Visada labai smagu, kai visiems bičiuliams, kultūros istorikams, etnologams, galų gale – visiems Lietuvos istoriją žinantiems ir ją propaguojantiems žmonėms gali pranešti malonią ir ilgai lauktą naujieną. Karštos ir tikros žinios, kad leidyklai „Kalendorius“ nenuilstantys kultūros klodų tyrinėtojai darbštuoliai Benjaminas KALUŠKEVIČIUS ir Kazys MISIUS įteikė leidinio „KNYGNEŠYS 4“ rankraštį.
Patikėkite: neapsakomai malonus jausmas leidėjams sklaidyti kruopščiai iš įvairių šaltinių sukauptus neįkainojamus tik mūsų tautos istorijai būdingus knygnešių liudijimus. Jų nuveikti nemirtingi žygdarbiai ir didžiulės dvasinės bei fizinės aukos, nuolatinė įtampa ir baimė mums kone sunkiai suvokiama. Jie, pašaukti garsiausio iš tuometinių dvasios ganytojų vyskupo Motiejaus Valančiaus, kantriai nešė šviesą, nes suprato žodžio jėgą telkiant tautos žmones ateities permainoms ir istorijos iššūkiams.
Dabar sotūs, laisvi, patogiai įsitaisę prie apskritųjų stalų prikeltų dvarų menėse ar prašmatniuose rūmuose, kai kurie daug žinantys ir sąmokslo teorijas lyg riešutus gvildenantys literatai ar net istorikai mėgsta pasamprotauti, esą knygnešiai ne tik spaudinius per sieną nešdavo ir ne vien lietuvybę rusinamame krašte žadino. Gal buvo ir tokių? Nepamirškime faktų. Kontrabandininkai per sieną gabendavo spiritą, sidabro lydinius, sachariną, arbatą, cigarus, galanterijos gaminius ir net prabangos prekes damoms. Tačiau negi tokius argumentus pateikiantys ponai nesusimąsto, kad beveik visų šių prekių valstiečiams nereikėjo? Jas „furmanai“ pristatydavo į miestelių parduotuves. O kas buvo „furmanai“, parduotuvių savininkai? Gal paklausiu kitaip: kokios tautybės žmonių carinės Rusijos pasienio kariuomenės ir muitinių vadovai neprileisdavo prie sienos? Taip, jūs jau supratote – būtent piliečių žydų vengė caro valdininkai. Jei pasienio kariuomenėje ar muitinėje būtų leidę tarnauti „furmanų“ ir krautuvininkų tautiečiams, siena būtų buvusi visai kiaura. Tai puikiai suprato net caro valdininkai.
Knygnešių tikslas buvo visai kitoks – pergabenti lietuviškus spaudinius per sieną ir nešioti juos po kaimus, dalyti patikimiems ir gimtojo žodžio trokštantiems paprastiems žmonėms. Tai ne ta prekė, kurios laukė sulenkėję ar surusėję turtuoliai. Neatmesčiau galimybės, kad ir kai kurie knygnešiai sodiečiams atnešdavo žiupsnelį sacharino ar spirito šlakelį. Tačiau tai nė kiek nemenkina jų pasiaukojamo darbo ir gilaus įspaudo į lietuvių tautos istoriją reikšmės. Pasklaidžius ir paskaičius ketvirtąjį „Knygnešio“ tomą šiurpas kūnu bėga, kaip rizikavo ir kaip tvirtai lietuviško žodžio galia tikėjo mūsų knygnešiai. Skaitai XIX amžiuje rašytas knygnešio Kazimiero Strazdo, kurio tėvas rekrūtas, ištarnavęs 25 metus grįžo į gimtinę gerokai aprusėjęs, eilutes ir supranti, kokie dvasingi tai buvo žmonės:
Kad aukso man kalnus kas nors davinėtų
Ir už tai tik kalbą atiduot reikėtų,
Spjaučiau ant to aukso, prasmeg jisai suvis.
Man už vis brangesnis prigimtas liežuvis.
_ _ _
O Lietuva, motinėle, tave nakty aš sapnuoju.
Prie tau mano vis širdelė, aš tau rašau ir dainuoju.
Dėkoju ir sveikinu B. Kaluškevičių ir K. Misių, gražiai tęsiančius knygnešio bei visuomenės veikėjo Petro Rusecko, išleidusio pirmuosius du tomus prieškaryje, ir trečiojo tomo autoriaus akademiko Vytauto Merkio aktualius ir prasmingus darbus savo Tėvynei. Tas svarbus pasauliui nežinomas didingos istorijos tarpsnis pasipildė nauju darbu, toli gražu dar neužbaigusiu skelbti didelio knygnešių paveldo. „Kalendoriaus“ leidykla, remdama šio svarbaus Jūsų darbo pristatymo visuomenei, pastangas, nuoširdžiai viliasi, kad atsiras mecenatų ir rėmėjų, suprantančių šio kūrinio aktualumą. Iš anksto jiems ačiū.
Sveikinu Knygnešio draugiją, šiuolaikinius knygnešius ir visus knygnešių ainius Lietuvoje bei pasaulyje. Dvasios tvirtybės ir vilties visiems!
leidėjas Aurelijus NORUŠEVIČIUS
