Kun. Robertas Grigas
Kiekvieno žmogaus tikėjimo ir gyvenimo kelias – savitas ir unikalus. Būtų įdomu sužinoti daugiau apie Jūsų vaikystę ir brangiausius žmones. Kaip atradote savąjį pašaukimą į kunigystę? Kas buvo Jūsų dvasiniai autoritetai, padėję ir padrąsinę eiti pasirinktu keliu?
Šis klausimas apima beveik visą mano gyvenimą. Esu gimęs 1960 metais Dzūkijoje, kur savo Tėčio dzūko mokytojo ir Mamos suvalkietės medikės šeimoje augau iki aštuoniolikos metų amžiaus. Todėl Dzūkiją laikau savo tėviške. Yra ten toks mažas jaukus miesčiukas Leipalingis, netoli Druskininkų, kuriame gimiau. Mama – kilusi iš Suvalkijos, nuo Vilkaviškio. Taigi, visos mano ankstyvosios jaunystės vasaros prabėgdavo jos tėviškėje, labai vaizdingame Sodėnų kaime. Tai – Lankeliškių parapija, turinti skaudų žinomumą, kuris lydėjo mane nuo vaikystės, skatino mąstyti apie kunigystę, kunigui tenkančią atsakomybę ir likimą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ten egzistavusioje tuometinėje pasienio zonoje tarp tada dar vokiškųjų Rytprūsių ir okupuotos Lietuvos, besitraukianti Raudonoji armija labai žiauriai nukankino tris vietos dvasininkus: kunigą Vaclovą Balsį, kunigą Joną Petriką ir kunigą Justiną Dabrilą. Jie buvo atvykę į kaimą, manydami, kad tokiu būdu galės saugiau išgyventi valdžių pasikeitimą ir praslenkantį frontą, tačiau nutiko kaip tik priešingai. Ši kaimo žmonių pasakojama istorija lydėjo mane nuo vaikystės. Manau, kad būtent tie Lietuvos regionai, jų istorinė, kultūrinė ir gamtinė aplinka, iš tiesų, nemaža dalimi lėmė ne tik mano pasaulėjautą, bet gyvenimo kelio ir kunigystės pasirinkimą. Be abejo, didelę įtaką man taip pat padarė ten gyvenę žmonės, artimieji, visa giminių, kaimynų ir draugų aplinka.
Kiekvieno žmogaus asmeninio pasirinkimo atveju, pašaukimo atradimas yra paslaptis, kurią iki galo žino tik Dievas. Nežinau, ar mano pašaukimas mane atrado, ar aš jį atradau. Kadangi mano tėveliai buvo nuoširdūs katalikai ir Lietuvos patriotai, dar vaikystėje susipažinau su tikėjimo vertybėmis ir galimybe siekti kunigystės, bet pats apsisprendžiau gana vėlai. Tuomet man buvo virš dvidešimties metų. Jau buvau atlikęs priverstinę tarnybą sovietų kariuomenėje. Kunigystės siekti, be abejo, skatino ir tikėjimas, ir tuo metu susiklosčiusi apverktina Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis. Okupacinės sovietinės valdžios iniciatyva Katalikų Bažnyčia buvo visomis įmanomomis priemonėmis ribojama, galima sakyti triuškinama. Mano aplinkoje buvo girdimas bičiulių, kitų tikinčių bendraamžių ar vyresnių žmonių, su kuriais pradėjau bendrauti dalyvaudamas Lietuvos taikaus pasipriešinimo pogrindinėje veikloje, nuolatinis priminimas, kad Lietuvai reikia nuoširdžių kunigų, kurie, atlikdami savo dvasinę misiją, galėtų padėti visuomenei neužmiršti tautinės, pilietinės pareigos, pagal Lietuvoje ir Lenkijoje nusistovėjusią pasipriešinimo okupacijai tradiciją, padėtų dvasinėmis priemonėmis atsilaikyti prieš vykdomą ateizaciją ir rusifikaciją, pagelbėtų išlaikyti Lietuvos savastį.
Dabartinė moderni visuomenė mums dabar dažnai primena, kad tie dalykai tarsi nėra savaime tiesiogiai susiję su Bažnyčios misija, bet turint omenyje to meto Lietuvos aplinkybes, jie mums buvo labai svarbūs. Tai – iš tiesų nemenka paskata siekti kunigystės. Deja, aš negalėjau mokytis Kauno kunigų seminarijoje, kuri anuomet buvo stipriai sovietų valdžios ir saugumo tarnybų kontroliuojama, specialiai draudžiant to meto vyskupams arba vyskupijų valdytojams savo pačių nuožiūra priimti kandidatus į kunigus. Jeigu jaunuolis būdavo kilęs iš okupantams nepriimtinos aplinkos, jeigu jo giminėje buvo tremtinių ar politinių kalinių, jeigu, sovietinės valdžios požiūriu, jis būdavo Bažnyčiai pernelyg intelektualus, apdovanotas didesniais gabumais ar baigęs aukštąjį mokslą, tai būdavo stengiamasi, kad toks kandidatas nepatektų į seminariją. Jaunuoliai taip pat būdavo greitai prievarta šalinami iš seminarijos dėl sovietinės valdžios nuolatinių grasinimų seminarijos vadovybei. Kandidatai turėdavo palikti seminariją ir tada, jeigu išryškėdavo kokios nors jų visuomeninės veiklos tendencijos, patriotinė veikla ar kokie nors ryšiai su pogrindyje leidžiama spauda, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika ar jos aplinka. Iš tikrųjų, buvo labai nedaug šansų patekti į kunigų seminariją jaunuoliams, kurie svetimos valdžios akimis atrodė nepatikimi arba jai kuo nors „nusikaltę“. Dėl minėtų priežasčių, pradėjo veikti pogrindinė kunigų seminarija, kurioje mokėsi jaunuoliai, dėl valdžios spaudimo negalėję oficialiai studijuoti ir siekti kunigystės. Studijos paprastai vykdavo su kurios nors tuo metu pogrindyje veikusios vienuolijos pagalba. Padėdavo jėzuitai, marijonai arba pranciškonai, nes jaunuoliai neakivaizdžiai mokydavosi privalomus teologijos dalykus, o po to laikydavo egzaminus.
Iš pažiūros, gyvendami lyg ir įprastą pasauliečių gyvenimą, jie tuo pat metu laikėsi seminaristams privalomos disciplinos ir atlikdavo dvasines pratybas. Galiausiai, tokiu būdu pasirengę jaunuoliai slapta gaudavo kunigystės šventimus. Aišku, tuo metu oficialiai dirbę vyskupai nedrįsdavo tokių šventimų teikti. Vis dėlto turėjome du vyskupus, valdžios nušalintus nuo pareigų dėl savo drąsios laikysenos ginant tikinčiųjų teises, būtent, vyskupą Vincentą Sladkevičių ir vyskupą Julijoną Steponavičių, kurie buvo administracine tvarka ištremti gyventi nedideliuose provincijos miesteliuose. Jie pasirengusiems kandidatams slapta suteikdavo kunigystės šventimus. Taip pat yra žinoma atvejų, kai neakivaizdžiai seminariją baigę lietuviai jaunuoliai gaudavo šventimus iš Ukrainos unitų bažnyčios vyskupų. Ši bažnyčia sovietiniais metais taip pat būdavo persekiojama ir praktiškai veikė pogrindyje. Man kunigystės šventimus 1987 metais, jau baigus tam tikrą privalomų teologijos studijų dalį suteikė vyskupas Vincentas Sladkevičius, vėliau tapęs pirmuoju lietuviu kardinolu po daugelio šimtmečių.
Sovietinės okupacijos metu Jūs aktyviai padėjote platinti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, dalyvavote Eucharistijos bičiulių veikloje. Kuo Jums įsiminė šie sudėtingų išbandymų metai? Kokių dvasinių pergalių pavyko pasiekti, nepaisant aplink tvyrojusio įtarumo, persekiojimų ir priešiškumo tiek Romos Katalikų Bažnyčiai, tiek asmeniniam tikėjimo praktikavimui?
Šiuos metus prisimenu kaip savo jaunystę. Dar vaikystėje turėjau palankią ir palengvintą galimybę iš tėvų ir senelių pasakojimų susipažinti su tikrąja, neiškreipta Lietuvos istorija. Anksti supratau, kad Lietuva yra okupuota, kad ji buvo Sovietų Sąjungos masinių trėmimų ir pokario žudynių priemonėmis naikinama. Būtent šis žinojimas, kaip ir artimųjų, giminių bei pažįstamų nuostata, sąmoningai atmetanti okupaciją ir Sovietų Sąjungos valdymą Lietuvoje, labai anksti suformavo mano nusiteikimą prisidėti prie Lietuvos laisvės atgavimo. Galbūt dabar tai atrodo šiek tiek skambūs žodžiai, bet iš tiesų apie tai mąsčiau, kaip turbūt ir daugelis to meto mano bendraamžių, kurie iš savo šeimų narių ar kitų artimųjų žinojo istorijos tiesą, o taip pat jau buvo pažinę etikos ir moralės tiesas. Turėdamas tokias nuostatas, natūraliai ieškojau panašiai mąstančių bendraamžių tiek Dzūkijoje, tiek Suvalkijoje.
Kaip tik pietvakarių Lietuvoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje, anuomet buvo aktyviai dauginama ir platinama naujoji pogrindžio spauda ir pradėjo organizuotis tikinčiųjų pasauliečių ir jaunimo būreliai. Dažniausiai tai vykdavo prie katalikų bažnyčių ir tose parapijose, kuriose veikė drąsesni, visuomenės problemoms neabejingi kunigai. Tikinčių pasauliečių ir jaunimo būreliuose būdavo studijuojamas Šventasis Raštas, gilinamasi į tikėjimo tiesas, į Lietuvos istoriją. Be abejo, jaučiantieji savyje pilietinę gyslelę tarsi savaime, natūraliai prisidėdavo prie savo kunigų, mokytojų ir vadovų pasauliečių arba buvusių politinių kalinių bei tremtinių, kurie septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais jau pradėjo grįžti iš tremties vietų ir kalėjimų. Mano kartos jaunimas tokiu būdu palaipsniui ėmėsi pogrindžio darbų, tačiau nebuvo specialiai skatinami tai daryti, nes suaugusieji jautė, kaip tai pavojinga. Juk penkiolikmetį ar šešiolikmetį galėjo staiga užgriūti sovietų saugumo tardymai, bandymai palaužti ar užverbuoti agentu. Buvo puikiai suprantama, kaip tokie dalykai gali sužaloti jauno žmogaus gyvenimą.
Prisimenu tada dirbusių kunigo Juozo Zdebskio ir kunigo Sigito Tamkevičiaus tam tikrą atsargumą. Jie nieko nedraudė, tačiau primindavo, kad pogrindinė veikla – labai pavojinga ir atsakinga. Vis dėlto, tie jaunuoliai, kurie jautė pareigą ir turėjo reikiamų gebėjimų, nejučia įsijungdavo į pogrindžio spaudos platinimą, dalindamiesi leidiniais tarpusavyje arba su savo pažįstamais, šeimų nariais, bendraklasiais. Turintieji daugiau galimybių veikti arba įgijusieji vyresniųjų pogrindžio žmonių pasitikėjimą, daugindavo pogrindžio spaudą rašomosiomis mašinėlėmis. Kaune susiformavo viena žinomiausių ir aktyviausių pogrindžio jaunimo grupių Eucharistijos bičiulių grupelė Petrašiūnuose, ten taip pat dalyvavo daug Garliavos jaunimo, kur gyveno nemažai tremtinių šeimų, grįžusių į Lietuvą. Kadangi sovietinė valdžia stengdavosi neįleisti jų gyventi į Kauno miestą, jie apsistodavo artimesniuose miesteliuose. Jaunimas ne tik platino ir daugino pogrindžio spaudą, bet ir vykdė tam tikrą savo bendraamžių ugdymo darbą: rengdavo slaptas rekolekcijas tikintiesiems, statydavo pogrindžio spektaklius, kuriuose būdavo keliamos tikėjimo, patriotinės ir Lietuvos laisvės temos. Metaforiškai galėtume sakyti, kad egzistavo tam tikras klojimo teatras.
Vėliau prasidėjo tam tikra priešprieša, kurią pogrindžio spauda pavadino „kryžių karu“, nes buvo mėginama atstatyti valdžios nugriautus pakelių ar sodybų kryžius. Valdžia tuos atstatytuosius kryžius vėl nugriaudavo, o jaunuoliai, atstatinėdami kryžius, įsitraukdavo į pogrindinę veiklą. Tai buvo paprasta, labai matoma ir apčiuopiama pasipriešinimo kova. Po to, vykstant „peticijų karui“ pogrindyje paplito dar vienas veikimo metodas – rinkti parašus po įvairiais viešais pareiškimais, protestais sovietų valdžiai ar tarptautinėms organizacijoms dėl Lietuvos dvasinio ir kultūrinio naikinimo, politinių teisių varžymo. Jaunimas labai aktyviai dalyvaudavo tuos parašus renkant prie bažnyčių, kai žmonės gausiai ateina į kokius nors atlaidus ar šv. Mišias. Tada būdavo patogu, atsistojus prie durų, kviesti žmones pasirašyti dėl kokio nors Bažnyčios klausimo ar Lietuvos laisvės reikalo. Kai buvo įkalinta daug naujosios bangos visuomenininkų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių būdavo reikalaujama, kad sovietų valdžia juos, jau nuteistus dėl politinių motyvų, išlaisvintų. Esu įsitikinęs, kad tokia pakankamai paprasta veikla turėjo labai gilų poveikį: ji ugdė pačius parašų rinkėjus, kryžių statytojus ir pogrindžio spaudos platintojus ir kartu versdavo vienaip ar kitaip apsispręsti visus tuos asmenis, kurie su jais susidurdavo. Manau, kad tai buvo nemažas iššūkis ir Lietuvos katalikų dvasininkijai. Ypač tada, kai į kokią nors didesnę miesto parapiją, kurioje kunigas ramiai dirbdavo todėl, kad neužkliūdavo valdžiai, netikėtai atvykdavo parašų rinkėjai iš Kauno ir prašydavo jiems duoti apsivilkti baltą ministranto rūbą – kamžą, kad visiems būtų aišku, jog renkant parašus yra veikiama su Bažnyčios žinia. Kunigui pirmiausia reikėdavo apsispręsti, ar jis tai leis ir rytoj bus kviečiamas į kokį nors vykdomąjį komitetą, baramas ir galbūt išvaromas iš tos didesnės parapijos į mažą kaimą, ar pasakys dažnai naudotą frazę „aš politika neužsiimu, nes čia vyks grynai religinis renginys ir parašų rinkti neleisiu“. Kartais pasitaikydavo gana aštrių susikirtimų, bet visa tai skatino visuomenę ir įvairių kartų žmones, tiek kunigus, tiek pasauliečius kelti iš tikrųjų aktualius klausimus, nagrinėti svarbias problemas ir vedė į asmeninį apsisprendimą.
Kalbėdamas apie naujosios bangos disidentus, vartoju savo paties sugalvotą pavadinimą, kad atsirastų aiškesnė takoskyra tarp jų veiklos ir pokario ginkluoto pasipriešinimo atstovų, Lietuvos partizanų ar tremtinių, kurie buvo masiškai kalinami be teismo arba surengiant teismo farsą ir, galiausiai, tremiami į Sibiro lagerius. Jau sunaikinus ginkluotąjį pasipriešinimą, po tam tikro visuomeninio atoslūgio, prasidėjo tai, kas dabar vadinama taikiąja rezistencija: pogrindžio spauda, peticijos, protestai, eisenos į Šiluvą ir Žemaičių Kalvariją, Kryžių kalno atstatymas. Galima sakyti, kad visa tai palaipsniui rengė kelią masinei protesto išraiškai 1988 metų Sajūdžio judėjime. Šią veiklą, mano nuomone, būtų galima vadinti taikaus pasipriešinimo okupacijai ir Bažnyčios priespaudai naująja banga, apytiksliai atsiradusia 1968 ir 1969 metų sandūroje. Šie procesai prasidėjo ir Lietuvoje, ir kitose Sovietų Sąjungos respublikose, ir pačioje Rusijoje, kurioje pasipriešinimas turėjo demokratinį pilietinių teisių gynimo pavidalą. Lietuvoje galima išskirti dvi kryptis: egzistavo katalikiškasis sparnas, kuris didesnį dėmesį skyrė tikinčiųjų teisių ir sąžinės laisvės gynimui ir dar vienas – nepriklausomybės idealą gynęs politinis tautinio pasipriešinimo sparnas, susijęs ir su liberaliųjų laisvių siekimu. Šie du sparnai veikė vienu metu, kartais neišvengdami tam tikrų trinčių, o kartais – vienas kitą paremdami. Minėtajai naujajai bangai priklauso mums gerai žinomi Bažnyčios žmonės, būtent, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, velionis kunigas Juozas Zdebskis, jau amžinybėn išėjęs kunigas Alfonsas Svarinskas. Jie – pačios žinomiausios figūros, bet drąsių kunigų, neretai buvusių tremtinių ar politinių kalinių, būta visuose Lietuvos regionuose. Jie kėlė sąžinės laisvės ir Lietuvos politinių teisių problemas savo pamoksluose, o taip pat bendraudami su tikinčiaisiais ar vykdydami viešą veiklą. Politiniam tautinio pasipriešinimo sparnui priklausė žmonės, kurie labiau telkėsi palaikydami Lietuvos laisvės lygą: Antanas Terleckas, pranciškonas kunigas Julius Sasnauskas, Vytautas Bogušis, Vladas Šakalys, dabartinė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė ir daug kitų geros valios žmonių, gyvenusių visoje Lietuvoje.
Esate išleidęs atsiminimų knygą „Rekrūto atsiminimai: Lietuva – Kazachstanas – Lietuva 1982 -1984“ apie savo sudėtingą tarnybą okupacinėje sovietų armijoje ir drąsų atsisakymą duoti priesaiką Sovietų Sąjungai. Joje rašote: „Žmogaus prigimtis taip sutvarkyta, kad ir didžiausiame šiukšlyne ras, anot Vaižganto, deimančiukų, jeigu tik jų ieškos“. Kas Jums suteikdavo stiprybės atsilaikyti, išlikti savimi sovietų kariuomenėje ir net ieškoti gėrio apraiškų brutalioje, smurtu persunktoje ir sąžinės laisvei nepakančioje aplinkoje?
Jaučiau didelį išlikimo žmogumi poreikį, tai buvo, sakyčiau, vidinė būtinybė, kuriai netgi nereikėjo ypatingos drąsos. Svarbiausia – atsispirti prievartai, totaliam brutalumui, moraliniam terorui. Kad galėtum surasti atsvarą, reikėjo savo širdyje ir aplinkoje ar kituose žmonėse ieškoti to, kas galėtų tapti alternatyva politiniam valdžios struktūrų išsigimimui. Kai skaitome Balio Sruogos Dievų mišką ar sovietinių konclagerių politinių kalinių atsiminimus, randame tą patį žmonių poreikį – kiek įmanoma išsaugoti savąjį žmogiškumą, ieškant gėrio ir jį kuriant netgi labai nužmogintoje ir niūrioje aplinkoje. Skaitant politinių kalinių ir tremtinių tekstus, matyti, kad jie, atsiradus nors menkiausiai galimybei, kalėjimuose stengdavosi paminėti šv. Kalėdų ar šv. Velykų šventes, rengdavo gegužines pamaldas. Sibire tuo jie dažnai nustebindavo vietos žmones, Rusijos gyventojus, kurie buvo ilgais dešimtmečiais sovietizuoti, todėl dažnai jau praradę gebėjimą kurti, veikti savarankiškai, ypač jei vykdomai veiklai komandos ar leidimo neduodavo valdžia. Todėl neretai būdavo stebimasi lietuvių iniciatyvumu ar pasiryžimu puoselėti savus papročius.
Knyga atsirado dėl itin ryškių išgyvenimų ir patirčių, nes atsisakyti duoti priesaiką sovietinei kariuomenei buvo tikra avantiūra gerąja prasme. Tuo metu tik nedaugelis taip pasielgė ir nebuvo aišku, kad okupacija jau greitai baigsis. Maniau, jog daugeliui lietuvių jaunuolių dar teks toje svetimoje kariuomenėje tarnauti, todėl norėjau, kad mano užrašyta patirtis padėtų jiems atlaikyti tą spaudimą, tą svetimos armijos nužmoginimo mašiną. Laikiausi nuomonės, kad mano asmeninis liudijimas gali būti svarbus istorijai kaip rašytinis datomis, faktais ir dokumentais paremtas šaltinis. Mėginau parodyti, kokiomis sąlygomis lietuvių jaunuoliai tada gyveno sovietų kariuomenėje, siekiau atskleisti, kokia tai buvo tikrovė. Norėjau, kad mano knyga skatintų nenusilenkti neteisybei ir mano bendraamžius, ir vėlesnių kartų žmones. Vienas tos knygos privalumų buvo tai, kad ją rašyti pradėjau spontaniškai, vos grįžęs ir kariuomenės dar tais pačiais 1984 metais ir ėmiausi šio darbo tiesiog vidinių motyvų ir įkvėpimo skatinamas. Viskas buvo labai šviežia. Turėjau savo užrašuose bei laiškuose iš kariuomenės išsaugojęs autentiškų faktų apie visa tai, kas vyko. Niekas nebuvo pamiršta, todėl man pasisekė gana įtaigiai perteikti savo išgyvenimus. Rašyti baigiau apytiksliai 1985 metų pabaigoje ir nebuvo jokios vilties, kad knyga kada nors galės būti legaliai išspausdinta. Aš tą knygą, kaip ir skelbiant daugelį anuometinių literatūros kūrinių ar pogrindžio periodinės spaudos tekstų, atspausdinau rašomąja mašinėle ir nemažu kiekiu egzempliorių paskleidžiau visoje Lietuvoje per pažįstamus žmones. Vėliau pats esu matęs kažkieno kito ranka perrašytų mano knygos egzempliorių. Matyt, kažkas perrašinėjo tekstą savo iniciatyva ir jį platino kartu su kita pogrindžio spauda. Jei būčiau rankraštį laikęs savo namuose, tai eilinės kratos metu knyga galėjo būti sunaikinta. Tekstui jau pasklidus per žmonių rankas, atsirado tam tikra jo išlikimo ir išsaugojimo garantija ateičiai. Galiausiai, taip ir atsitiko.
Jūs aktyviai dalyvavote tragiškuose Sausio 13-osios įvykiuose, palaikėte Kovo 11-osios patriotinius idealus. Gal galėtumėte pasidalinti prisiminimais apie šias lemtingas dienas? Kuo Jums asmeniškai brangi Lietuvos Nepriklausomybė?
Tai – visiškai natūralus mano pasirinkimas, turint omenyje visą ankstesnį gyvenimo kelią nuo ankstyvos jaunystės iki sovietinės priesaikos atsisakymo, nuo bendradarbiavimo su Lietuvos pogrindininkais iki 1987 metų pirmojo viešo mitingo, pasmerkusio mūsų Tėvynės okupaciją. Visuose tuose įvykiuose rinkausi dalyvauti pagal sąžinę, manydamas, kad kiekvieno krikščionio lietuvio pareiga gyvenant šioje žemėje yra nepraeiti abejingai pro savo šalies ir tautos likimą bei teigiamai paveikti jį tiek, kiek nuo tavęs priklauso, siekiant didesnės laisvės ir teisingumo. Kiekvienas ankstesnis žingsnis, tarsi kelionėje, sąlygojo sekantį sprendimą.
Kai jau esi viešai pasakęs, jog nesutinki su Lietuvos okupacija ir negali prisiekti svetimai kariuomenei, tai visai suprantama, kad 1987 metų rugpjūčio 23 dieną ateini į mitingą, kur renkasi panašiai mąstantys žmonės tokie kaip sesuo Nijolė Sadūnaitė, Julius Sasnauskas ar Antanas Terleckas ir yra atvirai pabrėžiama, jog Lietuva nesavanoriškai pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį, nes egzistuoja Stalino ir Hitlerio susitarimas, pagal kurį šalys buvo perduotos vienam ar kitam tironiškam režimui. Netrūko įvairių pasvarstymų, tačiau Sovietų Sąjungoje visgi buvo prasidėjusi vadinamoji perestroika. Rusijos intelektualai jau turėjo daugiau teisių viešai reikšti savo nuomonę. Lietuvos komunistai buvo įsibauginę ir, norėdami išlaikyti jiems įprastą diktatūrinį status quo, jokių viešų nuomonės reiškimo būdų neleido. Taigi, pogrindyje buvo nutarta pralaužti tuos ledus, surengiant mitingą ir nesvarbu, kuo tai gali baigtis. Pagrindinė renginio mintis – Lietuvos nepriklausomybė. Jeigu Rusijoje pirmiausia buvo reikalaujama pilietinių teisių, žodžio laisvės, cenzūros panaikinimo, istorinės tiesos atstatymo, tai Lietuvoje visus šiuos dalykus vienijo nepriklausomybės siekimas ir okupacijos neteisėtumo išviešinimas. Šį faktą disidentams palankiai ženklino tai, jog visos Baltijos šalių politinės santvarkos permainos ir politinio statuso pakeitimas įvyko būtent dėl Molotovo-Ribentropo pakto, o ne dėl vietos gyventojų laisvo apsisprendimo ar Liaudies Seimo valios įstoti į Sovietų Sąjungą. Adomo Mickevičiaus paminklas renginiui buvo pasirinktas, nes Vilniaus viešosiose erdvėse tuo metu nebuvo jokio kito lietuviško akcento. Visur stovėjo paminklai veikėjams susijusiems su okupacija, pavyzdžiui, Petrui Cvirkai. Erdvė šalia istorinių Lietuvos bažnyčių, būtent šv. Onos bažnyčios ir Bernardinų bažnyčios, prie paminklo poetui, kurį savu nacionalinės laisvės siekių reiškėju laikė ir lietuviai, ir lenkai, buvo pati tinkamiausia vieta susirinkti.
Man atrodė natūralu tokiame mitinge dalyvauti, o kai dalyvauji jame ir po kurio laiko prasideda Sąjūdis, tai – tarsi viso tavo gyvenimo svajonės išsipildymas. Kai iškyla grėsmė tiems trapiems laimėjimams, tokiu būdu kaip Sausio 13-ąją, paprasčiausiai eini ten, kur gali vieša laikysena išsakyti savo nuomonę, paremti tautiečius, rizikuojančius dėl laisvės. Viskas klostosi tarytum savaime. Tuo metu, kaip turbūt visa Lietuva, stebėjau televizijos žinias. Buvo aišku, kad įvykiai vystosi, įgaudami vis grėsmingesnį pavidalą ir keldami pavojų paskelbtai mūsų krašto nepriklausomybei. Tada aš dirbau Kaišiadoryse ir paprašiau savo vyskupo Juozo Matulaičio ir Vilniaus arkivyskupo Julijono Steponavičiaus kad jie man leistų vykti į tuometinę Aukščiausiąją Tarybą ir kelias dienas pabūti su žmonėmis, tokiu būdu parodant, jog Katalikų Bažnyčia ir kunigai nėra abejingi tam, kas vyksta tautoje. Man vos atvykus į Vilnių, turbūt po vienos dienos, prasidėjo Sausio 13-osios žudynės, todėl buvau ten ilgiau nei planuota, kol man atrodė, kad kunigo moralinis palaikymas parlamento gynėjams yra reikalingas. Bažnyčios vyresnybė mano veiklai nedarė jokių kliūčių, nes buvo suprantama, kad tai gera ir reikalinga susirinkusiems žmonėms. Stengiausi juos palaikyti klausydamas išpažinčių, melsdamasis ar aukodamas šv. Mišias. Įvykiai mano nuostatą patvirtino, nes jutau bendrystę su pirmaisiais Lietuvos gynėjais, savanoriais ir kitais žmonėmis, kurie dienomis ir naktimis budėjo, susirinkę aplink parlamento rūmus. Palaikymas jiems buvo būtinas. Kita vertus, tai buvo abipusis vyksmas, nes man ir kitiems ten buvusiems kunigams, savo ruožtu, buvo reikalinga tų žmonių malda, jų nuoširdumas ir reiškiama parama dvasinėms vertybėms bei Lietuvos laisvei.
Kaip, jau byrant Sovietų Sąjungai, buvo pasitikta Lietuvos laisvės perspektyva? Kokius socialinius pokyčius ar mąstymo poslinkius pastebėjote?
Okupacijos ir pasipriešinimo laikotarpiais aktyviai veikiančių disidentų, rezistentų ir pogrindžio žmonių buvo aiški mažuma, tačiau ji darė didelę ir reikalingą įtaką visuomenei. Slapta palaikančių, pritariančių, skaitančių pogrindžio spaudą ir mąstančių asmenų buvo daug daugiau nei pasiryžėlių, kurie lyg kamikadzės rizikavo savo laisve ir gyvybe dėl tiesos žodžio. Vis dėlto, būtent dėl tylios, neregimos tikrovės ir didesniosios ledkalnio dalies, slypėjusios po vandeniu, 1988–aisiais susidaręs Sąjūdis tapo įmanomas. Algirdas Patackas yra viešai prisipažinęs: „Nesitikėjome, kad Lietuva taps laisva. Dirbome siekdami laisvės, nes suvokėme tai, kaip savo pareigą, tačiau aš nesitikėjau savo gyvenime sulaukti masinio Sąjūdžio ir Lietuvos politinės nepriklausomybės.“ Mano patirtis – kiek kitokia, nes tikrai turėjau viltį, kad Lietuva bus nepriklausoma, bet iš tikrųjų maniau, kad tai įvyks gerokai vėliau, nes Sovietų Sąjunga atrodė dar nepasirengusi dingti iš pasaulio žemėlapio. Tai įvyko nelauktai ir be didelių kruvinų sukrėtimų, nes sovietinė imperija tuo metu subyrėjo labai greitai, lyg kortų namelis. Laisvės viltį savyje visą laiką puoselėjo ir mūsų tėvai, ir seneliai. Jie turėjo mistinį ir sunkiai paaiškinamą tikėjimą. Prisimenu, kad mano senelis ir daugelis pažįstamų žmonių senelių savo anūkams dažnai sakydavo: „Vaikai, aš tikriausiai nesulauksiu nepriklausomos Lietuvos, bet jūs tikrai sulauksite.“ Toji viltis, tas tikėjimas suteikė jėgų siekti Lietuvos atgimimo, jame dalyvauti ir praktiškai tai įvykdyti.
Po ankstesnio sąstingio laikotarpio, kuomet išdrįstantieji protestuoti prieš okupaciją ir jos daromas neteisybes būdavo viešai žeminami, suimami, įkalinami, prarasdavo darbus, o visuomenė iš baimės būdavo su tuo susitaikiusi, uždraustos idėjos staiga tapo visų savastimi, jos būdavo atvirai reiškiamos masiniuose Sąjūdžio mitinguose. Šis virsmas buvo gana netikėtas, bet jis atskleidė tai, kas tylomis glūdėjo didžiosios dalies Lietuvos žmonių sąmonėje, nors dėl įvairių priežasčių būdavo nedrįstama garsiai apie tai kalbėti. Prisimenu, kad tuo metu vykusiuose Sąjūdžio mitinguose buvo juntamas tam tikras dvejopas nerimas. Kilo klausimas: ar tai nėra farsas ir vaidyba? Tokius įtarimus tarp žmonių sąmoningai skleidė sovietų slaptosios tarnybos, siekdamos kažkokiu būdu išsaugoti jau griūvančią socialistinę LTSR sistemą ir atvesti į valdžią sau patikimus asmenis. Dalis pogrindžio žmonių, ypač Lietuvos laisvės lygos nariai žiūrėjo į Sąjūdžio vadovybę ir naujai besiformuojantį elitą įtariai, gal ir pernelyg įtariai. Jie vis įspėdavo nedaryti jokių nuolaidų sovietų valdžiai, nebendrauti su Maskva. Kartais net pasigirsdavo kaltinimų, kad gal ir per daug nusileidžiama. Kitas nerimas atsirado jau atkūrus Lietuvos valstybę ir paskelbus Kovo 11-osios aktą, nes Vilniuje prasidėjo sovietų kariuomenės išpuoliai prieš Lietuvos įstaigas, kurių šiurpiu apogėjumi tapo Sausio 13-osios žudynės. Buvo bijoma, ar naujoji mūsų nepriklausomos šalies vadovybė sugebės atsilaikyti, jeigu prasidės labai stiprus spaudimas, represijos ar bus įvykdytas staigus perversmas, kaip tai istorijoje yra nutikę kitais atvejais. 1956 metais Varšuvos pakto šalys slopino Vengrijos mėginimą išsivaduoti, o Čekoslovakijoje panašūs procesai vyko 1968 metais, kai tų šalių vadovybės karine jėga ir grasinimais buvo nušalintos arba priverstos pakeisti savo politinę kryptį ir nenoromis susitaikyti su kraštutiniu Maskvos diktatu. Lietuvoje buvo jaučiama tokia grėsmė, nes pasigirsdavo reikalavimų atšaukti Kovo 11-osios aktą ir pripažinti Sovietų Sąjungos konstitucijos galiojimą mūsų šalyje.
Sausio 13-osios naktį, būdamas parlamente, pats mačiau, kaip tuometiniai Lietuvos vadovai drąsiai laikėsi, ypač profesorius Vytautas Landsbergis, Kazimieras Motieka, Gediminas Vagnorius, krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius ir besiformuojančių gynybos struktūrų atstovai, todėl supratau, kad jie tikrai nesitrauks ir tikriausiai žus šiame pastate, bet nepadarys gėdingų nuolaidų. Toks tvirtas nusistatymas iš tiesų kėlė didelį džiaugsmą.
Šiais metais minėjome Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo 26-erių metų sukaktį. Atrodytų, reikia tik džiaugtis, kad esame laisvi, tačiau viešojoje erdvėje neretai tenka išgirsti pesimistiškų ir netgi mūsų valstybę atvirai menkinančių pasisakymų. Kaip reikėtų didinti lietuvių pasididžiavimą savo valstybe? Ką turime daryti?
Tai – vienas lengviausiai ir drauge sunkiausiai atsakomų klausimų, sakyčiau, ko gero viso gyvenimo ir žmogaus prasmės klausimas. Kodėl esame šiame pasaulyje? Ką turime jame daryti? Kokia yra kančios, patiriamų sunkumų ar neteisybės prasmė? Tie klausimai visada buvo ir bus užduodami tol, kol gyvuos žmonija. Kartais į juos surandami skirtingi atsakymai: labiau optimistiniai ar labiau pesimistiniai. Tai atsispindi įvairiose filosofijose ir skirtingų žmonių gyvenimuose.
Gyvenimas Lietuvoje ir politinė šalies tikrovė, valstybės artimumas idealiam variantui, kurio 1990 ir 1991 metais ypač siekė ir ilgėjosi visi Lietuvos gynėjai, priklauso nuo kiekvieno mūsų, nuo to, ką mes sukuriame, iškeliame į pirmą vietą savo gyvenime, savo širdyje ar atliekame proto ir valios pastangomis. Viena vertus, galima nusivilti, tyčiotis iš savęs, tvirtinti, kad esame patys prasčiausi ir nieko gero nuveikti mums nepavyks, dairytis į kaimynus, kuriems atrodytų sekasi geriau ir jų vadovai elgiasi protingiau nei mūsų politikai. Tokius teiginius kartais girdime žiniasklaidoje ir kasdieniuose pasisakymuose. Kita vertus, galima daugiau reikalauti iš savęs, daugiau dirbti, daugiau mylėti ir aukotis dėl bendrojo gėrio. Tikėtina, kad tada Lietuvos valstybė taps vis artimesnė jos laisvės gynėjų svajonei.
Remiantis mano kartos, mano bendraminčių pasipriešinimo okupacijai patirtimi, labai skaudus dalykas – dalies inteligentijos nenoras deramai įvertinti apgailėtinos sovietinės praeities. Vienas iš garsiųjų Vidurio Europos literatūros klasikų Česlavas Milošas yra parašęs kūrinį „Pavergtas protas“, kuriame atskleidžiamas neigiamas okupacijos poveikis. Okupacija neretai pasilieka sąmonėje net ir tada, kai svetima kariuomenė jau išvesta. Tai yra tampriai susiję su įvairių okupacinių žymių branginimu ir paradoksaliomis pastangomis saugoti okupacijos paveldą. Jeigu sovietiniai paminklai ir gali būti saugomi, tai tik kokiame nors specializuotame muziejuje, pavyzdžiui, Grūto parke. Anksčiau drauge su bendraminčiais esu rašęs prašymus iš viešųjų erdvių pašalinti sovietinę simboliką, okupantų karius ir penkis dešimtmečius trukusią okupaciją šlovinančius paminklus. Manau, kad žmonės, ginantys sovietinius simbolius lyg paveldą, nėra taip skaudžiai kaip mūsų karta išgyvenę vergijos ar priklausomybės svetimai tironiškai galiai fakto. Man į galvą ateina toks palyginimas: jei tu esi vergas ir tau į odą yra įdegintas savininko ženklas, tu išgyveni tai kaip gėdą, o ne kaip paveldą. Jeigu yra galimybė tokią žymę kokiu nors būdu pašalinti, taip ir padarai. Tokia praktika istorijoje buvo taikoma pietinėse JAV valstijose. Panašus procesas vyksta ir su sovietinėmis žymėmis. Jei žmonės nenori tų žymių atsikratyti, man tai yra ženklas, kad jie nėra pajutę ir giliai savyje išgyvenę vergijos gėdos.
Gana ilgai dirbote katalikiško žurnalo „Caritas“ redakcijoje, o vėliau šis leidinys tapo mėnraščiu šeimai „Artuma“. Taigi, būtų įdomu išgirsti Jūsų nuomonę apie dabartinę pasaulietinės ir katalikiškos žiniasklaidos situaciją. Kas pakito per daugiau nei du dešimtmečius? Ką reikėtų dar nuveikti žurnalistams, norintiems deramai atlikti savo profesinę misiją?
Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje aukšto lygio kriterijais ir vertybėmis besivadovaujanti pasaulietinė ir katalikiška žiniasklaida nėra labai populiari ir įtakinga. Ji nėra leidžiama dideliais tiražais, bet palaipsniui atranda savo unikalią vietą ir yra palaikoma žmonių, kurie ieško ir ilgisi autentiškų vertybių. Lietuvoje iki šiol eina spausdintiniai katalikų leidiniai: jaunimui – žurnalas Ateitis, plačiajai visuomenei – Kelionė su Bernardinai.lt, laikraštis XXI amžius o akademiniams sluoksniams – aukšto lygio žurnalas Naujasis židinys, kuris vertinamas ne vien tarp katalikų. Dar egzistuoja internetinis dienraštis Bernardinai.lt. Faktas, kad visi minėti leidiniai išsilaiko, nepaisant būtinų nemažų investicijų, parodo, jog visuomenėje, ačiū Dievui, yra tokios žiniasklaidos poreikis. Esama dar ne itin didelio visuomenės sluoksnio, kuris jau nori maitintis sveiku informaciniu maistu ir tokia nuostata teikia viltį ateičiai.
Europoje vis labiau pastebimos radikalaus sumaterialėjimo ir tikėjimo ignoravimo tendencijos. Kartais viešumoje demonstruojama netgi atvira nepakanta krikščionybei, vertybinė krizė mūsų žemyne – vis gilėja, o karas Ukrainoje atskleidė politinio ir diplomatinio pasyvumo apraiškas. Kokią išeitį, Jūsų nuomone, būtų galima rasti iš susidariusios aklavietės, kai stokojama tiek politinės, tiek moralinės lyderystės?
Tai – gana sudėtingas klausimas. Daugelis šiuolaikinės demokratijos vardu Europoje primygtinai skleidžiamų pseudo-vertybių yra nepriimtinos katalikams ir kelia tam tikrą sutrikimą ir nusivylimą Europos Sąjunga kaip politine tikrove. Ukrainos įvykiai atskleidė nesuprantamą paramos ir pagalbos stoką, kadangi vis dar per menkai reaguojama į atvirą ir įžūlią Rusijos agresiją. Tokios tendencijos dar labiau paryškina nepasitenkinimo nuotaikas, bet tikriausiai būtų pozityviau ne mėginti paneigti ar ignoruoti Europos Sąjungoje susidariusią padėtį su tam tikrais nepriimtinais bruožais, tačiau diskutuoti ir mėginti pakreipti reikalus į geresnę pusę. Reikia įnešti savo vertybes į Europos Sąjungos gyvenimą, sugebėti jas įtaigiai pasiūlyti ir deramai joms atstovauti. Šis kelias būtų teisingesnis, o tai, atrodo, įmanoma. Rusijos Federacijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje tampa aišku, kad Lietuvai atsiriboti nuo Europos Sąjungos būtų labai pavojinga ir žalinga tiek politiniame, tiek ekonominiame lygmenyse.
Turėtume drąsiai įnešti savo gerąją dalį į Europos Sąjungos kūrimą ir gyvenimą. Norint, kad tai pavyktų, pirmiausiai mes patys turėtume sąmoningai įsisąmoninti savo vertybes, suvokti ir priimti tai, kas tikra, kuo gali remtis orus žmonių gyvenimas. Šias vertybes turime įgyvendinti savyje, puoselėti savo šalyje, kad galėtume jas pasiūlyti ir Europai. Man atrodo priimtina profesoriaus Vytauto Landsbergio koncepcija, kai jis tvirtina, jog turime siekti ne dirbtinai suvienodintos, tautinių ar valstybinių skirtumų neturinčios federacinės Europos Sąjungos, o visomis jėgomis stengtis, kad ES taptų tėvynių sąjunga. Šiuo metu, atrodo, yra galimybių tuo keliu eiti, kadangi Europos Sąjunga, ačiū Dievui, nėra diktatūrinė valstybė, kokia buvo Sovietų Sąjunga. Juk kiekviena ES valstybė narė šiuo metu turi jai atstovaujančius Europos Parlamento narius ir savo politinį balsą, tad užsibrėžto tikslo siekti yra įmanoma. Galiausiai, pačiai Europos Sąjungai išeitų į naudą, jei ji nebūtų niveliuojama ir išliktų savanoriška viena kitą gerbiančių valstybių sąjunga, kurioje kiekviena šalis ir kiekviena tauta įneša savo unikalią savastį, savo kultūrinį, religinį ar dvasinį skirtingumą. Ko gero tai ir būtų tikroji Europos Sąjungos stiprybė.
Jūs – ne tik dvasininkas, tačiau dar ir poetas. Neseniai buvo išleista atnaujinta, daug platesnės apimties Jūsų poezijos rinktinė „Benamės svajos“. Kuo Jums svarbi poezija ir literatūra? Kas Jus įkvepia imtis plunksnos?
Pirmoji mano poezijos rinktinė „Benamės svajos“ pasirodė Vytauto Andziulio spaustuvėje „ab“, dar pusiau pogrindyje, pačioje Sąjūdžio pradžioje. Tai buvo vienas studijų metais rašytas eilių rinkinukas. Neseniai išleistoji knyga tuo pačiu pavadinimu yra eilėraščių rinktinė, sudaryta keleto poezijos knygų pagrindu. Ten yra ir vėlesniu laikotarpiu rašytų eilėraščių, ir eilių atsiradusių mano studijų Vilniuje metais bei rašytų tarnaujant sovietinėje kariuomenėje rengiantis kunigystei ar vykstant Atgimimui. Derinti poetinio polėkio ir dvasininko pašaukimo man niekada nereikėjo: visa tai tiesiog yra manyje. Tikėjimas mus moko, kad jeigu Dievas davė tau kokį nors prigimtinį gebėjimą, tai jo nereikia užkasti, dar daugiau – privalu tai kiek įmanoma išskleisti dar šiame gyvenime. Kristus gražiai nurodė uždegto žiburio neužvožti puodu, bet statyti į žibintuvą, kad šviestų visiems, kad galėtum tuo, kas tau pačiam atrodo gražu, teisinga ir gera dalintis su kitais.
Dėkoju už pokalbį.
Parengė Giedrė Pranaitytė
