V.Čaplikas mėgsta pasižvalgyti po pasaulį ir nuo aukštesnių kalnų. Tahtali viršukalnė Turkijoje.
„Žmogaus dorovė- pagrindinis gyvenimo siekis”, – sako Vygandas Čaplikas, kurio žurnalistinei veiklai, prasidėjusiai 1965-aisiais, šiemet sukanka 50 metų .Tai gražus jubiliejus, kurį vainikuoja ne tik nuveikti darbai, bet ir etiškas jų pobūdis. Su profesoriumi, socialinių mokslų daktaru Vygandu Čapliku kalbasi žurnalistė Regina Jasukaitienė.
– Ar prisimenate, kokia buvo Jūsų pirmoji publikacija?
– O kaipgi?! Pirmasis mano straipsnis buvo išspausdintas 1965 metais spalio 27 dienos ano meto dienraštyje „Panevėžio tiesa“. Vadinosi jis „Kuo prekiausime kitąmet?“ Tuomet dar buvau Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto V-o kurso studentas, atliekantis gamybinę praktiką Panevėžyje. Dalyvavau vienoje baldų gaminių mugėje Vilniuje. Lietuva tuo metu jau gamino gana dailius baldus, tik jų nepakako visiems norintiems, nes ne visi baldai pasiekdavo parduotuves. Straipsnis gimė iš noro pasidžiaugti gražiais gaminiais. Mane visuomet skatino noras pasidalinti tuo, kas gražu. Pirkėjai plūstelėjo į parduotuves, reikalaudami tokių „pažadėtų“ baldų…O jų nebuvo- tokia sovietinio ūkio realybė: iškreiptas planavimas, žaliavų trūkumas, tad gyventojų poreikiai likdavo nepatenkinti. Dėl to straipsnio sulaukiau priekaištų iš Panevėžio baldų parduotuvės: „Prirašei, sako, ir išvažiavai, o mums teko atlaikyti žmonių priekaištus…“
– Kodėl įstojote būtent į Lietuvos Žurnalistų Draugiją? Kokie šios Draugijos nuostatai Jums ypač artimi?
– Sovietinės santvarkos griūtis, prasidėjęs tautinis atgimimas kėlė laisvo ir naujo gyvenimo viltis. Jau be baimės galėjome vertinti prieškarinės nepriklausomos Lietuvos pasiekimus, atkurti tuomet veikusias visuomenines organizacijas.Nudžiugau sužinojęs, kad atkuriama LŽD, tad entuziastingai dalyvavau 1991 metų gruodžio 21 dieną jos atkūrimo suvažiavime. Jau turėjau nemenką žurnalistinio darbo patirtį, tad mano prašymas priimti į šią draugiją buvo patenkintas. Mane žavėjo šios organizacijos užmojai: kurti laisvą, sąžiningą žiniasklaidą, kuri nebūtų priklausoma nei nuo partijų, nei ideologinių interesų. Galima prirašyti daug gražių nuostatų , tačiau žiniasklaidos kokybę lemia keli esminiai dalykai: žurnalisto dorovė, išsilavinimas, akiračio platumas ir patirtis. Patirtis, be abejo, įgyjama per veiklą, bet priklauso ir nuo asmeninių gebėjimų. Jei viso to nėra, tai jokiomis nuostatomis ar etikos kodeksais žiniasklaidos kokybės nepagerinsime.
– Kokie žurnalistikos principai ir tikslai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi?
– Man teko ilgokai bendrauti su žymiu prieškario leidėju ir žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktoriumi Juozu Keliuočiu.Jis laikomas ir pirmojo Lietuvos žurnalistikos vadovėlio autoriumi . Kaip kartais nutinka, plataus akiračio asmuo gyvenime yra patrauklesnis ir įdomesnis, nei tai, ką jis savo raštuose išdėsto. Iš dalies tai tiko ir Keliuočiui. Bendravimas su juo man paliko neišdildomą įspūdį, taip pat ir jo redaguoti leidiniai. Susidariau tokius žurnalisto veiklai būtinus principus: būti ištikimu tiesai, nors ji kam nors ir nepatiktų. Jausti atsakomybę už paskleistas žinias, bet jei atsirado naujų faktų- nebijoti pakeisti nuomonę. Nuolat lavintis ir bendrauti su įvairių profesijų žmonėmis. Bendrauti ne vien su profesionaliais žurnalistais, bet ir su atsitiktiniais žmonėmis, kurie gali savaip, bet įdomiai papasakoti apie įvykius- nuomonę reikia susidaryti iš kelių šaltinių.Žurnalistui būtinas platus žvilgsnis į aplinką ir siekis kuo giliau pažinti pasaulį, jo naujoves. Šie principai pasitvirtino, bendraujant jau su mūsų laikų žurnalistu, Suomijos dienraščio „Karjalainen“redaktoriumi Pekka Sitariu. Svarbiausias jo veiklos principas- kuo mažiau negatyvių žinių, nes žiniasklaida turi jausti atsakomybę už dvasinę visuomenės sveikatą…
– O ką manote apie mūsų šių laikų žiniasklaidą, jos dorovines, moralines nuostatas, interesų ratą?
– Mūsų žurnalistikoje daug negerovių, neišspręstų klausimų. Be abejo, įvairūs leidiniai ir televizijos bei radijo laidos savo kokybe yra labai skirtingi.Tad ir šios pastabos ne visiems taikytinos. Visgi užkliūva daugelio laikraščių, laidų etinė pusė.Jaučiamas noras pažeminti , kompromituoti, įžeisti nepatinkančius politikus, visuomenės veikėjus. Žmogaus dorovės esmę kaip pagrindinį gyvenimo siekį akcentavo jau senieji graikai, tad šių dienų žurnalistui tai turėtų būti pradinė ir svarbiausia nuostata. Stebina ir kai kurių žurnalistų smulkmeniškumas, nesugebėjimas koncentruotis ties svarbiausiais šalies politikos ir socialiniais klausimais, žmonių santykiais. Susidaro įspūdis, kad LNK televizija specialiai mėgaujasi krašto nusikaltimais, nors rodomi įvykiai yra menkaverčiai, įdomūs nebent vieno kaimelio ar miestelio žmonėms. Nesusimąstoma apie skleidžiamą negatyvų poveikį, šalies įvaizdžio menkinimą. Tuo tarpu geri, gražūs dalykai, kurie kelia nuotaiką , gerina žmonių savijautą ir tarpusavio santykius, į ekraną nepatenka. Manau, kad tokiu būdu žiniasklaida formuoja prastą “skonį”. Pozityvu tai, kad pačioje žiniasklaidoje yra nemažai kritikos ir gerų minčių, kaip patobulinti ketvirtosios valdžios veiklą.
– Nuo 1991-ųjų iki 2007-ųjų metų leidote laikraštį “Suomija”. Pagal pavadinimą būtų galima galvoti, kad tai laikraštis labai siauram skaitytojų ratui…Kaip gimė sumanymas leisti tokio pobūdžio laikraštį? Ir kaip Jums pavyko padaryti jį įdomų, mėgiamą?
– Suomija –ypatinga šalis, nes nepabijojo priešintis galingai sovietinei imperijai, stojo į kovą ir apgynė savo laisvę. Aktyviai dalyvavau atkuriant prieškarinę Lietuvos ir Suomijos draugiją, ieškojau nišos prasmingai veiklai. Pažintis su redaktoriumi J.Keliuočiu ir žurnalistinė patirtis nulėmė sprendimą imtis leisti šios draugijos periodinį leidinį “Suomija”. Labai svarbi ir kruopšti talkininkė buvo dailininkė Gražina Didelytė, ji ne tik maketavo leidinį, bet ir piešė jam iliustracijas, pritraukė kitus menininkus. Susilaukėme dėmesio Suomijoje, iš ten pradėjome gauti įdomios medžiagos, net pagalbos laikraščio leidimui.
– Ar esu teisi sakydama, kad šiemet išėjusi Jūsų knyga “Karjala veržiasi ateitin” yra tarsi to leidinio tąsa?
– Tai yra ir bendradarbiavimo su suomiais tęsinys, ir nuveiktos veiklos apžvalga…Knygoje panaudojau medžiagos iš “Suomijos” laikraščių, ir iš suomių periodikos. Tačiau svarbiausias tikslas buvo Vilniaus ir Joensū- Šiaurės Karelijos sostinės- draugystės ir bendradarbiavimo 45-erių metų sukaktis. Knyga sudaryta iš keturių dalių. Pirmoje dalyje pasakoju apie abiejų miestų ryšius sovietmečiu, antroje- atgavus laisvę, trečioje- apžvelgiu klubo “Karjala” (Karelija) veiklą, o ketvirtoji ypatinga tuo, kad ji skirta ateičiai. Ši dalis atspindi ir knygos pavadinimo esmę, nes atskleidžia, kaip nedidelis Šiaurės Karelijos regionas , turintis vos 180 tūkstančių gyventojų, sumaniai ir veržliai žengia žinių visuomenės link. Knyga daug ką sudomins, ypač mūsų panašius istorinius etnokultūrinius regionus: Aukštaitiją, Sūduvą, Dainavą, Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą. Knygoje akcentuojama, kaip panašiame regione organizuojamas demoratinis valdymas, kokias įstaigas ir institucijas būtina sukurti, siekiant sklandžiai pereiti į tobulesnę ir laimingesnę ateities informacinę visuomenę . Regioniniame lygmenyje šie klausimai Lietuvoje dar nebuvo nagrinėjami.Tad ši knyga yra ir tam tikra dovana LR Seimo paskelbtiems etnografinių regionų metams.
– Dar akademikas Raimundas Rajeckas , susipažinęs su Jūsų mokslinėmis publikacijomis, atkreipė dėmesį į Jūsų įgimtą ateities nuojautą…Visa eilė straipsnių nukreipti į būtinus sprendimus ateityje. Tai įrodo ir ką tik išėjusi knyga…
– Žurnalistas, kaip ir mokslininkas, žvilgsnį kreipia į ateitį. Vieni tai daro kritikuodami, iškeldami negeroves, kiti- rodydami gražius, sektinus pavyzdžius. Man priimtinesnis antrasis kelias…
– Dėkoju už pokalbį , linkiu Jums dar daug kūrybingų metų.
Regina Jasukaitienė
lzdraugija.lt
