Perlio VAISIETOS nuotraukoje: aukso garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ rašytojui, redaktoriui ir visuomenės veikėjui Leonui Peleckiui-Kaktavičiui įteikus.
Julius BURBA
Gegužės 10 d. Lietuvos rašytojų sąjungos klube vykusiame „Varpų“ vakare pristatyti du naujausi literatūros almanacho numeriai ir apvalų jubiliejų pažyminčio Leono Peleckio-Kaktavičiaus esė, pokalbių, atklastų knyga „Ir dar kartą žodis“. Sutiktuves pradėjęs „Varpų“ vyriausiasis redaktorius prisipažino, kad, nors panašiems susitikimams jau trečias dešimtmetis, jaudulys toks pat, kaip prieš daugelį metų. Ir sudarant naujus „Varpų“ tomus, ir paleidžiant į pasaulį dar vieną knygą, varpininkai stengiasi nors mažu žingsneliu paūgėti, tapti įdomesniais, netikėtesniais, o tuo pačiu nepamiršti, kas ypač svarbu. Jau ne kartą deklaruota, kad svarbiausia – atvirumas visoms kartoms, skirtingų literatūrinių krypčių ir estetinių pažiūrų, skirtingo mąstymo autoriams, tolerancija.
Šįkart scenarijų vakaro organizatoriams teko kiek keisti: su naujausiais leidiniais jau spėję susipažinti recenzentai į priekį išleido netikėtą svečią – kultūros ministrą Šarūną Birutį. Ministras, pažymėjęs, kad karo metų „Varpai“ buvo jo vaikystės knyga, rasta senelių bibliotekoje, ir kad jam tai labai brangūs atsiminimai, pasakė: „O šiandien aš noriu kalbėti ne apie „Varpus“, bet apie žmogų, kuris atgaivino tą kultūrinį ne tik Šiaulių krašto, bet visos Lietuvos reiškinį ir be to nuveikė labai daug kitų darbų. Turbūt bajoriška žemaitiška kilmė lėmė L. Peleckio-Kaktavičiaus užsispyrimą dirbti darbus iki galo ir vienu metu daug darbų. Man, kaip šiauliečiui, labai brangu, kad su jo veikla susiję visa eilė kultūrinių įvykių ir reiškinių, kurie vyksta Šiaulių krašte. Venclauskių įamžinimas – išimtinai Leono nuopelnas, daugelio žymių mūsų kūrėjų vakarų organizavimas Šiauliuose – taipogi. Ir jūs, čia susirinkę, žinote labai daug jo nuopelnų kultūrai, žodžiui. Įvertindami tuos didžiulius darbus ir pasišventimą, už svarų indėlį ir ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, už iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, už asmeninę atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką įteikiame L. Peleckiui-Kaktavičiui patį svarbiausią Kultūros ministerijos apdovanojimą – aukso garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Jubiliatui skirtus sveikinimo žodžius pratęsė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas: „Labai didžiuojamės turėdami savo gretose tokį žmogų. L. Peleckis-Kaktavičius – pavyzdys, kad ir gyvenant atokiau nuo didžiųjų akademinių kultūrinių centrų galima nuveikti milžiniškus darbus. Kai pagalvoji apie jo, kaip rašytojo, kaip literatūros tyrinėtojo, darbus, džiaugiesi. 1988 m. imtis tokio užmojo – atgaivinti „Varpus“, – viena, bet dvidešimt aštuonerius metus dirbti tą darbą ir nenuleisti rankų – tikrai herojiškas indėlis“.
Algimantas Baltakis pasidžiaugė „žurnalu visai Lietuvai, leidžiamu Šiauliuose ir nemažai pasakojančiu apie šį kraštą“, ir naujausia knyga. „Kiek jis yra užfiksavęs tokių dalykų, kurių jau nebebus“, – sakė poetas, atkreipdamas dėmesį į knygos herojus, kuriuos Leonas kalbino paskutinis. O paskui pajuokavo, perpasakodamas anekdotą apie save iš knygos „Ir dar kartą žodis“: „Su Leonu reikia būt labai atsargiam, jis viską užrašinėja. Šitoj knygoj aš irgi toks herojus“. Iš „Varpų“ tekstų išskyrė Liberto Klimkos ir Arvydo Juozaičio esė, Juliaus Kelero dramatišką monologą vyriškam balsui.
Po ilgokos pertraukos į „Varpų“ puslapius sugrįžęs A. Juozaitis sakė: „Jeigu reikėtų ieškot geniaus loci, vietovę saugančios dvasios, tai jis prieš mus sėdi. Šiauliams svarbios dvi pavardės – Vilius Puronas ir L. Peleckis-Kaktavičius. Pirmasis vienoj epochoj padarė, ką galėjo, iki galo, išnaudodamas tarybinės sistemos galimybes – sukūrė meninį Šiaulių peizažą, pramoninis miestas šito dėka galėjo tapti kultūros reiškiniu. O dabartinėj sistemoj, kai visur visko stinga, kai daug kas persikelia į internetą, Leonas atkakliai leidžia žurnalą. Be to, nuo 1991 m. išleido 31 autorinę knygą. Čia toks kuolo kalimas į Šiaulius. Kas liks po mūsų, ne mums spręst. Tačiau knygos liudys, kad niekur mes nedingstam“.
Anot akademiko, prozininko Vytauto Martinkaus, apie „Varpus“ jis yra lyg ir viską pagalvojęs ir pasakęs: „Bet, matyt, kaip kasmet gamta atbunda, taip ir mes, almanacho skaitytojai, kažkaip kitaip į juos pasižiūrim“. Literatūros mokslininkas susirinkusiems padėjo atsakyti į klausimą, kas „Varpuose“ naujo, kuo išskirtinė knyga. Žodis, anot V. Martinkaus, yra gyvenimas, mūsų kūnas ir kraujas. Leono žodis toje knygoje daug laisvesnis nei ankstesnėse, taiklesnis, kai kur netgi palaidas gerąja prasme. Ypač „Atklastų“ skyriuje. „Tie mano keli pamatyti dalykai knygą daro tikrai šiandienę, šiuolaikišką ir naują“, – reziumavo. O analizuodamas „Varpus“ atkreipė dėmesį į keturis „pagaliau“: 1.Pagaliau paskelbtas lietuviškų varpų genealogijos medis (L. Klimka); 2.Skaitydami nuoširdų pokalbį su Aldona Puišyte, gal jau užbaigėme daugiau kaip pusę amžiaus užtrukusį ginčą dėl Salomėjos Nėries; 3.Pagaliau nuplėšta istorikų ir politikų austa geležinė uždanga nuo lietuvių-istorijos autsaiderių, trukdžiusių nacionalsocialistų ir nacių veiklą Klaipėdos krašte (A. Juozaitis); 4.Pagaliau įrodyta, kad romėnai gyveno ir Šiauliuose, o Lietuvos valstybės simbolikos prosenelių taip pat reikia ieškoti prie Šiaulių (V. Puronas).
„Yra rašytojai trubadūrai, rašytojai šaukliai ir rašytojai tyliai, kaip keiti žemaite, dirbantys savo darbą. Gerbiamas Leonas – iš pastarųjų“, – sakė Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vado pavaduotojas kultūrai aktorius Perlis Vaisieta, perskaitęs susirinkusiems tris naujus Leono eilėraščius ir įteikęs Sąjungos sveikinimo žodį, kuriame linkima „dvasinio įkvėpimo, amžinųjų Būties ir Pažinimo vertybių atradimo džiaugsmo, plataus Parnaso sparno mosto kūrybinių ieškojimų kelyje“.
Profesorius habil. dr. Kęstutis Nastopka, vertindamas naujausius leidinius, pažymėjo: „Graži gimtadienio dovana šita knyga. Joje daug iškalbingų tekstų. Daug jų ir „Varpų“ knygoje“. Pastarojoje recenzentui didžiausią įspūdį padarė L. Klimka, A. Juozaitis, V. Puronas. „Mitai turi savo teisybę“, – apžvelgdamas provokacinį šiauliečio dizainerio-kultūros istoriko tekstą, sakė kalbėtojas, smagiai užbaigdamas palinkėjimus jubiliatui Marcelijaus Martinaičio eilėmis.
Kalbėjo ir vieno „Varpų“ teksto herojus – teatro režisierius Gytis Padegimas. „Šalia didžiųjų tradicinių kultūros renginių – Pažaislio ir Vilniaus festivalių, džiazo festivalio, prieš Poezijos pavasarį kasmet esame pakviečiami ir į „Varpų“ sutiktuves“, – pasidžiaugė kalbėtojas, primindamas, jog Šiaulių kultūros tradicijos labai gilios, užgimusios dar XIX a. ir labai mažai tyrinėtos. – Šiaulių kultūrinis indėlis į mūsų bendrą lobyną – fenomenalus. Nuostabu, kad „Varpai“ apie tai zvanyja, kad Leonas labai puikiai subalansuoja dabarties autorių kūrybą su retrospektyviu žvilgsniu, labai skrupulingais tyrinėjimais“. Su apgailestavimu režisierius kalbėjo apie slopstančią Šiaulių kultūrą, nes didžiausias pakilimas, pakeitęs miestą, buvo universitetas, kuris dabar turi didelių problemų. „Varpai“ lieka kuo toliau, tuo labiau judinančiu kultūros vandenis ir jungiančiu Šiaulių žmones su praeities kultūros plotais ir, kaip kalbėjo poetas A. Baltakis, skambinančiais visoje Lietuvoje“, – sakė režisierius.
2016 m. literatūrinės „Varpų“ premijos laureatais tituluoti J. Keleras, Vytas Dekšnys, Elvyra Markevičiūtė. Prizas už debiutą skirtas jaunajam poetui Simonui Bernotui. Jiems įteikti diplomai ir rėmėjų – UAB „Sabalin“ ir UAB „Rūta“ – dovanosJ.Keleras prisipažino, jog dar vaikystėje, senelių sodyboje Ukmergėje atrado pirmuosius „Varpus“, kuriuos, tapęs studentu, dailiai įrišo, tam paskirdamas pusę stipendijos. Tie karo metų tomai, įrišti į gražią drobę, ir dabar puikuojasi jo bibliotekoje, šalia kitų nelengvai įgytų senųjų leidinių. Dėkodamas už įvertinimą, pažymėjo, jog su L. Peleckiu-Kaktavičiumi nėra geri pažįstami, tačiau jaučia šito žmogaus spinduliavimą ir grožį.
V.Dekšnys jubiliatą pavadino šviesos kariu ir palinkėjo toliau sėkmingai laikyti Šiaulių kultūros tvirtovę.
„Idealistai – tokia žmonių kategorija, ant kurių viskas ir laikosi, – kalbėjo E. Markevičiūtė. – Leonas – vienas jų, kaip ir kitų kultūrinių leidinių žmonės“.
Vakaras užsibaigė susirinkusiems sugiedojus „Ilgiausių metų!“. Iš visų išsiskyrė sodrus A. Baltakio balsas.
lzdraugija.lt
