišiadoryse su Pauliumi Širviu itin gerai prisimenu. Ne tiek patį vakarą, kiek pavakarį. Nes jis vos nepasibaigė muštynėmis.
Šventė vyko centrinės bibliotekos, kuri buvo įsikūrusi Kaišiadorių geležinkelio stoties antrajame aukšte, skaitykloje. Tai buvo didelė keleivių salė. Ne kažin kiek žmonių susirinko, nes niekas per daug tuo ir nesirūpino. Svarbu, kad bibliotekos ataskaitoje bus „paukščiukas“. O vaišės tai buvo atsakančios! Ten pat, skaitykloje, kai žmonės išsiskirstė, sustūmėme stalus, išdėliojome iš anksto paruoštą maistą, gėrimų butelius.
Po valandėlės beveik visi buvo gerokai kauštelėję. Ir atsistojo rajono kultūros skyriaus vedėjas:
– Skelbiu tostą už motinas, – pasakė.
Netoliese sėdėjęs Paulius Širvys pridūrė:
– Už motinas lietuves!
Vedėjas išpūtė akis:
– Negalima išskirti lietuves motinas nuo kitų motinų. Mes – internacionalistai!
Pamačiau, kaip Paulius Širvys net sudrebėjo:
– O aš geriu tik už lietuves motinas!
Tačiau vedėjas nenusileido. Įtampa akimoju didėjo. P. Širvys trenkė stikliuką į grindis, pakilo lyg išeiti. Moterys ėmė panikuoti: ką daryti?
– Kaip tokį durnių ir laiko skyriaus vedėju? – nenurimo Širvys. – Rytoj pat einu į CK! – karščiavosi jis.
Pakilo visi užstalės dalyviai, apspito abu susikivirčijusius. Šiaip ne taip pavyko nutildyti. Bet vakarienė buvo tiek sugadinta, kad niekas jau nebesėdo už stalų ir moterys pasiūlė paimti nebaigtus gerti butelius, užkandą ir eiti į viešbutį, kur buvo užsakytas kambarys. Ten be kultūros skyriaus vedėjo ir buvo baigtos vaišės.
Po šio įvykio kurį laiką į Kaišiadoris Paulius Širvys nebuvo kviečiamas.
lzdraugija.lt
