Marytę Kontrimaitę apdovanoja Armėnijos ambasadorius. LŽD archyvinė nuotr.
Vasario devintą dieną Lietuvos rašytojų sąjunga ir Marytės Kontrimaitės šeima pakvietė drauge paminėti jos septyniasdešimtmetį, kurio ji pati, deja, nesulaukė, iškeliavo pas Viešpatį. Sausakimšoje salėje renginį vedė Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas. Minėjimą pradėjo „Šilko garso“ styginių duetas, pagriežęs klasikinės muzikos.
M.Šaknienės nuotr.
Įžanginiu žodžiu ir šiltomis bendravimo akimirkomis su Maryte Kontrimaite pasidalijo profesorė, literatūrologė, daugelio puikių knygų autorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Ji, kaip ir Marytė, žemaitė ir tai jas vienijo susipažinus dar studijų metais, nors ir mokėsi viena trečiame kurse, kita pirmame. Ryšys tarp jų nenutrūko ir tada, kai baigusi Vilniaus valstybinį universitetą, Rašytojų sąjungos siuntimu, Marytė išvyko stažuotis į Armėniją. Čia ji praleido dvejis metus, puikiai išmoko armėnų kalbą, sukūrė šeimą, sutikusi savo antrąją pusę Ruslaną, susilaukė dukters Vegos. Studijuodama Jerevano universitete Marytė rašė Viktorijai laiškus, kuriuose dalijosi savo patirtimis, pasiekimais ir iškylančiais rūpesčiais su savo žemiete.
Prisiminimais apie poetę pasidalijo ir poetas A. Jonynas, įsiminęs ją kaip ryškią, ryžtingą asmenybę, aktyvią sąjūdietę, Armėniją laikiusią savo antrąja Tėvyne. Marytės dėka buvo organizuojama pagalba nuo žemės drebėjimo nukentėjusiai Armėnijai 1988-aisiais, kai nuo žemės paviršiaus buvo beveik nušluotas Spitakas, kiti Armėnijos miestai ir kaimai, trečdalis šalies atsidūręs po griuvėsiais..Tais metais Marytė viena pirmųjų atvyko į Armėniją, kad savo akimis pamatytų, kas ten įvyko ir pakraupo, išvydusi stichijos padarinius. Ji skubiai organizavo našlaičiais likusių vaikų pergabenimą į Lietuvą, įkurdino juos Palangoje, „Palangos gintare“ ir „Neringoje“, pasirūpino, kad jie čia galėtų lankyti mokyklą. Lietuvoje įkūrė pagalbos Armėnijai štabą, subūrė aktyvius žmones ir organizavo labdaros rinkimą ir siuntimą į Armėniją. Buvo siunčiama technika, drabužiai, medikamentai, kraujas, kurio verkiant reikėjo gelbstint sužeistuosius. O jų buvo ne tik nukentėjusių nuo žemės drebėjimo, bet ir parbėgusių iš Kalnų Karabacho, kur vyko mūšiai su Azerbaidžanu. Pačiu sunkiausiu, sudėtingiausiu Armėnijai metu, Kontrimaitė visada buvo jos gynėjų pirmose gretose. Armėnija, kaip ir Lietuva, buvo gyva jos širdyje ir dvasioje. Ir Armėnija jos neužmiršo. Armėnijos Mokslų Akademija Marytei Kontrimaitei suteikė Garbės daktarės vardą, Giumri mieste jos vardu pavadino gatvę. Patys armėnai ją vadina gerąja dvasia, moterimi-stebuklu.
M.Šaknienės nuotr.
Minėjime dalyvavęs Armėnijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrtchyanas padovanojo Kontrimaitės šeimai jos meninį fotoportretą, padėkojo už jos nuopelnus Marytės vyrui Ruslanui Arutiunianui, dukroms Vegai ir Justinai.
M.Šaknienės nuotr.
Renginyje demonstruota filmuota medžiaga apie Marytę, skambėjo jos balsas. Poetės eilėraščių paskaitė aktorius Virgilijus Kubilius, dukra Vega. Prisiminimais apie studijų laiką dalijosi bendramokslė Perpetua Dumšienė. Publicistinę Kontrimaitės veiklą bei jos ilgametį darbą Žurnalistų etikos komisijoje, Lietuvos žurnalistų draugijoje bei vadovavimą jai, apžvelgė Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė. Ji pasidžiaugė, kad suspėta įvertinti Marytės pasiekimus žurnalistinės veiklos srityje apdovanojant ją aukščiausiu LŽD apdovanojimu – St. Lozoraičio premija.
Apžvelgdama Marytės Kontrimaitės kūrybą V. Daujotytė sakė: „Ji buvo iš patikimųjų žmonių, kuriais galima pasikliauti. Jos poetikos pagrindiniai principai buvo kaip ir vienos knygos pavadinimas – „Palei pat gyvenimą“. „Literatūrinis brendimas, prasidėjęs universitete, vingiavo per Armėniją, charakterio tvirtumas, matyt, dar iš tremties, juk ji – tremtinių vaikas, pati buvusi tremtinė, dar būdama dvejų metukų drauge su tėvais ir sesėmis atsidūrusi Sibire. „Mus abi labiausiai jungė Žemaitija, – sakė profesorė, – santykis su tarme, kurios ji buvo ilgai negirdėjusi, bet ją juto. Kaip žemaičiuoja vandenys, medžiai, žolė. Eilėraštis „Aukštoji Žemaitija“. Aukštas, šviesus, tiesus, drąsus – tai jos žodynas, jos jausena. Manykime, kad ir šiandien ji čia, su mumis. Savaip klauso, savaip girdi, savaip tikrina mūsų žodžius. Jos balsas tai ir jos Ruslanas, jos dukterys. Ačiū, Maryte, už viską, ką davei Lietuvai, Žemaitijai Armėnijai, savo vaikams.“
Minėjimą gražia gaida užbaigė „Šilko garso“ duetas Roberta ir Gediminas, padovanodami klasikinės muzikos pluoštą, papildžiusį vakaro nuotaiką. Dalijimasis prisiminimais buvo tęsiamas prie armėniško pyrago – pachlavos. Kavos puodelio. mielais prisiminimais apie Marytę dalijosi jos buvę bendradarbiai, bendražygiai, šeima.
Marija Šaknienė
