Regina PUPALAIGYTĖ
Olita Dautartaitė
Didelis būrys šviesių žmonių, tarp jų ir Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, ambasadorius Česlovas Stankevičius, kunigai Tomas Karklys bei Artūras Kazlauskas, taip pat nemažai LŽD Kauno skyriaus narių, lapkričio 4-ąją susirinko į Maironio lietuvių literatūros muziejų, kur įvyko Vandos Ibianskos antrosios knygos „Gyvenimas kaip klavesino garsai“ sutiktuvės. Atėjo susitikti ir su autore, ilgamete krikščioniškos žiniasklaidos atstove, dviejų garbingų premijų – Stasio Lozoraičio „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos fondo – laureate, ir tam tikra prasme su jos knygos puslapiuose aprašytais veikėjais, kurie, pasak kolegės Nijolės Grinevičiūtės, neretai atrodo tokie panašūs į mus pačius…
Gražina Viktorija Petrošienė ir Vanda Ibianska
Atėjo ir ne tik niekuo nenusivylė, bet išsiskirstė neabejotinai praturtėję tą vakarą persmelkusia giedra šiluma, šiltu humoru ir puikia muzika.
Renginio vedėja aktorė Olita Dautartaitė žaviai perteikė keletą V. Ibianskos knygos fragmentų. Kalbėtojai nedaugžodžiavo, apsiėjo be pompastikos ir ditirambų, tačiau ir prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas, ir
Nijolė Grinevičiūtė
N. Grinevičiūtė, ir LŽD Centro valdybos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė, ir leidinio sudarytoja bei redaktorė Regina Pupalaigytė sveikino renginio „kaltininkę“ su antrąja knyga ir nuoširdžiai linkėjo trečiosios, net spėliodami jos pavadinimą: „Gyvenimas kaip… – kas?“. Kai kuriuos vakaro dalyvius nustebino Kauno slaugos ligoninės direktorė Rita Kabašinskienė, atskleidusi, kad niekur nesiafišuodama V. Ibianska jau daug metų atsidavusiai padeda šiai įstaigai ir joje savanoriauja. (Mūsų svetainės lankytojams pateikiamas pasakojimas „Gyvenimas kaip knyga“ apie šioje ligoninėje sutiktą ypatingą žmogų.)
Regina Pupalaigytė
Reto gražumo subtiliai parinktą muzikinę programą padovanojo keturios žvaigždės: solistai Rasa Juzukonytė, Rita Preikšaitė ir Deividas Staponkus su pianiste prof. Aušra Motuziene. Jų atliekami kūriniai sukėlė skambų ir visuotinį klausytojų atliepą.
Paskui dar buvo bičiuliški kameriniai sveikinimai knygos autorei, jos ir leidinį linksmais piešiniais papuošusios dailininkės Silvijos Knezekytės autografų rašymas, jaukus ir dainingas pabendravimas prie skanaus vaišių stalo.
Solistai Rasa Juzukonytė, Deividas Staponkus ir Rita Preikšaitė
„Gyvenimas yra gražiausia, ką turi“, – maždaug prieš tūkstantį metų nustatė persų mokslininkas, gydytojas ir poetas Omaras Chajamas. Šią išvadą (ar diagnozę) neabejotinai patvirtina V. Ibianskos kūryba, sudėta į antrąją knygą „Gyvenimas kaip klavesino garsai“ ir jau keliaujanti pas skaitytojus.
Silvijos Knezekytės nuotraukos
*****
Vanda IBIANSKA
Gyvenimas kaip knyga
Tekstą, kurį skaitysite, parašiau ne aš. Mano darbas buvo užrašyti jį iš diktofono. Tai autentiškas vieno vyriškio pasakojimas, nepakeistas, nepagražintas. Tiesa, vos vos sutrumpintas. Ponas Antanas Sadauskas glaustai pasakojo savo gyvenimo istoriją vienoje Kauno ligoninėje. Jis serga nepagydoma liga, žino savo diagnozę, bet išlieka optimistas, geravalis. Tai itin sunkiai nuo paauglystės žvėriškose sąlygose dirbęs vyras; tokiose sąlygose, kurios daugelį dvasiškai ir psichiškai silpnesnių nužmogintų ar visai sunaikintų. Auksarankis, viską mokantis darbštuolis, nesibodintis jokių, net pačių nedėkingiausių darbų. Toks yra monetos reversas.
O aversas? Turi savo namą, dar nameliuką prie ežero, yra aistringas burlentininkas, kalnų slidininkas, šachmatininkas, puikus baritonas. Gyvenimu nesiskundžia, neaimanuoja, labai aktyvus darbe ir socialiai. Tvirtas patriotas, kuris nieko niekada nereikalavo iš Tėvynės ir valdžios, o žiūrėjo, ką pats gali jai duoti.
Rinkitės tą monetos pusę, kuri jums labiau patinka, bet, primenu, tai tos pačios (!) monetos pusės.
Nuo savęs tegaliu pridurti, kad pasikalbėjus su juo širdyje darosi šviesu ir gera. Jei bent 30 proc. mūsų būtų tokie, Lietuva virstų rojumi.
Pradžioje…
Aš, Antanas Sadauskas, esu iš Tauragės r. Rekstukų kaimo, kurio pavadinimas kilęs nuo upeliuko, vardu Rekstys. Tėvai turėjo 19 ha žemės, buvo katalikai, pagimdė mus penkis vaikus: tris sūnus kaip ąžuolus ir dvi dukras. Atėjus į Lietuvą okupantui prasidėjo represijos, teroras. Tuo metu pradėjau lankyti pradžios mokyklą, buvusią kaimyno name. Su motinos pienu persisunkiau meile Tėvynei Lietuvai, o mokykloje Paleckio portretas! Maža to, dar Stalino, Lenino. Aš, tada dar pyplius, net atsisakiau eiti į mokyklą. Vėliau, aišku, teko nusileisti ir vėl turėjau į ją sugrįžti. Tada man buvo vos septyneri. Baigiau mokyklą vokiečių okupacijos metais ir tuoj atėjo rusai. Buvo metas stoti į gimnaziją, tėvai norėjo, kad mokyčiaus, sąlygų irgi šiokių tokių būta. Joje mokiausi iki 1949-ųjų. Taigi, pagal dabartinę tvarką baigiau 9 klases. Mano brolis Stasys Sadauskas tuo metu buvo partizanų būrio vadas. Mūsų šeimą įtraukė į tremiamųjų sąrašus. Veikė šiokia tokia žvalgyba, tad sužinojome, kas mūsų laukia. Išsilakstėme ir visi kas kur pasislėpėme. Aš išvažiavau pas tetą, gyvenusią už 30 km. Po dviejų savaičių pasigirdo per radiją ir laikraščius amnestijos pažadai ir raginimai grįžti. Sugrįžome. Ateinu į gimnaziją, sėdžiu klasėje. Įeina gimnazijos direktorė (Lenino ordininkė, iš tų „didelių“ medikų Didžiulių šeimos) ir sako: „Sadauskai, eik į Saugumą ir atnešk pažymą, kad turi teisę lankyti gimnaziją.“ Nuėjau, o ten mane tuoj pat uždarė į rūsį. Tada man buvo šešiolika. Vakare atvežė tėvus ir vieną brolį. Aš su pavasariniais rūbeliais (buvo balandis), tėvai paskubomis spėję šį tą sugriebti. Tardė dvi dienas, paskui sunkvežimiu nuvežė į Šiaulius, į dar vokiečių įrengtą koncentracijos stovyklą. Kai ji prisipildė, suformavo du ešelonus ir išvežė. Išlaipino Irkutsko srityje, prie Angaros upės. Susodino į baržas ir nuplukdė upe žemyn. Po to vežė sunkvežimiais prie Lenos. Vėl plukdė Lena, paskui jos intaku ir atgabeno į rajoninį miestuką Bodaibo.
Po žeme
Jame buvo dviejų „Lenzoloto“ trestų administracijos. Pačios aukso kasyklos – už 70–100 km. Tad susodino ant atvirų siauruko geležinkelio vagonų platformų ir nuvežė mus į taigą, kur stovėjo parengtos palapinės. Po dviejų dienų pasirodė vergų pirkliai ir ėmė rinktis sau vergus. Taip aš, šešiolikmetis, pradėjau dirbti šachtose po žeme.
Žiemai mums pastatė barakus. Juose pradžioje gyvenome po kelias šeimas viename kambarėlyje. Prasidėjo gyvenimas Sibiro aukso kasyklose. Koks tai buvo gyvenimas, nė aiškinti nereikia. Kas dirbo po žeme, šachtose, tas žino. Vergų darbo sauga, sveikata, gyvybė niekam nerūpėjo. Pradžioje mokėjo grašius. Paskui pamatė ir įsitikino, kad lietuviai tremtiniai ne tik darbštūs, bet ir sąžiningi. Mokėti ėmė vis daugiau ir daugiau. Tik kas iš to?! Buvome gerai apmokami ir vertinami vergai, išvežti toli nuo Tėvynės… SSSR reikėjo daug aukso! Maža, kad prasiskolinusi, o dar ir ginkluotė! Todėl auksą kasdami pavalgyti mes kažko turėjome, nors ir ne per geriausio maisto. Bado nejutome. Kita kalba, kad nuo alinančio, pragariško darbo po žeme iš nuovargio būdavo silpna, linkdavo kojos, nė tos kruopienės nesinorėdavo.
Vietinės valdžios buvau labai vertinamas, nes sugebėjau atlikti praktiškai kiekvieną darbą.
1957 metais lietuvius pradėjo leisti namo, į Tėvynę. Tada ir aš gavau pasą. Buvau jau vedęs lietuvę tremtinę Elytę, Sibire pasaulį išvydo ir pirmagimis sūnus Eugenijus. Tėvukas numirė dar pirmą žiemą. Beje, duobes kapams tekdavo sprogdinti, tokia sušalusi ten žemė.
Man buvo sudarytos įvairios lengvatinės sąlygos, daugybė privilegijų, kad tik neišvažiuočiau į Lietuvą, o likčiau dirbti šachtose. Vertino taip, kad net socialistinio darbo didvyrio vardą siūlė, jei pasiliksiu. Vyresnioji karta žino, kiek įvairiausių privilegijų suteikdavo tas vardas ir kaip mažai tų „didvyrių“ buvo. Pasilikti nesutikau. Mylėjau savo Tėvynę ir tvirtai žinojau, kad mano vieta Lietuvoje. Tad ir to vardo negavau. Tiesa, išprašė, kad likčiau dar dvejiems metams. Tiek sutikau, nes išdirbus 10 metų Sibiro šachtose gerokai didesnė ir ankstyvesnė pensija. Be to, man netgi laivais atplukdė automobilį „Moskvič 402“. Ten, jau netoli Laptevų jūros, negirdėta prabanga! Algos mokėjo taip pat sočiai.
Kelias namo
1959 metais susikroviau mantą, pasiėmiau šeimą ir grįžau į Lietuvą. Paaiškėjo, kad mums čia vietos nėra. Neregistruoja. Kiekvienam šeimos nariui, girdi, reikia po 13 kv. m. gyvenamojo ploto, o neregistruotam įsidarbinti neįmanoma. Čia gi jau ir žiema ant nosies. Teko važiuoti į Tilžę (Sovetską). Ten radau nemažai lietuvių, buvusių tremtinių, politkalinių. Jie ir priglaudė, kol įsidarbinau. Gana greit gavau butuką, paskui didesnį. Taip ir pragyvenome trejus metus.
Vyresnėliui sūnui atėjo laikas eiti į mokyklą. Negi aš leisiu savo vaiką į rusišką mokyklą? Be to, jau buvo gimęs ir jaunėlis Arvydas. Bet pasisekė ir čia! Brolis aptiko Lampėdžiuose parduodamą namą. Nusipirkome jį su broliu pusiau ir iki šiol jame gyvenu. Brolis mirė, jo pusę pasidalijo vaikai. Jokių problemų su brolvaikiais nėra, visi puikiai sutariame. Abu mano sūnūs dabar jau gyvena atskirai, pasistatė namus. Turiu 3 anūkus ir 2 proanūkius. Žmona prieš 5 metus pasimirė.
Ne vien darbas
Grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus Lampėdžiuose, atostogas su šeima leisdavome važinėdami po Lietuvą (kartais ir savaitgalius). Daug jos kampelių aplankyta, kur tik nebūta! Visada domėjausi buriavimu, tad kai atsirado burlentės, labai susižavėjau jomis. Žaviuosi ir dabar. Vyresnysis sūnus buriuoja jachta, o man labiau patinka burlentė. Iki šiol, t. y. iki 78 metų amžiaus, plaukiojau burlente, tik dabar, kai surietė liga, negaliu to daryti. Kita mano aistra – kalnų slidinėjimas. Atėjus laisvei važinėdavau į Slovakijos, Lenkijos kalnus. Kadangi daug dirbau ir darbo niekad nebijojau, tai pinigų tam užsidirbdavau.
Toks tai buvo gyvenimas. Svarbiausias dalykas jame – Lietuvos Atgimimas. Jį sutikau su dideliu pakilimu. Aktyviai dalyvavau Sąjūdyje, tačiau nė nepagalvojau, kad kada nors Lietuvai prireiks mano, kaip šachtininko, didžiulės patirties ir, ką čia kuklintis, aukštos kvalifikacijos.
Sausio 13-oji
Kaip ir daugelis kauniečių, budėjau Sitkūnuose, Juragiuose, kai po Lietuvą pradėjo žlagsėti rusų tankai. Vieną iš tų naktų mane susirado irgi sibirietis bičiulis, buvęs politkalinys Valdemaras Jatautas ir sako „Skubiai važiuojam į Vilnių.“ Nuvažiuojam. Jis mane nuveda pas Seimo apsaugos vadą Joną Gečą. Jiedu pasiūlo iškasti tunelį iš Seimo, po žeme vedantį į tam tikrą kolektoriaus tašką. Savaime aišku, kad sutikau ir ėmiausi iniciatyvos. Mūsų projektui buvo pritarta. Tačiau darbams reikėjo nemažai medienos. Ją atveždavo naktimis, bet kas ir iš kur vežė – nežinau, domėtis nebuvo laiko. Man davė vyrų, savanorių iš Pasvalio. Mūsų buvo gal 15. Labai mažai, turint galvoje, kad reikėjo kasti rankomis, turint tik kastuvus, po giliais ir plačiais pamatais, nutiesti tunelį iki kolektoriaus. Neturėjau altitudžių, aplink pastatą po žeme komunikacijų raizgalynė. Darbas laukė toks: kasti į gilumą, „praeiti“ po pamatais ir paskui kilti į viršų, pataikant į kolektorių. Viską reikėjo daryti aklai, vadovaujantis vien profesine intuicija, patirtimi Sibire. Ėjau pirmas ir vadovavau vyrams. Iškastą žemę vyrai dėjo į maišus ir krovė juos rūmuose ant pirmo aukšto palangių, aplink Pirmininko prof. Vytauto Lansbergio kabinetą, koridoriuose, fojė. Kiekviena tos žemės sauja praėjo per mano rankas. Tuo metu žmonės aplink rūmus giedojo, o po Vilnių žlagsėjo sovietų tankai.
Ką gi, pavyko. Pasiekėme reikiamą tašką, „išėjome“ į kolektorių, o iš ten jau gali nusigauti toliau be jokio vargo. Taigi, rūmuose stovėjo sofa, ją patraukus rasdavai užmaskuotą įėjimą į tunelį, pro kurį nesunkiai galėjai išeiti iš rūmų ten, kur nelaimės atveju laukė automobiliai. Kazimieras Motieka su Audriumi Butkevičiumi praėjo visą tunelį. Viskas buvo gerai.
Laimei, tuneliu pasinaudoti neprireikė. Dabar kartais pagalvoju: ar apskritai jo reikėjo? Tikriausiai taip. O jei rusai būtų atakavę Seimą? Šito gi niekas nežinojo.
Atlikęs darbą grįžau į savo darbovietę Kaune ir… gavau papeikimą už pravaikštą! Dėkoti niekas nedėkojo, tik Audrius Butkevičius įteikė padėkos raštą.
Gyvenimo suma
Kai pagalvoju apie savo gyvenimą ir bandau susumuoti didesnius (o gal reikšmingesnius?) darbus, tai suskaičiuoju tris: minėtąjį tunelį Seime buvusiems žmonėms išgelbėti, tėvo palaikų parvežimą iš Sibiro ir palaidojimą Lietuvoje bei paminklo pastatymą tėviškėje partizanams ir tremtiniams su visų jų pavardėmis, ypatingai iškilmingu atidengimu, į kurį suvažiavo daugybė žmonių. O šiaip gyvenau kaip ir visi žmonės.
Bandant prisiminti šviesiausius dalykus, tai buvo Sąjūdžio pirmasis suvažiavimas, kurio metu būta akimirkų, kai verkiau. Kiti pasakytų, jog didelis džiaugsmas vaikų gimimas. Taip. Bet man buvo skaudu, kad vienas pasaulį išvydo Sibire, antras Sovetske. Visada geros akimirkos būna su burlente ant vandens, kai tu nugali vėją, lėkimas su slidėmis nuo kalnų, sėdėjimas prie šachmatų lentos irgi didžiulis malonumas. Na, dar dainavimas. Turėjau neblogą baritoną, tad ilgai dainavau vyrų chore „Perkūnas“, buvau Tremtinių choro prezidentas. Dainavimas teikia milžinišką pasitenkinimą.
Per savo gyvenimą susidūriau su daugybe žmonių. Jų būta įvairių – geresnių ir ne tokių gerų. Aš didžiuojuosi, kad mes, lietuviai, turime profesorių Vytautą Landsbergį. Toks žmogus Lietuvoje gimsta sykį per tūkstantį metų. Ne tik gerbiu, esu dėkingas, bet ir žaviuosi juo.
Kaip mes gyvename
Dažnai girdžiu žmones dejuojant, aimanuojant, kad gyvenimas blogas. Kai mes, kelios šeimos, važiavome į Sibirą parsivežti artimųjų palaikų, su mumis vyko ir jauni talkininkai. Pavaikštinėjo po rusų gyvenvietes, apžiūrėjo, pasikalbėjo su vietiniais ir sako: „Tuos, kuriems Lietuvoje blogai, reikia atvežti čia, tegu savo akimis pamato, pasižiūri.“ Taip sakė jauni vyrai! Ką reiškia geras ar blogas gyvenimas? Man yra buvę visaip. Galiu pasakyti: jei nesi nuogas, sušalęs, turi ką į puodą įsimesti, tai ir nedejuok. Svarbu, kad purvinas okupanto batas netryptų šventos Lietuvos žemės.
Gyvenimu reikia džiaugtis. Manau, kad moku šitai. Esu optimistas ir tai pasiteisina. Noriu dar porą metelių pagyventi, vyras turi sulauki 80-ies! Kitaip – koks jis vyras? Sergant vėžiu, reikia su juo susitarti geruoju, tad aš ir tariuosi, bandau su juo sugyventi. Gyvenimo džiaugsmo galima atrasti visur, visada, net nedideliuose dalykuose.
Tai toks tas mano gyvenimas ir tokia nuomonė.
Žurnalistės prierašas:
Už dalyvavimą Lietuvos laisvės byloje daugybė žmonių buvo apdovanoti, kai kurie net už smulkius darbelius. Tremtinys, Lietuvos Respublikos pilietis Antanas Sadauskas tegavo varganą padėkos raštą. Iš ko? Iš… Audriaus Butkevičiaus. Taip, to paties. Tik tiek.
Pono Antano Sadausko sūnus raštu kreipėsi į Krašto apsaugos ministrę p. Rasą Juknevičienę, į p. Joną Gečą, bet atsako nesulaukė. Nuo ligos silpstančiam, nors su ja ir kovojančiam, žmogui medaliai ar kiti apdovanojimai gal ir nėra pirmos svarbos dalykai, nors, pripažinkime, jam turi būti skaudu. Kur kas svarbesnis pačios valstybės, mūsų valstybės (!) požiūris į savo piliečius. Pirmiausia gal į tą, kuris užtikrino saugų kelią palikti rūmus tomis šiurpiomis naktimis. Padarė viską, kad atsiradus reikalui išgelbėtų šimtus gyvybių. Ir ne tik.
Kodėl iki šiol nepadėkojome?!
2012 m. sausis
2015 m. prierašas:
Antanas Sadauskas iškeliavo pas Viešpatį nesulaukęs 80-ies. Bet prieš pat mirtį apdovanojimas jam buvo įteiktas. Atsirado, kas tiesiog išreikalavo. Ir dar: miįštantį jį aplankė tuometis europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis. Ilgai, ilgai abu kalbėjosi…
Ak, ponas Antanai! Taip entuziastingai įtikinėjote mane išmokysiąs plaukti burlente… Nespėjote. Amžinąjį Jums atilsį.
lzdraugija.lt
