Doc. dr. Martynas PURVINAS
Besidomintys pasaulio istorija pastebi, kad per žinomesnius šimtmečius įvairiuose žemynuose kaleidoskopiškai keitėsi skirtingiausi valstybiniai dariniai: karalystės ir kunigaikštystės, chanatai ir kalifatai, mažytės respublikos ir didžiulės imperijos. Deja (ar laimei), visi tie dariniai nebuvo amžini – vieni gyvuodavo šimtmečius, kiti vos mėnesius ar savaites. Sudėtingų sistemų valdymo specialistai žino, kad didesnis kokio objekto sudėtingumas dažniausiai lemia mažesnį jo pastovumą, itin painiuose dariniuose beveik neįmanoma išvengti sutrikimų ir pačios sistemos griūties.
Vieni sudėtingiausių darinių mūsiškiame pasaulyje – žmonių kuriamos valstybės, kurios savo daugialype sandara toli pranoksta kokius skruzdėlynus ar bičių avilius daugybe savo bruožų (nuo ūkinės veiklos sudėtingumo iki atskirų individų ne visada prognozuojamo elgesio). Valstybinių darinių stabilumas visada priklausydavo ne vien nuo vidinių, bet ir nuo išorinių veiksnių (kaimyninių valstybių galios ir siekių, įvairių gamtos pokyčių ir t. t.). Šiandien ne vienoje negyvenamoje dykynėje tyrėjai aptinka ne vien buvusių valstybių, bet ir ištisų civilizacijų senovinio klestėjimo žymių.
Tokio begalinio nepastovumo pavyzdžių nesunku aptikti ir mūsų kaimynystėje. Antai, nuolat prisimenama lietuviškoji imperija (LDK) it kometa blykstelėjo XIV–XVI a., vėliau vis blankdama ir nykdama. Greta Lietuvos augusios ir stiprėjusios kitos imperijos galop susirėmė žūtbūtiniuose XX a. pasauliniuose karuose, juose pralaimėdamos ar nugalėdamos.
Istorija rodo, kad stabilesni už valstybes būdavo kraštai – tautų ar genčių apgyvendinti plotai, atitekdavę tai vienai, tai kitai valstybei, bet beveik nepakeisdavę savo įprastinio gyvenimo. Tiesa, nuo senovės žinoti ir etniniai valymai – užkariautojai išžudydavo ar išvarydavo vietinius gyventojus iš patraukliausių vietovių, kurias atiduodavo saviesiems.
Prisiminus tuos beveik neišvengiamus pasaulinės istorijos momentus, derėtų atkreipti dėmesį į nesenus pasisakymus dėl Mažosios Lietuvos. Antai, žinomas Rusijos interesų Lietuvoje gynėjas Klaipėdos universiteto profesorius Vasilijus Safronovas savo neva moksliniame straipsnyje 2012 m. rašė: „… požiūris į Mažąją Lietuvą Lietuvoje yra sąlygotas negalios susitaikyti su 1945 m. pakitusia geopolitine realybe, pripažinti, kad Kaliningrado srities sukūrimas yra įvykęs faktas“ (p. 77). Aišku, tas rašinys (kaip ir kiti Rusijos propagandistų teiginiai apie mums svarbius dalykus) nusipelno kur kas išsamesnės analizės atskirame straipsnyje, tačiau itin iškalbingu pripažintinas šis V. Safronovo teiginys, pati to autoriaus logika.
Vyresnio amžiaus skaitytojai dar prisimena, atidesni tyrėjai archyvuose aptinka J. Stalino laikais pradėto informacinio propagandinio karo „perliukus“. Anuomet būdavo keikiami Vakarų imperialistai (pavyzdžiui, Baltijos šalių okupacijos nepripažinusios JAV), kad jie negali susitaikyti su pakitusia realybe – neva visi Sovietų Sąjungos teritoriniai užgrobimai yra neginčijami ir amžini. Tuomet pasitelktas ir ideologinis pagrindimas – esą kapitalizmas tėra istorijos pasmerkta atgyvena, o netrukus visas pasaulis priklausysiąs pažangiausiajai sovietinei santvarkai, tad visi žingsniai pasaulinės komunizmo pergalės link esantys teisėti ir pagrįsti.
Sovietinių okupantų galingoji propaganda kelis dešimtmečius auklėjo vis naujas Baltijos kraštų gyventojų kartas: tie plotai esantys amžinai gyvuosiančios tobuliausios pasaulyje valstybės dalis, viskas buvo nulemta dar 1940 m., kai tų kraštų gyventojai patys puolė į Sovietų Sąjungos glėbį. Dar galėtume prisiminti ne vieną senesnių laikų Rusijos šviesuolį, gal visai nuoširdžiai sielvartavusį, kad XIX a. nemažai Lietuvos žmonių nesitaikstė su krašto okupantais, neretai sulaukdami esą pelnytų bausmių; o viskas galėję klostytis taip gražiai, jei vietiniai būtų draugiškai susilieję su didžiąja rusų tauta ir visi laimingai gyvenę vieningoje ir galingoje Rusijos imperijoje.
Kažkodėl nei XIX a., nei po 1944 m. daugybė Lietuvos žmonių nepanoro džiaugsmingai susilieti su savo okupantais, nepajėgė susitaikyti su tuometine realybe, galop sulaukdami 1918 ir 1990 m., savosios valstybės susikūrimo ir atkūrimo.
Gal panašiai esama ir su Mažąja Lietuva. Nors V. Safronovas ir jo bendražygiai rūsčiai smerkia bent dalies lietuvių „negalią“ (nesugebėjimą pripažinti, kad Rusijos Kaliningrado sritis esą esanti amžina, o kažkokios Mažosios Lietuvos gal iš viso niekada nebuvę), gal vertėtų nepamiršti ir „istorijos kurmio“, per šimtmečius išklibinančio ir galingiausių imperijų pamatus. Tiesa, šiandienėms kartoms gal nedidelė paguoda būtų žinojimas, kad bent po šimtmečių daug kas turės pasikeisti, kad pasaulyje ne kartą prisikeldavo ir, regis, okupantų numarinti dalykai. Bandant įtikti galingiesiems, nederėtų atsisakyti savo tikrosios istorijos, pamiršti lietuvininkų krašto, kuriame šimtmečius skambėjo lietuvių kalba.
Literatūra
- Safronovas V., „Apie istorinio regiono virsmą vaizduotės regionu. Mažosios Lietuvos pavyzdys“, in: Istorija. Mokslo darbai, t. LXXXVI/86, 2012/2, Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, p. 66–80.
- Purvinas M., „Dėl Mažosios Lietuvos vardo“, in: Voruta, 2014 m. kovo 1 d., Nr. 5 (795), p. 1, 4.
„Voruta“
