Negandinga žinia atskriejo 2016 m. balandžio 16-osios rytą. Vis dar tikėjomės, kad Marytė sustiprės. Kad dar įgyvendins savo kūrybinius sumanymus, kurių turėjo ne vieną. Kad dar pasidžiaugs kadaise Armėnijoje sutikto kuklaus matematiko Ruslano, tapusio ištikimiausiu gyvenimo draugu, artybe. Kad dar pasigėrės dukrų Justinos ir Vegos šeimomis. Kad dar pamyluos mylimus anūkus.
Deja.
Perfrazuojant jos eilėraščio „Praeivis“ vieną eilutę, ji jau nužingsniavo į Ten ramiai akim, atgręžtom į sielą…
Marytė gimė 1947 m. vasario 9 d. Vilkaičiuose, Plungės rajone. Šeimoje buvo jauniausia iš trijų seserų. 1949-ųjų kovo 25 d. sovietiniams okupantams pradėjus operaciją „Priboj“ („Bangų mūša“), į „valstybės priešų“ kategoriją labai tiko ir Kontrimai, nes tėvas buvo ūkininkas, o mama – mokytoja, pradinės mokyklos direktorė. Šešerius metus Marytė praleido Irkutsko srityje, pradėjo lankyti rusišką mokyklą. Sulaukusią aštuonerių mažiausiąją dukrą tėvai slapta išsiuntė į Lietuvą su kita, anksčiau ištremta, lietuvių šeima. Dar ketverius metus, kol į gimtinę grįžo tėvai, mergaitė gyveno pas giminaičius.
Įteikus premiją J.Sasnauskui. 2008 m.
1965 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Baigusi VU 1971–1973 m. stažavosi Jerevano universitete, studijavo armėnų kalbą ir literatūrą. Grįžusi į Lietuvą dirbo moksline redaktore Enciklopedijų leidykloje bei Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, LTV meno laidų redaktore, laikraščiuose bei žurnaluose „Moksleivis“, „Literatūra ir menas“, „Caritas“, „Dienovidis“. Mokėdama anglų, vokiečių, rusų ir armėnų kalbas, nemažai vertėjavo.
Ilgai ir vaisingai darbavosi Radijo ir televizijos komisijoje, buvo ilgametė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narė. 1999–2002 m. dirbo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patarėja kultūrai ir žiniasklaidai. Buvo Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narė, Lietuvos ir Armėnijos draugijos pirmininkė.
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. 2014 m.
Išleido keletą poezijos knygų („Kristalų atskalos“, „Dienų veidai“, „Palei pat gyvenimą“), parašė daug puikių publicistinių straipsnių bei įdomių kultūrologinių studijų. 1983 m. buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Vienoje publikacijoje Marytė teigė: „Tikiu, kad savanaudiška, prisitaikėliška pozicija, nors atrodo naudinga, anksčiau ar vėliau pralaimi. Ilgalaikės naudos gali suteikti tik moralės principais pagrįsta laikysena – ir politikoje, ir kasdieniame gyvenime.“ Visą jai skirtą žemiškąjį kelią Marytė nuėjo tvirtai laikydamasi krikščioniškosios moralės principų.
Nuo pat atkuriamojo Lietuvos žurnalistų draugijos suvažiavimo 1991-aisiais ji buvo nuolat renkama į Centro valdybą, kelerius metus ir pirmininke. 2012 m. Marytei buvo paskirta LŽD premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.
Marytė Kontrimaitė su kolega poetu Vladu Braziūnu.
Prisiminkim dar kelis Marytės sakinius: „Didžiausias laimėjimas – kad gyvenu, nes jau keturis kartus buvau „nurašyta“ aplinkinių žmonių ir daktarų: porą kartų vaikystėje Sibire, vėliau – l977 ir l985 metais – mano artimiesiems buvo pasakyta, kad nėra vilties. Bet išmokau pati „susikalbėti“ su savo kūnu, turiu normalią šeimą, užauginau dvi dukras, išleidau savo kūrybos knygų ir vertimų. Ir dar – šiek tiek pavyko padėti Armėnijos žmonėms jų baisiausiose nelaimėse.“
Už tą „šiek tiek“ Marytei buvo suteiktas Armėnijos Mokslų Akademijos garbės daktarės vardas.
Tremtyje ji dažnai sapnuodavo žydinčius medžius, nors ten jų nėra, o iš Lietuvos juk buvo ištremta kone kūdikis. Žydėjimas vėliau tapo vienu iš pasikartojančių leitmotyvų jos poezijoje.
„Verta gyventi, kad pamatytum pavasario sodų švytėjimą“, – kažkada yra išsitarusi Marytė. Šį pavasarį jinai to jau nepamatys, bet nuo šiol tešvyti jai dangiškąja šviesa amžinieji Viešpaties sodai.
Kolegos žurnalistai
