Antanas PANAVAS
Šiais metais sukanka 90 metų, kai Vilniuje pasirodė lietuviškas leidinys, skirtas šio krašto jaunimui „Jaunimo draugas“. Iš pradžių jis buvo artimas sąsiuvinio formatui, pavadintas jaunuomenės laikraščiu, išeinančiu kartą per mėnesį. Nors šis leidinys buvo skirtas jaunimui, tačiau juo domėjosi visi tuo metu mokėję skaityti, pradedant paaugliais ir baigiant pagyvenusiais, nes jo turinys ir informacijos skaitytojams pateikimo būdas buvo prieinami visiems.
Tuo metu didžioji Vilniaus krašto jaunimo dalis gyveno kaime, dirbo ūkiuose. Ne visi net buvo baigę pradžios mokyklas. Reta šeima galėjo išleisti vaiką į mokslus gimnazijoje ar mokytis amato. Nors mokytis ne visi galėjo, bet šviestis „Jaunimo draugas“ kvietė visus. Tuo tikslu būdavo skelbiami straipsniai, aptariantys to meto įvykius ir duodama naudingų patarimų, kaip kuriuo atveju reikėtų pasielgti. „Jaunimo draugas“ buvo tartum šviesulys, nurodęs Vilniaus krašto jaunimui tikrąjį gyvenimo kelią. Greitai jo apimtis didėjo, tiražas ir populiarumas augo visame Vilniaus krašte.
Dabar sklaidant ano meto šio leidinio pageltusius puslapius tenka stebėtis straipsnių autorių įžvalgumu, tinkamu to meto įvykių vertinimu, o ypač naudingais patarimais ir pamokymais, neprarandančiais aktualumo visais laikais. Straipsniai dėl to laiko žinomų priežasčių būdavo pasirašinėjami slapyvardžiais ar inicialais, todėl nedaug kas žinojo jų autorių vardus.
Vilniaus krašto mažieji lietuviai moksleiviai atvykę iš kaimų į Vilnių mokytis, gyvenę šv. Mikalojaus bendrabutyje matė, kaip pagarbiai buvo laikomi „Jaunimo draugo“ ankstyvesnių metų įrišti komplektai. Iš kur jie buvo gauti, tada niekam nerūpėjo. Greičiausia tai buvo bendrabučio vedėjos Marijos Žukauskaitės nuosavybė. Jie būdavo pagarbiai laikomi pamokų ruošimo kambaryje, uždaryti spintelėje.
Kartais vedėja leisdavo juos paskaityti vyresniųjų skyrių moksleiviams. Kiek būdavo džiaugsmo, kai kuris atrasdavo korespondencijoje paminėtą savo kaimą ar parapiją. Nesvarbu, kada tai buvo paminėta, svarbu, kad buvo. „Jaunimo draugas“ buvo laikomas nesenstančiu, visada įdomiu, tą patvirtindavo ir vedėja. Visuotino dėmesio susilaukdavo kiekvieno numerio paskutiniai puslapiai, papuošti atitinkamomis vinjetėmis, tai juokų, sporto ir galvosūkių skyreliai. Mįsles mindavo visi, o rebusus ir šaradas spręsdavo tik didesnieji ir tai nelengvai. Bendrabutis gaudavo ir „Aušrelę“, skirtą mažesniesiems.
Iš įrištų „Jaunimo draugo“ komplektų matėsi, jog ankstyvesnieji buvo mažesni ir plonesni, o vėlesni didesni ir storesni. Nors leidinio apimtis didėjo ir pagal formatą prilygo solidžiam žurnalui, jis kukliai tebesivadino Vilniaus jaunuomenės mėnesiniu laikraščiu. Matyt, to meto sąlygos vertė leidėjus taip pasielgti.
Tuo metu buvo žinoma, kad „Jaunimo draugą“ redaguoja ir jo leidyba rūpinasi žinomas Vilniaus lietuvis advokatas Antanas Juknevičius. Jis kaip teisės žinovas, matyt, lengviau sugebėdavo išvengti cenzūros priekabių. Baltos dėmės, atseit cenzūros nepraleisti teiginiai, kai kuriuose lietuviškuose leidiniuose tada nieko nestebino, tik po to vykę teismai ir laiko gaišatis kėlė nerimą.
Antanas Juknevičius
Antanas Juknevičius „Jaunimo draugą“ pradėjo redaguoti ir leisti 1926 m., vos baigęs gimnaziją ir pradėjęs studijuoti Vilniaus universitete. Šį darbą jis tęsė iki 1936 m. gegužės. Iš jo redagavimą ir leidybą perėmė Augustinas Burokas. Jis tų metų gegužės mėnesio numeryje, viename iš pirmųjų puslapių patalpino savo pirmtako Antano Juknevičiaus nuotrauką su užrašu: „dešimts metų šviesos tarnyboj.“ Ir trumpą paaiškinimą: „Advok. Antanas Juknevičius „Jaunimo draugo“ steigėjas, dešimts su viršum metų jį redagavęs ir tuo būdu daug lietuviškos šviesos paskleidęs tarp savo tautiečių, savo tiesioginio darbo verčiamas, šiomis dienomis pasitraukė iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų.“
Atrodė, kad Augustinui Burokui bus nesunku tęsti Antano Juknevičiaus pradėtą darbą, nes „Jaunimo draugas“ jau buvo sustiprėjęs, įgijęs pripažinimą, turėjęs nemažą būrį bendradarbių, tačiau taip neįvyko.
Vilniaus krašto lietuviai tuo metu pajautė padidėjusį valdžios spaudimą. Imtos uždarinėti lietuviškos mokyklos. Jų vietoje atsirasdavo valdiškos mokyklos, į kurias privalėjo eiti lietuvių vaikai. Taip pat buvo sulaikoma lietuviškų draugijų skyrių veikla. „Jaunimo drauge“ atsirado liūdnai pavadintų pranešimų iš kaimų: „Sulaikytas šv. Kazimiero draugijos skyrių veikimas“, „Uždaryti ūkio draugijos skyriai“, „Uždarytos skaityklos“, „Sulaikytas jaunimo švietimas“, „Sulaikyta-uždaryta“. Ir taip kiekviename numeryje vidutiniškai būdavo išvardijama apie 20–30 nukentėjusių kaimų. Lietuviai, kaip įmanydami, gynė savo teises, kreipdavosi į teismus, rašydavo memorandumus aukštesnėms instancijoms.
Advokato Antano Juknevičiaus tiesioginio darbo krūvis tuo metu žymiai padidėjo ir jis gynė nukentėjusiuosius.
Augustino Buroko redagavimo laikotarpis buvo neilgas ir… skausmingas, nes jam 1937 m. teko išgyventi „Jaunimo draugo“ sulaikymą. Tačiau jis rankų nenuleido. Jo pastangomis kas mėnesį pasirodydavo vienkartinis leidinys, primenantis „Jaunimo draugą“, tik su skirtingais pavadinimais ir skirtingomis redaktorių pavardėmis. 1939 m. jis jau buvo gavęs leidimą ir pradėjęs redaguoti „Jaunimo kelią“, bet karas viską nutraukė.
Tuo galima ir baigti prisiminimus apie „Jaunimo draugą“, išreiškiant pagarbą ir dėkingumą žinomiems ir nežinomiems redakcijos darbuotojams bei talkininkams, atlikusiems svarbų ir reikalingą darbą šviečiant Vilniaus krašto žmones. Tačiau netikėtai atsirado galimybė papildyti šiuos prisiminimus pasinaudojus autentiškais paties „Jaunimo draugo“ redaktoriaus prisiminimais.
Šių metų birželio 2 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje įvyko vilniečio advokato Antano Juknevičiaus atsiminimų knygos1 pristatymas. Dalyvavo daug vilniečių, besidominčių Vilniaus krašto lietuvių praeitimi.
Knygos „Atsiminimai“ sudarytoja autoriaus dukra architektė Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė įdomiai pakomentavo kai kuriuos knygos skyrius, plačiau nušviesdama praeities įvykius.
„Atsiminimuose“ yra keletas puslapių, skirtų „Jaunimo draugui“. Antanas Juknevičius kukliai nutylėdamas savo nuopelnus, prisimena savo bendradarbius, su kuriais dalijosi vargais ir džiaugsmais.
Tuo metu Vilniaus krašte iškilo būtinybė šviesti kaimo žmones, ypač jaunimą. Kaip tai atlikti, A. Juknevičius tarėsi su kun. K. Čibiru ir jie nutarė leisti laikraštį jaunimui. Pradžia buvo nelengva, nes trūko patirties. Tačiau įveikus pirmuosius sunkumus viltys pasiteisino. „Jaunimo draugas“ greit paplito lietuviškuose kaimuose ir buvo nuolat laukiamas.
„Atsiminimuose“ išvardyti pirmieji „Jaunimo draugo“ bendradarbiai, kurie anksčiau nebuvo žinomi, tai: Ona Miciūtė, Vincė Pilipavičiūtė, Juozas Maceika, Vincas Budrevičius, Petras Kunavičius, Vincas Uždavinys, Mykolas Čibiras, Silvestras Urbonavičius. Vėliau bendradarbių skaičius augo, nes aktyviai įsijungė kaimų korespondentai.
„Atsiminimuose“ teigiamai įvertintas redaktoriaus Augustino Buroko darbas sunkiuoju laikotarpiu, ypač jo pastangos atgaivinti „Jaunimo draugą“, nors ir dalinai pakeistu pavadinimu.
Paminėta ir lietuvių studentų veikla lankant Šv. Kazimiero draugijos skyrius, kurių tada buvo apie keturi šimtai. Tai buvo didelis Vilniaus krašto lietuvių, o kartu ir jaunimo draugo laimėjimas.
„Atsiminimuose“ įdėtoje faksimilėje iš dienoraščio A. Juknevičius džiaugiasi pirmojo „Jaunimo draugo“ numerio išleidimu, nors jam teko sugaišti nemažai laiko, kartais atimto iš studijų. Tačiau ilsėtis nebuvo kada, reikėjo ruoštis antram numeriui. Dienoraščio puslapis užbaigiamas šiuo sakiniu: „Turėčiau dar daug ko rašyti, bet po nosim guli „Prawo Rzymskie“ / Romėnų teisė / ir nekantriai laukia kol aš užbaigsiu niekus keverzoti / anot jos / ir imsiu jos lapelius sklaidyti.“
„Atsiminimų“ knygos sudarytojai ir leidėjams reikėtų padėkoti už Antano Juknevičiaus straipsnių paskelbimą. Šie straipsniai, turėję didelį poveikį Vilniaus krašto lietuvių gyvenime, laikui bėgant nepraranda aktualumo.
Antanas Juknevičius savo straipsniuose daug dėmesio skyrė organizuotai lietuvių veiklai, ryžtingai kovai už savo teises. Tačiau kovoti kvietė ne kardu, ne ugnimi, ne kumščiu, bet tiesos žodžiu ir šviesa, nes šie ginklai yra stipresni, jais nugalėjimas tikresnis.
1 Antanas Juknevičius, Atsiminimai, sud. Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, 408 p.
