Reginos Jasukaitienės nuotr.
Prisimenu tokį pat žydintį pavasarį…Lietuvių kalbos mokytoja mus, Seredžiaus vidurinės mokyklos vienuoliktokus, nusivedė į kabinetą, kuriame buvo televizorius- bene vienintelė techninė mokymo priemonė mokykloje. Klausėmės laidos apie K.Donelaičio „Metus“. Bet įsiminiau visai ką kita, o būtent poeto Algimanto Mikutos retorinį klausimą, kurio pažodžiui jau nepakartosiu: ar 21-ajame amžiuje bus vietos Poezijai? Ar žydės garbanota alyvos šakelė? Kaip dar toli anuomet buvo 21-asis amžius! Kiek daug per tą laiką įvyko! Ir realiame gyvenime, o dar daugiau- žmogaus sieloje…Ar naujų technologijų pasaulyje tebežydi poezijos alyvos? Ar- garbanotos?
Poezijos pavasario renginiai šiemet, kaip ir kasmet, užliejo Lietuvą.Dar gausiau, dar tankiau. Po atokiausius lietuvos kampelius- kaimelius. Išsiliejo ir bangomis pasiekė net kitus kraštus…Visur, kur gyvena lietuviai- emigravę, išvykę, bet ne mažiau besiilgintys gimto žodžio…Prisiminiau profesorės Viktorijos Daujotytės pastebėjimą: „Kas turi kalbą, turi ir tėvynę.Kas yra kūrybingas, susikuria dvasios namus ir iš nieko“. Kūrybingumą visų pirma suvokiu kaip gebėjimą kurti save. Išbūti. Išlikti. Perduoti. Gausinti tai, kas tavyje geriausia.
Kiekviena tauta turi savitą žmogiškumo raišką. Anot išeivijos rašytojo Vytauto Alantos, „per literatūrą tauta kalba pasauliui“.“Išvertus“ į mūsų madingą ir gerokai nuvalkiotą „klišę“, sakytume: kokią žinutę apie save siunčiame pasauliui? Lietuvio žmogiškumas daugybę šimtmečių reiškėsi per meilę gamtai ir gimtinei- gimtiesiems namams, savo žemei. Džiūsta lietuvio dvasia, išplėšta iš savo prigimtinių ryšių. Sunku išlikti žmogiškam, šių ryšių netekus (ar ne dėl to pasaulyje „pirmaujame“ savižudybėmis ir girtuoklystėmis?)…Kaip gyventi be medžio, be žolės , be paukščio? Šis klausimas tebedrasko širdį…Gal todėl ir šių dienų poezijoje vyrauja destruktyvi pasaulio pajauta? Nebelieka vientiso dvasinio pasaulio : vien atplaišos to kito , harmoningo (todėl ir besiilgimo)- kadai įsigyveno santykio su aplinka ir savimi? Po ironijos, atšiaurumo, vulgarumo lopais- skaudamos vietos…21-ojo amžiaus iššūkis: vėl atrasti ryšį, jau kitokį, nulemtą pakitusių realijų.Ryšį su savimi ir kitais.
Reginos Jasiukaitienės nuotr.
Kodėl rašančiųjų dabar kone daugiau nei skaitančiųjų? Kas verčia rašyti? Būtinybė išsipasakoti. Tai- viena iš psichoterapijos formų. Būdas „išsikrauti“. Būdas „perkrauti“ kitiems. Neigiamas emocijas, nerimą, įtampą…Bet koks kūrinys sukuria įtampą- be jos nėra kūrybos. Kūryba verčia (kviečia) diskutuoti- ieškoti- atrasti- permąstyti… Permąstydamas žmogus kuria savo santykį su kitais, o per juos- su savimi…Arba- atvirkščiai…Jei nepermąstai- „nebedaugėji“. Nebesidalijančios ląstelės miršta. Pabūna kurį laiką užsikonservavusios, bet- neilgam…“Užkonservuotos“ mintys- neįdomios, nepatraukiančios…Nes neturi augimo ir auginimo galios. Yra kūrinių, kurie nesensta. Šimtmečiai eina, lyg ir turėjo būti į klausimus atsakyta, o visgi- ne…Jei sakytume, kad tai- amžinieji klausimai, pernelyg lengvai išsisuktume nuo esminio „Kodėl“? Kodėl skaitome Šekspyrą, kuo įdomi „Odisėja“? Kiekviena karta (kiekvienas žmogus) ieško atsakymų į klausimus, kylančius iš jo pasaulėjautos. Per savo amžių žmogus ne kartą permąsto vertybes. Ką jau bekalbėti apie kartas, išgyvenančias skirtingas realijas. O atsakymo ieško tose pačiose knygose. Jos neduoda atsakymų. Jos tik skatina permąstyti. Tikra kūryba „užprogramuota“ skirti mums „namų darbus“. Todėl ji nėra nei lengva, nei patogi. Senovės graikai sakydavo: kas sunku- tas gražu (kalepatakale)…Mūsų amžius norėtų greito rezultato, jokių sunkumų kažką permąstant, ieškant, dirbant…Mokyklose ugdome džiaugsmą vartoti. Kur kas sunkiau ugdyti pažinimo džiaugsmą. Sunkumų nugalėjimo grožį.Dabartinėje švietimo sistemoje pastebiu šių džiaugsmo rūšių painiavą.Nesusikalbėjimą gimdo pasaulėvokos skirtumai. (Su)vokti pasaulį reiškia jį atspindėti. Ši užduotis negalima be klausimo sau pačiam: Kam? Kokiu tikslu žmogui duotas gebėjimas (ir noras) pasaulį atspindėti savyje? Kam, kuriuo tikslu savo pasaulėjautą noriu perduoti ir kitam? Kodėl rašau? Grafomaniška rašliava (neapsiverčia liežuvis vadinti to kūryba) degina kito- skaitančiojo- laiką ir energiją. Destruktyvi – žudo, užkrečia , smaigsto nuodingas adatėles…ir mėgaujasi , kitą sudirginusi. „Sunkią“ literatūrą ir destruktyvią dažnai painiojame, kaip ir džiaugsmo rūšis. supainiojame. “Sunkioji“ skatina sunkiai dirbti, mąstyti…Destruktyvi- vampyriškai siurbia skaitančiojo energiją, nelyginant uodas, mintantis mūsų krauju. Manding, neurasteniškos kūrybos itin padaugėjo: gal čia tik poza? Ar pagalbos šauksmas? Gal džiūsta siela? Be ryšio su kitu? Su vertybėmis, kurių netekome? O kitų vis dar ieškome…
Reginos Jasiukaitienės nuotr.
Daugelyje Poezijos pavasario renginių matau vis tuos pačius veidus: Kauno poetai skaito Kauno poetams, Vilniaus- vilniečiams…Gal tik mažesniuose miesteliuose šios šventės tampa bendruomenės švente. Ne kartą lankiausi Šilavoto Davatkyne (Prienų r.).Nepaprasta tai vieta. Tokiose „įkrautose“, prisodrintose vietose ir turėtų vykti poetiniai skaitymai. Miestelio gyventojams ši šventė- susitikimas su atvykusiais svečiais iš didmiesčių, „pasižmonėjimas“, įvykis…Šventei ruošiamasi , jos laukiama visus metus. Koncertuoja vietos kolektyvai, po plačiašakiu klevu- ant baltomis drobinėmis staltiesėmis nutiestų stalų- kaimiškos vaišės: naminė duona, sūris, medus, pačių šilavotiškių kepti pyragai… Gera justi išlikusį bendravimo poreikį, kai žmogus pasiilgsta žmogaus. Yra dar tokių vietų. Ir tokių žmonių. Kiek ten poezijos? Ten pati vieta- Poezija…Iš jos sklinda jaukuma, ramybė, trauka sugrįžti…
Reginos Jasiukaitienės nuotr.
Neseniai su mokiniais važiavome į Maironio tėviškę. Ne, nebuvo ten tuo metu poezijos šventės. Ką išgirdo, ką pamatė šiuolaikiniai mokinukai, vadinami „z“ karta? Ogi diemedį, saugantį duris nuo visokių nelaimių…Daugelis pirmą kartą matė rūtas , kurios tebeauga Maironio tėvų sodyboj, po langais- senoviškame darželyje…Žibalinę lempą palubėj- buvo pasiturintys ūkininkai, kad tokią galėjo sau leisti. Vaikams įstrigo „ledaunė“ , namų sąlygomis per vasarą išlaikanti ledą. Ten laikydavo pieną, sūrius, grietinę… Didelė, erdvi sodyba- miesto vaikams šitai padarė didžiausią įspūdį…Iš amžių gilybės per kraują atplaukiantis mūsų lietuviškumo genas šaukiasi erdvės, įrėmintos medžiu, upeliu, vilnijančiu rugių lauku. Alsuoti lengva , nors ir nežinai, kodėl. Iš viso, ką pamatė, įvertinimas – „buvo gera“…Kol kas gal tik tiek ir išliks: žalias pavasaris, tiltelis per Sandravą, ievos – dar žydėjo kvepėjo…Atminty jos žydės visuomet. Su tuo jausmu skaitys Maironį. Gal sunkią valandą prisimins, kur ieškoti stiprybės? Ne todėl, kad jau bus išmokę „Trakų pilį“ ar „Lietuvą brangią“. Jausmas, nuotaika (Visa, ką mėgstame įvardinti kaip aurą) išlieka net tuomet, kai neprisimename žodžių.Bet kokia kūryba prasideda nuo jausmo. (Todėl nenuvertinkim jo!)Žmogiškumo kūryba – taip pat…
Poezija- ryšys su savimi. Pokalbis su savimi, kuris svarbus ir kitam. Jei „kodas“ tas pats. Noriu „užkoduoti“ savo mokinius: bendrystei su gamta, gimtąja žeme, su senelių ir prosenelių palikimu…Nes nežinau kitokios patirties, per kurią taip natūraliai galėtų reikštis kiekvienos tautos žmogiškumas. „Laiku įduoti į rankas- gal tai tikrai vienas svarbiųjų ugdymo principų“, – vėl kartoju V.Daujotytės pasakytus žodžius. Įduoti knygą, jauseną, norą sunkiai dirbti, kad būtų gražu. Tepadeda mums garbanota alyvos šakelė!
lzdraugija.lt
