Marijos Šaknienės nuotr.
Ne vienerius metus tenka keliauti į Gervėčius, kitus to krašto kaimus, bendrauti su ten gyvenančiais žmonėmis, paskutiniais tenykščiais etninių lietuviškų žemių lietuviais, domėtis, kuo jie gyvena ir ką išgyvena.Pastaruoju metu šias keliones lydi nieko gero nežadantis statomos Astravo atominės šešėlis. Iš pradžių tik naujai išdygęs daugiabučių kvartalas Astrave, skirtas atomininkų šeimoms apgyvendinti, vėliau pirmas reaktoriaus aušintuvo grybas, o dabar jau ir antras. Statybos vis labiau įsibėgėja, ir, rodos, jokios vilties jas sustabdyti nebėra, tačiau ar iš tiesų?
Balandžio 21 dieną, likus savaitei iki Černobylio katastrofos 31 metinių, į konferenciją „Astravo AE: ar dar galima sustabdyti projektą? Požiūris iš ES, Lietuvos ir Baltarusijos“ į Lietuvos seimą pakvietė europarlamentarai, susidūrę su Baltarusijos valdžios akibrokštu – neįsileisti jų, panorusių apsilankyti Minske ir Astravo atominės statybų aikštelėje.Europarlamentarė Rebecca Harms pasakojo buvusi priblokšta sulaukusi Baltarusijos ambasadoriaus Belgijoje vizito į jos darbo kabinetą ir jo atneštos žinios, kad Minskas jų neįsileis, kai jau, rodos, buvo dėl visko susitarta ir kelionei pasiruošta, esą dėl kelių priežasčių. Viena jų – per trumpas laiko tarpas ir neįmanoma tokiai kelionei tinkamai pasirengti, antra, kad Baltarusija priimtų tik oficialią europarlamentarų delegaciją, o ši tokia nėra.Be europarlamentarės Rebeccos Harms (Žaliųjų frakcija, Europos laisvasis aljansas) konferencijoje dalyvavo Petras Auštrevičius (Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija), Bronis Ropė (Žaliųjų frakcija, Europos laisvasis aljansas) ir Algirdas Saudargas (Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija).
Gausiai susirinkusius konferencijos dalyvius įžanginiu žodžiu pasveikino Lietuvos seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, pakvietęs prasmingam darbui. Renginį moderavo žurnalistas Aurimas Perednis.
Savo pasisakyme Petras Auštrevičius atkreipė dėmesį, kad mes Lietuvoje dar ne viską esame padarę dėl Astravo atominės statybos stabdymo, dar nesame šio klausimo perdavę svarstyti Europai. Privalome dar daug daug nuveikti, kad Europa atkreiptų reikiamą dėmesį į šią problemą. Jam pritarė ir Bronis Ropė. P. Auštrevičius kalbėjo: „Mes esame neformali Europos parlamento grupė, dirbanti šiuo klausimu.Keliame šį klausimą Europarlamente. Deja, pasigendame greta latvių ir estų. Šiek tiek juo domisi lenkai, bet tai ir viskas. Mes turime svarbią poziciją šiuo klausimu, moralinę teisę, uždarinėjame atominę elektrinę. Tai mūsų koziris. Reikėtų sudominti tuo vokiečius, kitas Europos Sąjungos šalis, išaiškinti, kad tai svarbu mums visiems ir reikia vienytis.
Algirdas Saudargas atkreipė dėmesį į kibernetinių atakų prieš Astravo, kaip ir kitas atomines, galimybę, ypač šiais padidinto terorizmo pavojaus laikais, kai energetikos objektai patenka į teroristų akiratį.Energetiniai objektai šiuo metu visame pasaulyje yra teroristų taikinys.
Bronis Ropė pasidžiaugė, kad pagaliau Lietuva šiuo klausimu turi oficialų požiūrį ir politiką. Tereikia dirbti, rūpintis gyventojų saugumu, kelti šį klausimą oficialiai, pasidomėti, ar turi Astravas visą atominės planą, ne tik statybos, bet ir uždarymo, tam juk reikalingos milžiniškos lėšos. Iš kur Baltarusija jų paims šlubuojant šalies ekonomikai.Ir tai labai svarbu.B. Ropė sakė: „Nors ir vėluodami, turime dirbti čia! Pigių ir saugių atominių pasaulyje nėra. Gaila, kad Europos Sąjunga dar nėra galutinai atsisakiusi atominių elektrinių projektų. Net ir Lietuva atominės elektrinės uždarymo klausimo dar nėra išsprendusi. Kas ateityje uždarinės Astravo atominę?Baltarusija manipuliuoja savo informacija. Teigė, kad būtinus testus atliks, o paaiškėjo, kad to nepadarė.Kaltina Lietuvą, kad ši nežinia ko nori, kabinėjasi, strestestus baltarusių ministras žadėjo atlikti 2016 – aisiais, o jų iki šiol nėra. Ar gauname informaciją, kaip vyksta statybos? Tikrai ne!“.
P.Auštrevičius: „Privalome sutelkti kaimynus.Jei mes to nepadarysime, niekas kitas nepadarys.Kalbame vien apie Baltarusiją, o kur Rusija, kokia jos nuomonė šiuo klausimu?Europos Sąjungos pareigūnai pažeminti. Pinigai, skirti Baltarusijai, tai į balą išmesti pinigai.Lukašenka baltarusių apie Astravą teisingai niekada neinformuos.Astravo atominė statoma ant Europos Sąjungos ir NATO ribos. To nepamirškime.“
Pasisakęs Lietuvos seimo narys Andrius Kubilius priminė, kad šios konferencijos išvakarėse Lietuvoje priimtas labai svarbus įstatymas – niekada nepirkti elektros energijos iš Astravo atominės.Ši energija niekada nepateks į Europos Sąjungą.Po A. Kubiliaus pasisakęs Lietuvos seimo energetikos komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys patvirtino: „Kaimynams, o taip pat ir Baltarusijai, žinia pasiųsta. Ar išgirs mus latviai ir estai? Pažiūrėsime.Lenkai tai jau išgirdo.“Darius Degutis, ambasadorius ypatingiems pavedimams darbui Astravo AE klausimais padėkojo R. Harms už ypatingą dėmesį mums, bei mūsų problemoms.“Kol kas pralaimime, – sakė jis, – bet kova dar nesibaigė. Dirbame konkrečiai ir rezultatai matyti.Niekas nėra tiek padaręs Nepriklausomybės labui, kiek mes – elektros jungtys su Lenkija, Švedija, suskystintųjų dujų terminalas. Dirbame sėkmingai ir konkrečiai, taip dirbsime ir toliau.“
Marijos Šaknienės nuotr.
Konferencijoje dalyvavę Baltarusijos visuomenės atstovai Tatjana Novikova, Baltarusijos antiatominio judėjimo koordinatorė, Nikolajus Ulasevičius, Astravo gyventojų bendruomenės narys ir Irina Suchij, Baltarusijos NVO „Ecohom“ valdybos narė kalbėjo, kad jie savo resursus kovoje prieš Astravo atominės statybą jau išnaudoję, tiesiogiai rengti protesto akcijų negalį, nes bus pasodinti į kalėjimą, žmonėms Baltarusijoje tiesiog kasdien plaunamos smegenys ir jie nesuopranta kylančios atominės grėsmės, kad jiems belikusi vienintelė viltis – tai Lietuva, jos balsas Europos Sąjungoje ir pasaulyje. Jie pasakojo: „Rengiantis atominės statybai buvo pasiūlytos 28 statybos aikštelės iš kurių keturios nesaugiausios. Viena tokių ir Astravo. Kodėl būtent ši buvo pasirinkta statyboms taip ir liko neaišku. Ši vieta seisminiu požiūriu pati nesaugiausia galimi 2,5 balo pagal Richterio skalę svyravimai, be to po Fukušimos tragedijos atomines draudžiama statyti arčiau nei per 100 km nuo gyvenamųjų vietų“. Čia vertėtų prisiminti, kad iki Vilniaus nuo Astravo – 50 km, o iki Gervėčių agromiestelio, kuriame vis dar tebegyvena ir etniniai lietuviai – 7 km, iki apsauginės tvoros – 3 km. Baltarusijos atstovų žiniomis Astravo atominė pradėta statyti neturint architektūrinio projekto. Jis parengtas vėliau, jau vykstant statyboms. Ši atominė yra Černobylio tipo, ji eksperimentinė. Vežant reaktorių į statybvietę jis atsitrenkė į betoninį stulpą, JAV ir Kanados ekspertų nuomone, po tokio incidento eksploatacijos metu reaktorius gali išsihermetinti.Sklinda gandai, kad statybvietėje prisikasta iki požeminių vandenų, kurie tiesiog nukreipti į kažokią duobę. (piršte peršasi klausimas, ar neteks gervėtiškiams bei kitų aplinkinių gyvenviečių žmonėms iš savo šulinių semti radioaktyvaus vandens?).Minskas dialoge su Europa sabotuoja, visuomenę dezinformuoja, žmonių nuomonėmis manipuliuoja.
Irina Suchij: „Baltarusija nori gerai atrodyti tarptautinėje arenoje, europiečių akyse, bet tai tik išorė, paviršutiniškumas. Mums neprieinama televizija, kitos visuomenės informavimo priemonės.Dėl to labai ribota mūsų auditorija. Visa mūsų viltis – tai Lietuva, jos nuomonė ir balsas.“.
Konferencija baigta apibendrinus išsakytas nuomones, įvertinus galimybes stabdyti Astravo atominės projektą. Ar tai įmanoma – visiškai kitas klausimas. Europarlamentarų ir kitų konferencijos diskusijos dalyvių nuomone – taip, dar įmanoma. Kaip buvo sustabdyta Kaliningrado atominės statyba, Vokietijai pareiškus, kad niekada nepirksianti šioje elektrinėje pagamintos energijos. Ar tai bus padaryta, ar pasiseks, parodys tiktai laikas.Ar mums, mūsų vaikams neteks skubiai evakuotis iš Lietuvos, įvykus incidentui Astravo atominėje, vienas Dievas težino.Kol dar rusena bent kukli viltis, kovokime, telkimės, suremkime pečius, galbūt ir pasiseks. Atverkime akis didžiajai Europai, ištarkime jai garsiai, kad išgirstų, jog Černobylio tipo monstras auga pačiame jos centre, galima sakyti širdyje, ir ne vien mums šitai turi rūpėti.Kas lauktų incidento atveju, siūlyčiau perskaityti Baltarusijos rašytojos ir žurnalistės, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą „Černobylio malda“, kuri išleista ir lietuviškai.
Marija Šaknienė
