Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
Iš šalies valdžios, chaotiškai besirengiančios Lietuvos Respublikos šimtmečio jubiliejui 2018-aisiais, šventinių planų šiemet visiškai išgaravo dar viena nepaprastai reikšminga valstybės sukaktis – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino, save titulavusio lietuvių ir daugelio rusų karaliumi, viešpatavimo pradžios 700-osios metinės. Šio istorinio fakto politikams nepriminė nė populiarūs istorikai, vasarą žvejų valtimis plaukioję Nemunu nuo upės ištakų Baltarusijoje.
Istorikė, rašytoja Inga Baranauskienė tvirtina, kad mūsų valstybei trūksta koordinuotos istorinės atminties politikos.
O baltarusiai, besisavinantys beveik visus garsiausius mūsų valdovus, didįjį kunigaikštį Gediminą laiko Lydos miesto įkūrėju ir šiemet dar kartą patvirtino ketinantys jam statyti paminklą.
Nebūtina minėti valstybiškai?
Lietuvos Seimas, 2016-uosius paskelbęs bibliotekų, vietos bendruomenių, dviejų XX a. veikėjų, o 2017-uosius – protestantiškos reformacijos metais (nors Lietuvos liuteronus galima ant pirštų suskaičiuoti), teisinasi, kad „jokia visuomeninė organizacija nesikreipė į parlamentą“, siūlydama 2016-uosius pavadinti dar ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino metais.
Dėl skylėtos politikų ir valstybinių įstaigų istorinės atminties pasipiktinusiam Vilniaus Sąjūdžiui Lietuvos istorijos institutas paaiškino, kad „Gedimino ar kito įžymaus valdovo sukaktis galima minėti ir kukliau, nebūtinai valstybiškai.“
Galingos dinastijos pradininkas
Galų gale Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis nurodė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) Valdovų rūmams pasirūpinti Gedimino jubiliejumi. Valdovų rūmai numatė lapkričio 23-iąją (tada Lietuva švenčia Karių dieną – red. past.) surengti LDK istorijos tyrinėtojų, Gediminaičių ir kitų Europos monarchų dinastijų genealoginių ryšių žinovų, archeologų, heraldikos specialistų „viešą diskusiją“.
„Paskelbę 2016-uosius Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino metais, galėjome įtraukti ir visą didelį regioną (Ukrainą, Baltarusiją, Lenkiją) paminėti jubiliejų“, – apgailestavo istorikė I. Baranauskienė.
Gediminas buvo galingos Gediminaičių dinastijos pradininkas – Gediminaičiai valdė daug Rytų slavų žemių (Rusijos kilmingųjų, turinčių Gedimino giminės kraujo, sąrašas labai ilgas – red.past.). Viena šios dinastijos šaka – Jogailaičiai – buvo Lenkijos, Čekijos, Vengrijos karaliai.
Įsimylėję Barborą Radvilaitę
„Sakyti, kad Lydą (buvusį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, dabar šiaurės vakarų Baltarusijos miestą – red. past.) įkūrė Gediminas – žinoma, istorinis nesusipratimas. Panašiau į legendą, nors miestas iš tiesų atsirado Gedimino laikais. Vitebske stovi didžiojo kunigaikščio Algirdo paminklas, Lydoje tegul iškyla Gedimino skulptūra. Bala nematė. Vis dėlto Lietuvos kultūriniam elitui tikrai reikėtų pasimokyti iš baltarusių. Jie labai domisi ikikrikščioniškais Gedimino, Algirdo, Vytauto laikais. O mūsų istorikai, menininkai, atrodo, temato vieną Barborą Radvilaitę. Apie jos gyvenimą sukurta drama, baletas, opera. Sklando gandai, ir TV serialą rengiamasi filmuoti“, – ironizavo istorikė I. Baranauskienė.
Priešai pažino kietą Gedimino ranką
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (gimęs maždaug 1270–1275 metais) šalį valdė 1316–1341 metais. Prijungė prie Lietuvos daug rusėniškų žemių, o kitus rusų kunigaikščius pavertė savo vasalais. Pradėjo statyti mūrines pilis, apjuosė šalį stipriomis gynybinėmis tvirtovėmis. Gedimino valdoma LDK iš vidutinio dydžio valstybės tapo galinga Europos imperija. Įkūrė dabartinę Lietuvos sostinę (nors nepražiopsokime Vilniaus vardo pirmojo paminėjimo 700-mečio jubiliejaus 2023-iaisiais…), taip pat Trakus, Krėvą ir šiandien lenkams priklausančią Balstogę (mieste Gedimino paminklo nėra, tačiau pastatyta Lenkijos maršalo Jozefo Pilsudskio statula). Poetas, dramaturgas Balys Sruoga 1938 m. sukūrė poemą jaunimui „Giesmė apie Gediminą“: „Gediminas!.. Vardas jojo tūkstantį kardų atstojo. Priešai ir pikti kaimynai žino ranką Gedimino!”