Vaiva ŠTRIMAITIENĖ
Paskutinį lapkričio šeštadienį, 28 d., Kaune, Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame bute-muziejuje, įvyko Lietuvos žurnalistų draugijos metinė ataskaitinė konferencija „Profesionalioji žurnalistika agresyviomis rinkos sąlygomis“.
Pranešėjos Liudvika Pociūnienė, Vaiva Žukienė ir Skirmantė Javaitytė kalbėjo apie žurnalisto profesinę etiką, svarbiausius pažeidimus bei iššūkius priimant naująjį Visuomenės informavimo etikos kodeksą. Renginį vedė LŽD Centro valdybos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė.
Stebina žiniasklaidos pasyvumas ir apatija
2015 m. vasario 10 d. įsteigta Visuomenės informavimo etikos asociacija, kurios narių deleguoti atstovai sudarė naują Visuomenės informavimo etikos komisiją, perėmusią lig šiolei daugiau kaip beveik du dešimtmečius veikusios Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos darbus. Vienas svarbiausių Asociacijos darbų – paruošti Visuomenės informavimo etikos kodeksą. Šiuo metu jį rengia specialiai sudaryta darbo grupė. Visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininkė Vaiva Žukienė atskleidė pagrindinius naujosios ir senosios komisijų veiklos skirtumus ir iššūkius kovojant su etikos pažeidimais.
„Anksčiau komisija dirbo tarsi „pati sau“, neprivalėjo niekam atsiskaityti. Šiandien Komisija yra Asociacijos dalis, narius deleguoja Asociaciją sudarančios organizacijos, kasmet turi būti skelbiama Komisijos veiklos ir finansinė ataskaitos. Svarbus pokytis, kad Komisijos nariams įstatyme keliami specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, t. y. Komisijos narys turi turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir 5 metų darbo patirtį visuomenės informavimo srityje. Anksčiau to nebuvo, tuometinę komisiją sudarė ne tik viešosios informacijos rengėjų atstovai“, – sakė V. Žukienė. Ji pabrėžė, kad nauji asociacijos nariai yra priimami Visuomenės informavimo etikos asociacijos sprendimu. Svarstoma organizacija informavimo srityje turi veikti ne mažiau kaip trejus metus.
Nauja ir tai, jog pagal įstatymą visuomenės informavimo etikos sargų darbui užtikrintas nepriklausomas finansavimas iš metinių įmokų už transliavimo ir (ar) retransliavimo veiklą. Komisija kasmet iki kovo 30 d. turi paskelbti viešą ataskaitą. „Mes viską skelbiame apie save. Jau paskelbta ir pusės metų ataskaita. Žinoma, sprendimų nedaug padaryta, kadangi komisija pirma užbaigė ankstesnės komisijos likusius darbus. Buvo laikotarpis, kai komisijos keitėsi, formavosi, vyko savivaldos rinkimai, todėl naujajai organizacijai teko perimti krūvą susikaupusių skundų. Tai buvo labai įtemptas momentas“, – prisiminė komisijos pirmininkė.
Apskritai, anot V. Žukienės, Visuomenės informavimo etikos komisija nėra linkusi daryti kategoriškų sprendimų, nors baudimo funkcija labai reikšminga. Suvokiant, kokios yra finansinės etikos pažeidimų pasekmės (negalėjimas dalyvauti konkursuose, PVM lengvatų netekimas ir pan.), daug dėmesio skiriama prevencijai. Viena tokių formų yra individualus kreipimasis į žiniasklaidos priemonę, kai, pastebėjus tam tikrų pažeidimo požymių, stengiamasi perspėti leidėjus ir redaktorius. Žinoma, jeigu visuomenės informavimo priemonė toliau nereaguoja, atitinkamai taikomi kiti sprendimai.
V.Žukienė apžvelgė pagrindinius etikos pažeidimus, kuriuos pastebėjo Komisija. „Didžiausią pažeidimų dalį sudaro tai, jog kritikuojamam asmeniui neleidžiama atsakyti į kritiką. Keista, nes ši nuostata įrašyta ir Visuomenės informavimo įstatyme, ir abiejuose Kodeksuose. Pasitaiko, kad labai gerai save vertinantys leidėjai nustemba išgirdę apie atsakymo teisę, o kai kurie netgi teigia, kad nėra to girdėję. Ką tai rodo? Kad į rankas nebuvo paėmęs Kodekso“, – sakė V. Žukienė.
Darbo grupėje naujam Kodeksui rengti dalyvaujanti V.Žukienė teigė nusivylusi, matant tokį pasyvumą ir apatiją, su kokiais susidūrė svarstant Kodekso redakciją. rengime. Vienas svarbiausių žiniasklaidos darbą reglamentuojantis dokumentas kuriamas nuo 2015 m. pavasario. Yra paskelbti adresai, kviečiama aktyviai teikti pastabas bei pasiūlymus. „Atrodo, niekam iš tikrųjų neįdomu. Bet juk visiems reikės dirbti pagal naująjį Kodeksą! ” – stebėjosi komisijos pirmininkė.
Dar vienas iššūkis – žurnalistikos, kaip profesijos, vidinės garbės nesuvokimas. Pranešėja pacitavo naująjį Lenkijos visuomeninės televizijos etikos kodeksą, kuriame įtvirtinta nuostata: TV žurnalistai neturėtų internete sakyti tokios nuomonės arba skleisti tokią informaciją, kurių jis negalėtų pakartoti tiesioginiame eteryje. Gal ir lietuviškame Kodekse derėtų įtvirtinti tokią nuostatą? Internetas, socialiniai tinklai pilni įvairiausių komentarų, santykių aiškinimosi. Turime pagrindą – žodžio laisvę, tačiau, anot V. Žukienės, su ta laisve nesusitvarkome, purvinais komentarais žeminame savo profesijos garbę.
Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo nelengvina ir tai, jog dėl pažeidimų aiškintis ateina ne žurnalistai, ne leidėjai, bet… jų advokatai. „Apie ką mums su jais kalbėtis? –retoriškai klausė V. Žukienė. – Komisija juk ne teismas. Mes norime diskutuoti apie profesionalią etiką, apie tai, ko nereikėtų rodyti, sakyti ar rašyti, o ne aiškintis, kiek kartų ir kokios spalvos telefonu paskambinta, ieškant kažkokio žmogaus ar panašiai.“
Pastebima, kad dažnai bandoma sumenkinti Etikos komisijos svarbą, bandant jos sprendimus padayrti niekuo neįpareigojančiais ir be jokių sankcijų: esą ir taip nelengva išsilaikyti, o čia dar dėl kažkokių pažeidimų prarandama galimybė dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose, atimamos PVM lengvatos. V.Žukienė turi savo požiūrį: „ Mes turime rasti būdą, kaip susikalbėti, palaikyti tuos, kurie bent kažką daro bendram gėriui. Akivaizdu, jog visokiausiais būdais bandoma pasilengvinti sau gyvenimą, užsidirbti daugiau pinigų, ir tai suprantama. Vis dėlto žiniasklaida yra itin svarbi visuomenės gyvenimo dalis. Kaip mes nenorime valgyti seno, sugedusio maisto, taip mes turėtume žiūrėti kritiškai į pateikiamą informaciją ir visokiais būdais palaikyti Etikos komisiją.“
Būtina stiprinti žiniasklaidos raštingumą
Itin patyrusi žurnalistė bei redaktorė Liudvika Pociūnienė apie profesionaliąją žurnalistikos etiką daugiau kalbėjo per savo šiuometinio darbo patirtį Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje. Jos teigimu, per ketvirtį amžiaus nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo niekas iš esmės nepasikeitė. Jeigu žiniasklaida pažeidžia įstatymus, įsikiša teismas. Tačiau privatus nukentėjęs asmuo ir advokatais apsistatęs žiniasklaidos atstovas, turi labai nelygias galimybes, todėl daugelis galimybę kreiptis į teismą laiko beviltišku reikalu ir nesikreipia. Tokiu atveju, L. Pociūnienės manymu, geriausia išeitis galėtų būti žiniasklaidos raštingumo didinimas: „Tai nepadaroma per vieną dieną. Reikėtų dirbti ne tik už Švietimo ministerijos pinigus, bet ir iš entuziazmo, kuris yra taip greitai gendantis…“
Žiniasklaidos raštingumo skatinimo būtinybę ir efektyvumą patvirtina ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimas apriboti draudžiamos informacijos sklaidą per Rusijos kanalus mūsų šalies teritorijoje. Pastebėta, kad labiausiai pažeidžiama auditorijos grupė, paprastai laikoma tiesioginiu propagandos atakų taikiniu, yra pakankamai inertiška: nebėra kurio nors TV kanalo – ir nereikia. „Netgi rusiško kanalo išjungimas trims mėnesiams padarė teigiamą poveikį. Vadinasi, žiniasklaidos raštingumas yra geras skiepas ir šį skiepą reiktų platinti. Tai praktiškiausias sprendimas, nors reikalaujantis ilgalaikio, kantraus darbo“, – dalijosi įžvalgomis L. Pociūnienė.
Tačiau kol žiniasklaidos kultūra ir įtaka toliau mažėja, žurnalistė pastebi dar vieną nemalonią tendenciją – daug žiniasklaidos priemonių, ypač radijo stočių, nebesilaiko savo pagrindinių įsipareigojimų. „Pavyzdžiui, įsipareigota dėl tam tikro pokalbių ir žinių laidų laiko, o staiga jis dešimt kartų sumažinamas. Radijas neuždirba, tad savininkai nusprendė, kad jie daugiau nebefinansuos iš savo kišenės. Betgi jie dalyvavo konkurse su tam tikrais įsipareigojimais, ir jei tų įsipareigojimų nebūtų prisiėmę, licencija būtų atitekusi kažkam kitam. Turime gana keblią situaciją“, – sakė L. Pociūnienė. Jos įsitikinimu, reklamos rinkos perpildymas ir konkurencija savaime smukdo turinio kokybę, nes konkuruojama ne dėl klausytojo, žiūrovo ar skaitytojo, bet dėl reklamos pinigų. Tai, L.Pociūnienės nuomone, parodo, kad žiniasklaidoje nėra moralios vidinės politikos.
Svarbiausia, anot pranešėjos, matyti problemą ir neapsimetinėti, kad jos nėra. Galbūt rusiški kanalai yra didelė problema, tačiau ne pati didžiausia. Patys demokratijos principai trukdo suvaldyti srautą. „Lietuvoje turime apie 5 proc. rusakalbių. Labai nedaug. Tačiau rusiškų kanalų žiūrovų skaičius viršija daugiausiai balsų surinkusios partijos skaičių… Užblokuoti tas laidas, uždrausti pokalbius, kuriuose tiesiogiai skatinama neapykanta – tik pusė bėdos. Per visas pramogas, per filmus lašas po lašo vykdoma „minkštoji“ invazija. Ir kai mes turim tokius skaičius, menkas juokas. O uždrausti visą srautą nėra jokios teisinės galimybės. Čia mūsų demokratija labai pažeidžiama. Ji privalėtų turėti labai rimtą požiūrį į vietinę žiniasklaidą“, –pabrėžė pranešėja.
L.Pociūnienės manymu, daug pagelbėtų skaidrumas, atvirumas. Visų žiniasklaidos priemonių savininkai visuomenei turi būti žinomi: jų asmens duomenys, kapitalas ir visa kita. Užsislėpę savininkai labai patogiai tvarkosi savo interesus. Teisingas atsakas jiems – įstatymo garantuotas viešumas. Tai, anot žurnalistės, yra vienas iš ramsčių, ant kurių apskritai laikosi demokratija.
„Tie dalykai yra sureguliuojami per mokesčius, per lengvatas, ir galų gale net specialiai finansuojant programas per fondus. Netgi Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas iš tikrųjų galėtų daryti didesnę įtaką. Jis pakankamai pajėgus, finansuoja daug rimtų programų, todėl padėtis nėra beviltiška. Fondui reikėtų visą dėmesį skirti minėtam žiniasklaidos raštingumo puoselėjimui. Nuo mažų rajoninių laikraštėlių iki pačių didžiųjų portalų“, – siūlo L. Pociūnienė.
O šiandien visi sutinka: rinka yra monopolizuota, iškreipta, ir kol taip bus, pranešėjos žodžiais tariant, turinio kokybės neverta tikėtis. „Delfi.lt užėmęs beveik pusę rinkos, nors perspausdina dalį kitų straipsnių po savo originaliom antraštėm. Televizijos srityje tarpusavyje konkuruoja, pvz., TV3 ir LNK. Bet dėl ko konkuruoja?.. Žiūrovai, juos bausdami, nebeįsijungia šių kanalų. Bet tuo pačiu baudžiami ir provincijos žiūrovai, patys neišmanantys ką pasirinkti. Matydami, kad lietuviški kanalai, vaikydamiesi aukštų reitingų, bando konkuruoti su rusiškais kanalais, rodo rusiškus detektyvus, pramogines laidas su prastai nukopijuotais formatais, tie žiūrovai, žinoma, persijungia į rusiškus. Taigi, apylygiai dominuojantys konkurentai kokybės negarantuoja“, – sakė L. Pociūnienė.
Konstitucijos 25 straipsnis – svarbiausias žurnalistams
LŽD Kauno skyriaus pirmininkė Skirmantė Javaitytė atskleidė naujojo Visuomenės
informavimo etikos kodekso darbo grupės, kuriai pati priklauso, užkulisius bei pateikė optimistiškų įžvalgų apie žurnalisto profesinę etiką ateityje. Kadangi, anot pranešėjos, Kodekso kūrimo procesas tebevyksta, svarbu pažymėti, jog jis pasipildys straipsniais, reglamentuojančiais žurnalisto darbą atsižvelgiant į naująsias technologijas, ypač į socialinius tinklus „Facebook“, „Twitter“ ir kt.
„Nejaugi galima laikyti žurnalistu asmenį, kuris niekieno neatsiklausęs pasiima iš žinomo žmogaus asmeninio „Facebook“ profilio informaciją, ją truputį pakoreguoja ir paleidžia į portalą kaip savo parašytą? Tokio produkto negalima laikyti straipsniu ir naujasis Kodeksas sieks užkirsti tokiems atvejams kelią“, – sakė S. Javaitytė.
Kiti svarbūs dalykai, kuriuos stengsis pažaboti Visuomenės informavimo etikos kodeksas, – dezinformacija, diskriminacijos ir neapykantos propagavimo viešojoje erdvėje plitimas. S. Javaitytė pasidalijo garsaus žurnalisto, savo dėstytojo prof. Mykolo Drungos pamokymu prieš rašant kiekvieną straipsnį atkreipti dėmesį į 25-ąjį Konstitucijos straipsnį. Jame rašoma, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės ar religinės, socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Tai, jaunosios žurnalistės manymu, žurnalistams yra vienas kertinių orientyrų.
Naujasis Kodeksas paveiks kriminalinių pranešimų propagavimą pirmuosiuose puslapiuose ar ryškiausiuose naujienų tinkleliuose, mat nuolatinis negatyvių žinių eskalavimas jau seniai nustojo būti adekvatus ir atspindėti realybę. „Iš didžiausių šalies televizijų vienintelė LRT žiniose pasiliko kultūros skiltį, o LNK ir TV3 ją iškeitė į kriminalus. Kas toliau? Žurnalisto valia, kurlink pasukti savo žiūros tašką, ir jis turi atsakingai žvelgti į šią savo privilegiją. Kur jis pats pirmiausia žvelgs, ten sužiurs tūkstančiai ar net milijonai žiniasklaidos vartotojų“, – atkreipė dėmesį S. Javaitytė.
Akivaizdu, jog mūsų vartotojiškoje visuomenėje Etikos kodeksas žurnalistams labai reikalingas. Pranešėjos manymu, jis užtikrins žodžio laisvę visiems Lietuvos piliečiams, skatins žiniasklaidos pliuralizmą, turinio įvairovę ir kokybę. Juk būtent žiniasklaida ryškiausiai ugdo vartotojų įpročius. Labai svarbu, kad naujuoju Kodeksu pirmiausia domėtųsi leidinių bei portalų savininkai, kadangi jie turi užtikrinti žurnalistų darbo kokybę. S. Javaitytės įsitikinimu, Kodeksas taps vienu pamatinių dokumentų žiniasklaidai.
Palyginti neseniai savo profesinį kelią pradėjusi žurnalistė pateikė ir keletą pasiūlymų, kurie galėtų padėti išlaikyti profesionalumą. Pirmasis sprendimas – kritinis mąstymas. Beje, pabrėžiama, taip turėtų mąstyti ne tik žurnalistai, bet ir visuomenė.
„Rašant straipsnius reikėtų remtis logika, kad nėra nieko savaime suprantamo. Nėra absoliučiai objektyvių žinių, nes visi mes žvelgiame iš savo žiūros taško, – kalbėjo S. Javaitytė. – Taip pat reikėtų imtis daugiau žurnalistinių tyrimų, Lietuvoje tokių tyrimų rinka kol kas visiškai tuščia. Pasaulio vyriausybinės organizacijos finansuoja maždaug 50 proc. žurnalistinių tyrimų. Lietuvoje, deja, taip nėra, reikia patiems ieškoti rėmėjų. Jaunajai žurnalistų kartai, manau, reikėtų į tai susikoncentruoti.“
Kitas galimas sprendimas – į informacijos visumą sujungti tekstus, animaciją, nuotraukų galerijas, vaizdo ir garso įrašus. Toks pateikimas galėtų sumažinti manipuliavimą informacija. Galiausiai, mano žurnalistė, tai yra profesionaliosios žurnalistikos ateitis: „Tradiciniai straipsniai, ypač popieriniuose laikraščiuose, traukiasi praeitin. Šiandien reikalaujama tempo, istorijos pateikimo kuo tikroviškiau, naudojant kuo daugiau žiniasklaidos kanalų. Tuo žurnalisto specialybė ir yra įdomi: visą gyvenimą reikia keistis. Kaip ir Etikos kodeksui, kuris greitu laiku vėl pareikalaus prie jo prisėsti ir pritaikyti pakitusiam gyvenamajam metui.“
* * *
Po pranešimų vyko gyvos diskusijos, pateikta įdomių komentarų, klausimų ir pastebėjimų.
Antroje konferencijos dalyje išklausyta LŽD Centro valdybos veiklos 2015-aisiais ataskaita, kurią pristatė pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė. Renginys baigėsi optimistiška gaida, jog profesionali žiniasklaida vis dėlto išliks paklausi netgi vartotojiškumui bepasiduodančioje mūsų visuomenėje.
Konferencijos prelegentams žaviu čiulbėjimu uoliai akompanavo geltona kanarėlė – gyvas J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus eksponatas, o visą muziejaus ekspoziciją įdomiai pristatė muziejaus vedėjas ir kolega Alfas Pakėnas.
lzdraugija.lt
