Kalba per Stasio Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ įteikimo ceremoniją Istorinėje prezidentūroje Kaune (2016 01 09)
Teko išbandyti beveik visas žurnalistikos rūšis: buvau reporteris, apžvalgininkas, debatų, apskritųjų stalų vedėjas, kalbinau prezidentus, premjerus, Seimo vadovus ir žemdirbių parlamento (Žemės ūkio rūmų) pirmininkus, ambasadorius (Lietuvos ir užsienio), pastaruosius 20 metų – ir Lietuvos maitintojus ūkininkus.
Tačiau tapti, būti garbingiausios žurnalistinės premijos laureatu – netikėtas, naujas „žanras“. Juo labiau spaudos žurnalistui, kurio vienintelis ryšys su visuomene – telefonu išgirstas skaitytojo priekaištas arba pagyra ir anoniminiai, dažniausiai užgaulūs, komentarai, jeigu straipsnis įkeltas į tinklalapį. Bepigu ilgametėms televizijos žvaigždėms: visi TV veidus pažįsta, kiekvieną jų ištartą sąmojį, auksinę mintį aptarinėja, kartoja.
Pavyzdžiui, kad žiniasklaida – „ketvirtoji valdžia“. Bet valdžia, kaip sakė anglų istorikas Johnas Dalbergas-Actonas, gadina žmones, o absoliuti valdžia juos ištvirkina visiškai. Ir gerai, kad Lietuvos žiniasklaidos reitingai šiandien nesiekia vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio populiarumo aukštumų. Reitingai ateina ir praeina sulig vieno politinio ciklo pabaiga ir kito pradžia.
Kažkas žiniasklaidą pavadino „demokratijos sarginiu šunimi“. Tai sukelia sąsajas su graikų mitologijos personažu – slibino, gyvatės ir šuns mišrūnu cerberiu, saugojusiu mirusiųjų karalystės vartus.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento direktorius pulkininkas Saulius Guzevičius neseniai pasakė, kad Rusijos propagandai pasidarbavus, pakursčius, mūsų piliečiai „apsišaudė“ tarpusavyje dėl kai kurių Lietuvos istorijos faktų ir asmenybių. NATO gynybos ekspertai tokius atvejus vadina „blue on blue“ arba „friendly fire“ („draugiška ugnimi“), kai priešo šnipų apkvailinti nedrausmingi kareiviai puola sąjungininkus.
Todėl tikras Lietuvos žurnalistas yra ryšininkas, padedantis išvengti „draugiškos ugnies“ šiais neramiais laikais, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, norėdamas išsikepti sau kiaušinienės, pasiryžęs sudeginti visą artimąjį užsienį.
Šiemet Kremliui bus daug progų sukelti Lietuvoje „draugišką ugnį“. Po kelių dienų – 25-osios Kruvinojo sekmadienio metinės. Iš Maskvos vėl girdėsime, kad visa Lietuvos išsilaisvinimo istorija buvusi negarbinga: lietuviai 1941 m. šaudė savo kaimynus žydus, 1944–1953 metais – kolūkių pirmininkus, o 1991-ųjų sausį Vakarų žurnalistų akivaizdoje stūmė po sovietų tankais savo merginas, kad sulauktų pasaulio paramos ir užuojautos.
Ką atsakys mūsų nepriklausoma žiniasklaida ir laisvą mandatą turintys politikai?
Birželio 14-ąją Rusijos užsienio reikalų ministerija, o gal ir kokie nors Europarlamento nariai iš Graikijos, Italijos, Vokietijos aiškins, kad prieš 75 metus per mažai lietuvių mokytojų, gydytojų, advokatų, ūkininkų sovietai išvežė į Sibirą ir nužudė, todėl pagal Jungtinių Tautų sugalvotą apibrėžimą masines lietuvių šeimų tremtis į Rusijos šiaurę, vaikų atplėšimą nuo tėvų dar gyvuliniuose vagonuose, suimtų Lietuvos laisvės kovotojų kankinimą, žudymą ir jų palaikų niekinimą nepaisant Ženevos konvencijų dėl humaniško elgesio su karo belaisviais per stipru vadinti genocidu ir nusikaltimais žmoniškumui.
Lietuva politiškai mandagiai tylės, per pusę sutrumpins Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pavadinimą?
Per LRT televiziją vėlai vakarais rodomas lenkų serialas „Šlovės dienos“ apie 1944 m. Varšuvos sukilimą prieš vokiečių nacionalsocialistus. Lenkai juo labai didžiuojasi. O kodėl šiemet mūsų šalyje vėl nebus iškilmingai, valstybiškai minimas lietuviškas 1941 metų Birželio sukilimas prieš rusų bolševikus, nors sukaks jubiliejus – 75-osios metinės? Kuo Varšuvos sukilimas skiriasi nuo Birželio sukilimo? Lenkai 1944-aisiais, kaip ir lietuviai 1941-aisiais, juk bandė pasinaudoti tuomet Rytų fronte susiklosčiusia padėtimi. Lietuvoje sukilimą rengė Lietuvių aktyvistų frontas, Lenkijoje – Armia Krajowa (Tėvynės kariuomenė). Lenkų partizanai nepadėjo žydų pogrindininkams per 1943 m. Varšuvos geto sukilimą, bet Lenkijoje niekas Armia Krajowa nevadina „žydšaudžių organizacija“.
O mūsiškė oficialioji istoriografija labiausiai pabrėžia ne antisovietinį 1941 m. birželio 23–25 dienų sukilimą, bet vėliau, vokiečių nacionalsocialistams pašalinus Lietuvos Laikinąją vyriausybę, prasidėjusias masines dalies Lietuvos gyventojų (žydų) žudynes. Bet juk tai senas, dar nuo Romos imperijos laikų užsilikęs demagogų šūkis „Post hoc ergo propter hoc“ („Po to, vadinasi, dėl to“).
Negi Kauno gimnazistai negailėdami gyvybių 1941 m. birželio pabaigoje kovėsi su raudonąja armija tik todėl, kad vėliau galėtų šaudyti savo buvusius bendramokslius žydus?
O jeigu buvęs policininkas Juozas Savulionis, per Birželio sukilimą išgelbėjęs Vilijampolės tiltą, nebūtų žuvęs nuo rusų kulkosvaidžių ugnies kirpdamas paskutinį sprogmenų laidą, tai ką – tas didvyris po to būtų įsikraustęs į savo kaimyno žydų krautuvininko tuščius namus?
Gal pirmiausia reikėtų padėti vainiką prie kuklaus Birželio sukilėlių paminklo Kauno senosiose kapinėse, pasiklausyti, kaip Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa iššauna tris salves, o tik paskui nagrinėti, kiek 1940 m. birželio komjaunuolių 1941-ųjų liepą išvertė kailį, stojo tarnauti naujiems okupantams ir uoliai žudė žydus?
Pastaruoju metu tenka girdėti ir naujų, savotiškų įrodinėjimų, kodėl nereikia minėti Birželio sukilimo. Vienas garsus iš TV ekranų neišnykstantis publicistas, signataras, tvirtina, kad Kėdainių rajono gyventojas įmetė savo mažamečius vaikus į šulinį, nes… Vilniaus savivaldybė iki šiol nuo Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos nenuėmė atminimo lentos Birželio sukilimo dalyviui, sovietų nukankintam partizanų vadui Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Tokių pasažų ir sugretinimų net Sigmundas Freudas ar koks kitas garsus psichoanalitikas nesugalvotų. Tačiau kas uždraus kitam publicistui tvirtinti: galbūt Kėdainių tragedija atsitiko todėl, kad prieš 71 metus nacionalsocialistinės Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministras Josefas Goebbelsas nužudė šešis mažamečius savo vaikus, nes nenorėjo, kad jie augtų ir būtų rusiškai auklėjami Vokietijos nugalėtojų sovietų prieglaudose?
Tikėkimės, kad šiemet Seimas pagaliau patvirtins ketverius metus atidėliojamą Tautos istorinės atminties įstatymą. Tada Rokiškio rajono Obelių gimnazijos mokiniams ir jų tėveliams nekils abejonių, kad tikrai garbinga pavadinti mokyklą partizanų vado Balio Vaičėno-Pavasario vardu. Išsisklaidys ir visi kiti prasimanymai, spekuliacijos dėl Lietuvos naujausių laikų istorijos.
Nuotraukose: Premijos teikimo akimirkos
lzdraugija.lt
