Varėnos rajono Valkininkų miestelyje įsikūrę vaikų globos namai „Spengla“. Tai vienas iš daugelio mūsų valstybės nuskriaustųjų mažylių telkinys. Direktorius Saulius Zubkauskas papildo: išgelbėtų iš skurdo, bado, didžiulio vargo, kuris apkartino mažylių pirmąsias gyvenimo dienas. Kiek mūsų valstybėje nuskriaustų vaikų? Kiek, motinų, pagimdžiusių kūdikius, palieka juos likimo valiai? Tokios statistikos nėra ir vargu, ar kada bus. Valkininkuose įsikūrusiuose „Spenglos“ namuose auga trejų – aštuoniolikos metų našlaičiai, netekę tėvų globos.

Neieškojo laimės svetur

„Spenglos“ direktorius Saulius Zubkauskas džiaugėsi, kad neaplenkėme savito ir labai skaudaus  židinėlio, kuriame auga devyniasdešimt vienas vaikas. Šyptelėjęs pridūrė – Dievo uždegtos švieselės, kurios neužgeso neatsakingų šeimų landynėse, o  surado jaukų būstą. Baigęs konservatoriją,  Saulius neieškojo laimės užjūriuose, o pasuko į šiuos visais atžvilgiais gerokai apleistus vaikų namus. „Nesutvarkysi šio skruzdėlyno – prarasi sveikatą. Argi vyrui terliotis su vaikais?…“-  tikino pažįstami.

Gimęs ir augęs Valkininkų geležinkelio stotyje, Saulius sieloje sukrovė  ne tik Spenglos upės vingio rytmečius, pušynų, viršūnėmis atsiremiančių į dangaus skliautą, žavesį, bet ir muziką, kuria alma Dzūkijos miškai. Bet ar gamtos amžinąją giesmę, upės bangų almesį gali išreikšti koks nors meno kūrinys? „Tėviškės niekada nepaliksiu. Kaip ir Varėnos pušynų..“, – sakė S. Zubkauskas, prisimindamas, kaip visa tai jis nori įteigti augantiems globotiniams. Ir kanklės, fortepionas, birbynė ar skudutis tėra tik pagalbiniai įrankiai dvasinio ugdymo pasaulyje. O per gilią mintį, per gebėjimą išvysti ir pajausti Dievo kūrinijos stebuklą vaikus galima išvaduoti iš pernelyg anksti patirtų skriaudų – tėvų girtavimo, pykčio, sklidinos žemiškų nedorybių pelkės.

Tampa tėvu, motina

Nenustemba direktorius, kai vaikai pavadina „tėveliu“. Jis supranta, ką reiškia ypač mažyliui tas žodis. Kaip ir socialinė darbuotoja Sabina Daugirdienė – „mama“. Šį puiki moteris, auginanti du savo vaikus, kiekvienam globotiniui atiduoda sielą. Gerumą, švelnumą, dėmesį. Devyniasdešimt vienas berniukas ir mergaitė… Kiekvieną būtina savaip apsiausti rūpesčiu, išgirsti augančio vaiko balsą. Netgi ne žodžiu, bet žvilgsniu, atodūsiu išsakytą.

Patys vaikai pratinasi skalbti ar kitaip padėti globos namų darbuotojoms. Ir kitus darbus – plauti indus, valyti savąjį būstą. „Kad, Dieve gink, neišaugtų tinginėliais…“, – nuoširdžiai sako Sabina. Kaip vijurkas sukasi ji kasdienybės rūpesčių rate, vesdama į brandą jų namuose išaugusius berniukus ir mergaites į pilnametystę, kurioje svarbiausias kraitis – gyvenimo pamokos ir išmintis.

Keliai į mokslus

„Spenglos“ direktoriaus pavaduotoja socialiniam darbui Birutė Zalieckienė atkreipia dėmesį į vaikų rengimą mokyklai, jų mokymuisi. Kiekvienam stengiamasi sudaryti sąlygas baigti pagrindinę, vidurinę ir netgi aukštąją. Valkininkų pagrindinę mokyklą lanko penkiasdešimt penki globotiniai, nemažai jų mokosi Varėnos technologijos ir verslo mokykloje, Daugų technikume ir kitose profesinėse bei aukštosiose mokyklose.

Globos namuose sėkmingai veikia ikimokyklinio amžiaus vaikų grupė, kuri rengia mokyklai, moko skaitymo, rašymo pradmenų. Ypač populiarus keramikos būrelis, kuriam vadovauja dailininkas skulptorius Nerijus Kavaliauskas. Direktorius sakė, kad ypač atidūs būna gabesniems vaikams, stengiasi lavinti jų prigimtinius polinkius, nukreipti atitinkama kryptimi.

Gimdytojų niekas neatstos

Globos namų socialiniai darbuotojai jaučia vaikų nerimstantį skausmą dėl gimtųjų namų, dėl tėvų praradimo. Tik jie gali išgirsti kūkčiojimą ar išvysti taip ir neišbyrančias ašaras, kurios telkiasi akių gelmėje. Nelengva pravirkti… Nelengva jaustis atmestu, atskirtu… „Kartais mums sako, kokią laimę sukuriame vaikams: sotūs, gražiai aprengti, dailiai auklėjami… Nežinau, ką ir atsakyti. Ne globos namuose, ne internatuose, įvairiose spec. mokyklose glūdi vaikų laimė. Kaip išnaikinti girtuoklystę, kaip šeimai tapti žmogaus ugdymo šventove, kurioje ramiai pleventų Dievo uždegtos liepsnelės, kol jos taptų ugnimi – motina, tėvu, gyvenimo vedliu į nuostabų Viešpaties pasaulį“, – sako direktorius Saulius Zubkauskas.

Paima ant rankų ketverių metų berniuką, kuriam reikia operuoti širdį. Šio vaiko skausmas – jo gyvenimo dalis. Kaip gera, kad yra vaikus suprantančių – rėmėjai TNT „Ekobana“, vaikų globos organizacija „Saulutė“, ne kartą juos aplankę „Lietuvos ryto“ žaidėjai ir daugelis geraširdžių žmonių. Vaikai su auklėtojais daug keliauja, lanko teatrą Vilniuje, netgi išvyksta į Čekoslovakiją, Vokietiją slidinėti… Bet, kaip sako Saulius, tikrųjų tėvų ilgesio našlaičiai niekada nepamirš… Ir niekas niekada neatstos tikrųjų namų šventos pajautos. Neatstos to didelio jausmo, kurį turėtų patirti mažylis dar būdamas motinos įsčiose.

„Ugdykime šeimą – tvirtą, tikrą, išraukime vis labiau įsišaknijantį savo meilę išbandančių sugyventinių paprotį. Jo neturi būti. Jis neša mūsų tautai pražūtį“, – atsisveikindamas sakė Saulius Zubkauskas. Ar šie žodžiai įsikūnys?

Bernardas Šaknys
žurnalistas