Pagėgių sav. garbės pilietis doc. dr. Martynas Purvinas su žmona Marija būdami Pagėgiuose visada apsilanko savivaldybėje. 2016 m. gegužę Pagėgių savivaldybė skyrė automobilį, kuriuo doc. dr. M. Purvinas galėjo apvažiuoti gyvenvietes, apie kurias bus rašoma antrojoje „Mažosios Lietuvos panemunių ir pamarių“ knygoje. Nuotraukoje (iš kairės): meras Virginijus Komskis, Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė, doc. dr. Martynas Purvinas, Marija Purvinienė, administracijos direktorė Dainora Butvydienė, nevyriausybinių organizacijų koordinatorius Edmundas Incius ir mero patarėja Milda Jašinskaitė-Jasevičienė.
Vytautas Albertas GOCENTAS
Nuo Atgimimo laikų kelis dešimtmečius nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ ir jo steigėjas bei vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius nuosekliai publikuoja straipsnius, naujienas apie Mažąją Lietuvą, tam buvo įkurta ir interneto svetainė . Laikraščio puslapiuose ir svetainėje jau rašyta apie naujausią knygą ir jos sutiktuves. Knygų platinimo portale Patogupirkti.lt apie ją rašoma: Knygoje „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais. I knyga“ siekiama trumpai apibūdinti senųjų gyvenviečių prie Nemuno žemupio istorijos bruožus. Knyga iliustruojama autoriaus 1990–2000 m. darytomis ir kitų fotonuotraukomis. Paupio gyvenvietės pradėtos apibūdinti nuo buvusios valstybės sienos tarp gretimų valstybių (Vokiečių ordino valstybės, vėliau Prūsijos hercogystės, Prūsijos karalystės, Vokietijos imperijos iš vienos pusės, LDK, Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos iš kitos pusės), toliau aprašomos žemyn upe buvusios senosios gyvenvietės abiejuose Nemuno krantuose. Iš pradžių aprašoma buvusi pasienio gyvenvietė Smalininkai (Schmalleningken), knygą baigia Ragainės (Ragnit) miesto apibūdinimas. Čia aprašytos gyvenvietės Nemuno dešiniajame krante dabar priklauso Lietuvos Respublikos Jurbarko rajonui ir Pagėgių savivaldybei, kairiajame krante – dabar Rusijos valdomam Karaliaučiaus kraštui (Kaliningrado sričiai).
Knyga „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais. I knyga“ yra pirmas žingsnis, supažindinant Lietuvos ir kitų kraštų skaitytojus su turtinga ir tragiška Mažosios Lietuvos ir jos atskirų vietovių istorija.
Pastebėkime, kad čia ją galima įsigyti už 8,49 Eur, o knygynuose – už 9,99 Eur. Gi sutiktuvėse, kuriose birželio 7 d. pavakare „Rašytojų klube“ dalyvavo Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros, Lietuvos žurnalistų draugijų nariai, kiti vilniečiai, šią knygą buvo galima įsigyti perpus pigiau. Autorius doc. dr. Martynas Purvinas pasirašė visiems įsigijusiems knygą, o susirinkusieji išklausė ne tik VšĮ „Vorutos“ fondo redaktorės Irmos Stadalnykaitės pranešimą, bet ir labai išsamų paties autoriaus ekskursą į Mažosios Lietuvos istoriją, paaiškinimus apie kitas jau bibliografine retenybe tapusias ankstesnes jo knygas. Žinia, autorius nemažai laiko skyrė žymiosios keturtomės informacinės knygos „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ parengimui, rašymui, išleidimui – dar ir dar kartą iš Kauno keliavo į Klaipėdos kraštą, Donelaičio žemę už Nemuno ir Priegliaus, parvežė fotografijų, knygų, tekstų iš Vokietijos. Tuomet prisipažino, kad tokios enciklopedijos negalėjo turėti, augdamas ir kasdien pažindamas savo tėvo botaniko doc. dr. Eriko Purvino tėvonijos kraštą.
Šiandien ant mūsų stalo nauja knygų serija – pirmoji knyga iš tos serijos. Knyga susilaukė recenzijų, atsiliepimų, skaitytojų dėmesio ir dėkingumo. Ir mes visi – kraštiečiai, kiti Lietuvos, užsienio skaitytojai – turime moksliniais pagrindais pirmą kartą ir nuosekliai aprašytą šio krašto vietovių istoriją. Žavi puikus, enciklopedinis autoriaus pasirengimas ir gebėjimas atskleisti europinės kultūros atėjimo į agrarinės kultūros kraštą, kuris formavosi XIII–XVI a. iš kuršių, vakarų žemaičių, sūduvių pakraščio, apėmė senųjų prūsų genčių plotus, procesą. Atrodo, kad autorius pasakojo ne tik šios knygos, bet viso savo gyvenimo knygų istoriją. Klausytojų akyse ir širdyse atsivėrė nuostabi penktojo Lietuvos regiono istorija, kraštovaizdis, kultūros savumas – skambėjo žodis Reformacija, taip pat žinia apie dr. Martyno Liuterio 95-ias tezes, kurios 1517 m. atnaujino krikščioniškosios bažnyčios gyvenimą ne tik centrinėje Europoje, bet ir žemėse į šiaurę bei rytus.
Europoje yra ir kitų Mažųjų – Mažoji Lenkija, Mažoji Švedija, bet autoriui brangiausia – Mažoji Lietuva. Kelyje į jos miestus, kaimus, dvarus, sodžius autorių nuolatos lydi architektė Marija Purvinienė, gyvenimo ir darbų bendražygė, kilusi iš šventosios Žemaitijos. Šis nuostabus tandemas vienas kitą remia, talkina, sutveria vis naujas istorijos ir kultūros įžvalgas. Seniausias raštijoje minimas Lietuvos miestas – Vilnius, paminėtas 1323 m. LDK valdovo Gedimino laiške Europos piliečiams. Senesnis yra Klaipėdos paminėjimas ir gimtadienis – 1252 m. rugpjūčio 1-oji. Vokietijos krikščioniškoji misija į šiaurę ir rytus dar anksčiau įkūrė ir Rygą, ir Karaliaučių prūsiškosios Tvankstės vietoje. Autorius nesiekė įrodyti europinės kultūros proveržio neigiamų pasekmių, o kalbėjo apie sambūvį su vietos tradicijomis, papročiais, kultūros paveldu. Dar ir dar kartą galima buvo suvokti, kad autoriui labai skauda dėl Antrojo pasaulinio karo metu įvykusio krašto nusiaubimo, taip pat pokario, pastarojo meto administracinio aplaidumo, vietos kultūros nugyvenimo faktų. Atrodo, kad pastaroji knyga būtų labai pravertusi ir šiandienos keliautojui į šį kraštą. Jau skaitėme doc. dr. M. Purvino mintis „Vorutos“ puslapiuose dėl 2015 m. vasarą surengtos „Nacionalinės ekspedicijos“ kai kurių dalyvių pasisakymų ir argumentų.
Galime prisiminti „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ pirmųjų tomų sutiktuves Klaipėdos universitete – tuomet krašto kultūros ir istorijos žinovas Klaipėdos universiteto doc. dr. Jurgis Mališauskas pasisakymuose vis apgailestavo, kad enciklopedija valia nevalia iškelia Mažosios Lietuvos kultūros indėlio primatą, o Lietuva lyg ir sumenksta. Šio rašinio autorius mėgino atremti, kad visa tai tik faktų įvardijimas, o ne supriešinimas. Vydūno ir jo pasekėjų santariečių siekis ir buvo, kad abi Lietuvos dalys pažintų viena kitą, susikalbėtų ir suartėtų, bet neprarastų ir savojo tėvonijų dūmo skonio. Jis neturi graužti akių, bet ženklinti tas vietas, kur gyveno ir gyvena lietuvybė, kur dar yra lietuvininkų, pasisakančių už savųjų papročių, tradicijų, savasties išlaikymą tarp kitų tautų ir kultūrų.
Atrodo, kad ir šiandienos Klaipėdos krašto etninės kultūros specialistai praktikai galės atsiversti doc. dr. M. Purvino knygą ir studijuoti, įgauti tvirtus vietos kultūros pažinimo pamatus. Atrodo, kad ir ankstesnės autoriaus knygos dar nėra gerai perskaitytos. Kitas kraštietis teisininkas ir visuomenės veikėjas Kęstutis Milkeraitis labai vertino doc. dr. M. Purvino ir jo žmonos architektės darbų rezultatus. Būtina ne tik mylėti šį kraštą, bet ir dirbti bei gyventi jo paveldo garbės išsaugojimui. Žinome, kad kaimiškųjų vietovių ūkininkai ir kiti sodiečiai skatinami pakeisti kenksmingo sveikatai asbesto šiferio stogus į naujus – sveikus ir išvaizdžius, ekologiškus. Ar galėtų atsitikti, kad doc. dr. M. Purvino krašto pastatų būdingieji vaizdai ir brėžiniai būtų taip pat įgyvendinti, kad jų statytojai būtų remiami, kaip ir stogų pakeitimo programos dalyviai. Tikėkime, kad tuomet Šilutės uostelio prieigose neatsirastų senųjų namų „restauravimo“ paklydimų – muziejininkė ir kraštietė Roza Šikšnienė išgyvena, kad nėra kaip išlaikyti senosios statybos pavyzdžių, juos „pagražina“ horizontaliai kalamos balto plastiko „lentos“… Toji bėda lyg koks vietos statybos tradicijų nežinojimo užkratas sklinda ir plečiasi.
Taigi, turime knygų, o autorius ir jo žmona keliauja ir pasakoja ką dar ir dar reikia atlikti. Išgirskime, pasidžiaukime – nepasilikime nežinojimo namuose, atverkime gerosios žinios duris. Mažosios Lietuvos panemuniai ir pamariai laukia Jūsų kelionių į žinojimo ir pagarbos kraštą. Pasiimkime knygų, atverkime akis ir širdis gaiviam pažinimo vėjui. Nustebkime dar kartą, kaip anuomet – vaikystės ar jaunystės dienomis.
Šaltinis – „Voruta“, Nr. 6 (824), 2016 m. birželio 25 d.
