Smalsus ir darbštus Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, aktyvus Lietuvos žurnalistų draugijos narys politologas Liudas Mažylis trenkė skambų antausį visiems iš valstybės lėšų išlaikomiems istorijos institutams ir už neblogą atlyginimą nosis krapštantiems jų „mokslo darbuotojams“. Kol Lietuvos istorijos korifėjai turškėsi Nemune, kvailino Zapyškio gyventojus sūduvius, kad iš tiesų jie yra žemaičiai, ir skiedė visuomenei, esą 1918 m. Lietuvos valstybės atkūrimo aktas „prarastas amžinai“, profesorius L. Mažylis autobusu tyliai nuvažiavo į Berlyną ir per dvi dienas Vokietijos diplomatiniame archyve rado Vasario 16-osios nutarimo originalą lietuvių kalba. Gal atkaklaus mokslininko pavyzdys paskatins kitus entuziastus surasti „grynųjų istorikų“ sėkmingai neieškomus Vytauto Didžiojo palaikus ir dingusią jo karūną?
Istorikai ir verslininkai išsisukinėja
Pasak profesoriaus L. Mažylio, lietuviškas aktas ir jo vokiškoji versija Vokietijos archyve ramiausiai gulėjo 99 metus. Aktas įsegtas į bylą 1918 m. kovo mėnesį.
Jis buvo saugomas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politinio archyvo dokumentų skyriuje, pavadintame „Baltijos provincijų ateitis: Lietuva“.
Profesorius taip pat rado Lietuvos Tarybos 1917 metų gruodžio 11-osios nutarimą, numačiusi glaudžius mūsų šalies ryšius su kaizerine Vokietija.
Verslininko Dariaus Mockaus valdomas koncernas „MG Baltic“ vasario mėnesį pasiūlė milijoną eurų tam, kas suras ir parveš į Lietuvą 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto originalą. Dabar verslininkas, matyt, nesitikėjęs, kad taip greitai reikės atsisveikinti su milijonine suma, žada įteikti čekį tik tada, kai aktas atsidurs Vilniuje.
Fanatiškas tyrinėtojas
Rastas valstybės gimimo liudijimas – graži dovana modernios tautinės Lietuvos šimtmečiui. Bet kodėl tiek metų „tikrieji“ istorikai tik imitavo, kad ieško Vasario 16-osios akto, o dabar pavydėdami dar įžeidinėja jį radusį žmogų?
Chemikas, žurnalistas, Europos integracijos ir savivaldos politikos specialistas 62 metų L. Mažylis yra kolekcininkas, mėgstantis tyrinėti kiekvieną pageltusį nuo laiko popierėlį, renkantis senus Atgimimo laikraščius, Sąjūdžio plakatus ir 1990 – 1992 metų politines karikatūras. 1990– 1995 metais L. Mažylis buvo pirmosios atkūrus šalies nepriklausomybę Kauno tarybos narys, 1990–1993 metais – dienraščio „Kauno laikas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Pernai Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode profesorius L. Mažylis surengė savo kolekcionuotų lietuviškų velykinių atvirukų parodą ir įrodė, kad katalikiškos Lietuvos krikščioniškų švenčių proginiuose paveikslėliuose dominuoja pagoniška arba „kiaušininė“ simbolika, Kristaus atvaizdų nedaug.
Kur karūna?
Po Lietuvos istorikų gildijos fiasko dėl Vasario 16-osios akto kyla daug abejonių ir dėl kitų neva „nuodugnių“ Lietuvos istorijai gyvybiškai reikšmingų relikvijų paieškų. Štai „būtovės slėpinys“ Alfredas Bumblauskas ir kompanija 27 metus tvirtina, kad karališkoji Vytauto Didžiojo karūna, taip ir nepasiekusi galvos, kuriai buvo skirta, tikriausiai išlydyta Niurnbergo (Vokietija) auksakalių dirbtuvėse, kur, kaip manoma, buvo pagaminta. Bet ar nors vienas garsusis istorikas nuvyko į tas dirbtuves ir paklausinėjo dabartinių Vokietijos dailiųjų amatų meistrų, koks iš tiesų karūnos likimas?
Pasamdykite vokiečius!
Prieš keletą metų garsus architektas restauratorius Kazys Napaleonas Kitkauskas „Ūkininko patarėjui“ apgailestaudamas kalbėjo, kad niekas šiandien specialiai neieško per rusų caro Ivano Žiauriojo kariuomenės antplūdį XVII amžiuje iš Vilniaus Katedros dingusių garsiausio visų laikų lietuvio Vytauto Didžiojo palaikų. Architektas siūlė pasamdyti vokiečių inžinierius, kad jie lazeriu ištyrinėtų katedros požemius, kitas numanomas šventovės ertmes, slėptuves ir gal atrastų didžiojo kunigaikščio Vytauto palaikus paslėptus ten, kur per daugelį metų tyrėjai nieko nepastebėjo. „Tituluotiems“ istorikams tai pasirodė kvaila mintis. Jiems užtenka, kad Maskvos Kremliaus Arkangelo cerkvėje palaidota Vytauto Didžiojo duktė carienė Sofija paskelbta Rusijos „nacionaline vertybe“.
Arnas ALEKSANDRAVIČIUS