Onos Gaidamavičiūtės nuotraukoje: Vakaro akimirka. Iš kairės: Vytautas Martinkus, Kęstutis Nastopka, Leonas Peleckis-Kaktavičius.

Vaclovas VAIŠVILA

Gegužės 3 d. Lietuvos rašytojų sąjungos klube vykusį „Varpų“ vakarą pradėjo aktorius Perlis Vaisieta. Jis perskaitė Algirdo Juliaus Greimo laišką Kaziui Jankauskui, rašytą 1942 m. gruodžio 20 d. Tą laišką, po 45 metų atnaujinus „Varpus“, naujiesiems jų leidėjams pavyko užtikti Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Nors tikrasis „Varpų“ jubiliejus laukia 2018-aisiais, jis suteikė teisę 75-mečio iškilmių repeticijai.

„Varpų“ sumanytojo A. J. Greimo 100-tis pradėtas minėti jau 35-ajame almanacho numeryje (dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus atsiminimai). O 36-ajame net trečdalis leidinio skirta žymiajam semiotikui. Pristatydamas naujausius numerius, vyriausiasis redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius pasidžiaugė, kad ne tik prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka, bet ir jo doktorantė Austėja Oržekauskienė A. J. Greimui paskyrė dėmesio vertus tyrinėjimus.

– Turbūt esate girdėję Juozo Apučio išsakytą priekaištą Kaziui Jankauskui, kad pirmasis redaktorius padarė vieną didelę klaidą – neišspausdino Vytauto Mačernio, – pažymėjo vyr. redaktorius. – Rudeniniuose „Varpuose“ tą klaidą ištaisėme, paskelbdami neabejotinai dėmesio vertą Aldonos Ruseckaitės studiją „Vytautas Mačernis: „Žmogus kalbasi su dievybe…“ Ir išspausdinome tą tekstą šalia pirmą kartą po 80-ties metų pakartoto K. Jankauską išgarsinusio debiutinio romano „Jaunystė prie traukinio“ ištraukos.“

Sudėtingas prasmės paieškas auditorijai priartino K. Nastopka. Be to, profesorius atkreipė dėmesį, kad Greimo pasaulinio pripažinimo pradžia yra „Varpai“, į kuriuos jam ir jo pasiūlytam redaktoriui pavyko suburti žymiausius to meto rašytojus. Pagyrė, kad ir dabartiniai „Varpai“ išlaiko savarankiškumą, kad yra ne provincinis leidinys, nes jiems rūpi visa Lietuva ir visi lietuviai, ne tik tėvynėje gyvenantys. Anot kalbėtojo, jei Šiaulių universitetas praras savarankiškumą, „Varpai“ šiame mieste ir regione liks svarbiausiu kultūrinio gyvenimo židiniu.

Šiame vakare varpininkai pažymėjo ir dar vieno jiems brangaus žmogaus – pirmųjų „Varpų“ autoriaus Kazio Bradūno – šimtmetį. Ta proga pavasariniame numeryje perspausdinti trys karo metų eilėraščiai, kuriuos susirinkusiems perskaitė aktorius P. Vaisieta,  bei paskelbti poeto laiškai būsimajai žmonai. Pristatydamas viešnią – K. Bradūno dukrą dr. Eleną Aglinskienę, vyr. redaktorius kalbėjo: „Teko lankytis poeto namuose Čikagoje ir Vilniuje, dalyvauti įspūdingame maldininkų žygyje pasaulio lietuvių centre Lemonte, kur Bradūnas buvo vedliu žygiavusiems, lydėti poetą ir jo šeimą į Kryžių kalną, o vėliau pasirūpinti, kad poeto atsiųstas posmas būtų perkeltas ant „Varpų“ iniciatyva padirbdinto Bradūnų kryžiaus. Malonu jus vėl, po dvidešimt septynerių metų pertraukos, matyti, net nesitiki, kad taip greit tie metai prabėgo.“ Viešnia papasakojo, ką jai ir artimiesiems reiškė ir reiškia būti poeto K. Bradūno šeima. Užaugo Amerikoje nuo devynių mėnesių. Namuose buvo kalbama tik lietuviškai, be to, tėvai labai daug pasakojo apie Lietuvą, jos istoriją, todėl, po Nepriklausomybės paskelbimo sugrįžus į tėvynę, giminės mažiau žinojo apie Lietuvą nei Bradūnų atžalos. „Vaikai, mes jums dovanojom pasaulį, o jūs jį parvežkit į Lietuvą. Ir Lietuvos vardą garsinkit“, – sakė tėvelis. Bandau tai pildyti“, – pasakojo ponia Elena, dėkodama, kad „Varpai“ nepamiršo poeto sukaktuvininko.

A.Stasiulevičius papasakojo apie savo pažintį su A. J. Greimu, prasidėjusią Lenkijoje, kur profesorius lankėsi semiotikų konferencijoje. Susitikimas vyko poeto Juozo Kėkšto namuose, į kuriuos profesorius atvežė emigracinės literatūros, spaudos. Beveik porą dešimtmečių susirašinėjo, keitėsi leidiniais (dažniausiai – per J. Kėkštą), o 1989 m. susitiko Paryžiuje, netrukus ir Vilniuje. Greimas vertino A. Stasiulevičiaus kūrybą, vienas paveikslas – „Vilniaus panorama“ – kabėjo jo darbo kabinete. Įdomu, kad Greimas neprieštaravo dailininko tvirtinimui, jog semiotinis metodas plastiniam menui sunkiai pritaikomas, o gal ir išvis netinkamas.

Prieš metus „Varpuose“ debiutavęs ir rašantis naujam numeriui Libertas Klimka išsakė savo nuomonę apie almanachą, požiūrį į kūrybą, asmenybes, šias dienas. „Varpus“ siečiau su Kudirkos „Varpu“. Gerą žinią jie neša. Dvasinį peną, kuris labai reikalingas šiandien, kada skersvėjai pučia iš įvairių pusių“, – kalbėjo profesorius, atkreipdamas dėmesį, kad almanachas – puikus pavyzdys kitiems regionams, kad tokius leidinius privalu remti ir valstybei, ir verslui.

Naujojoje Akmenėje gyvenantis Vytautas Almanis – ne tik originalus žmogus, bet ir neabejotinai talentingas rašytojas, kažkodėl iki šiol dar ne Lietuvos rašytojų sąjungos narys, kalbėjo vakaro vedėjas. Ištrauką iš naujo romano paskelbęs prozininkas papasakojo, kaip jam sekasi tvarkytis gimtinės žemėje, kai aplinkui nebėra kaimynų, o „muziką užsako“ žemgrobiai. Vytauto pasisakymas ne kartą buvo pertrauktas plojimais, susirinkusiems paliko didelį įspūdį. Kalbėjo jis daugiausia ne apie kūrybą, o apie konkrečius darbus, kuriuos pavyko nuveikti devynių (ne devynių šimtų!) hektarų plote – pasodino 21 000 medelių. Didžiausia laimė ištiko pernai, kai, vaikščiodamas po savo rankom užaugintą miškelį, ėmė ir pasiklydo. Naujausioje knygoje, kuri vadinasi „Tolstančios salos“, daug rašytojo patirčių, kurios užrašytos originalia plunksna. „Jei per televiziją ar radiją kelis šimtus hektarų valdantis žmogus verkia, kad jam labai blogai, tiesos gali būti ne daugiau dešimties procentų, – patirtimi dalinosi Šiaurės Lietuvoje gyvenantis rašytojas. – Lietuvis nuo amžių toks. Dar Antanas Poška yra rašęs, kad patys didžiausi zirzekliai Europoje yra lietuviai ir bulgarai.“ Ir pajuokavo: „Kai  šimtus hektarų valdantis netolimas kaimynas susinervinęs klausia, kuriems velniams tuos šešis tūkstančius ąžuolų pasodinau, kai galėjau daržovių turgui užauginti ir nemažos naudos turėti, pradedu pasakot, jog iš tų ąžuolų ateityje dar ir namą statysiu, o gal ir dar kai ką. Tuomet žmogelis dar labiau supyksta.“

Po aštuonerių metų pertraukos į „Varpų“ puslapius sakmėmis sugrįžęs Rimantas Vanagas pasakojo, jog likimas taip lėmė, kad jį visada labiau viliojo, traukė vyresni žmonės. „Mano herojai yra mano mažieji-didieji anykštėnai, jie vieninteliai sako teisybę, nes neturi ką prarasti. O jau iš tų, kurie iškentėjo įvairius gulagus, tokių unikalių dalykų išgirsti, kad staiga supranti, jog tai tie žmonės, kurie čia visada buvo ir bus ir kurie yra arčiausiai esmės. Lyg tai beraščiai, lyg bemoksliai, bet koks vidinis, giluminis ryšys su žeme, aplinka. Kaip tie paprasti žmonės jaučia gamtą. „Čia net vėjas savas“, – sakė moterėlė, nesutikusi išsikelti į didmiestį pas vaikus. Arba – išsiprašęs pernakvot netolimas kaimynas, kurį vaikai iš namų išvarė, pradeda pasakot giminės legendą – žinąs, kur Mindaugas gyveno. Nei tai paisto, nei išmintį demonstruoja. Ir galvoji: kokie fenomenai greta mūsų. Žmogus gal nė penkių knygų nėra perskaitęs, o koks pasąmoninis ryšys su mūsų istorija. Iš kur jis tai žino? Pasakoja lyg tai buvę prieš karą, o iš tikrųjų – tryliktam amžiuje“, – kalbėjo sakmių „Pašventupių spanguolės“ autorius.

Akademikas Vytautas Martinkus kalbėjo, jog jam labai smagu ateiti į naujų almanacho numerių sutiktuves, nes „Varpai“ prasmingi. Visada ieškąs tokio žvilgsnio, kampo, kuris išskirtų naujausius „Varpus“. Pažymėjo, jog kiekviename tome yra tekstų, prie kurių norisi sugrįžti dar ir dar kartą. Tai tik patvirtina, kad atnaujintų „Varpų“ leidėjai nepamiršta, kas dar K. Jankausko užrašyta pirmojo tomo įžanginiame žodyje: „Dirbome tiems, kurie žino, kad literatūra formuoja gyvenimą; dirbome tiems, kuriuos literatūra brandina ir svaigina.“ Labai svarbus, anot V. Martinkaus, tas noras išlaikyti almanachą „pakilesnėj plotmėj, iš kurios toliau matyti.“ Kalbėtojas ne tik pasidžiaugė rudeniniame ir pavasariniame numeriuose atspausdintais kūriniais, bet ir išaugusia estetine kultūra, šriftų suderinimu, viršeliais, ypač įspūdingas 36-asis tomas.

Netikėtai paprašiusi žodžio buvusi K. Jankausko mokinė Valerija Mockienė savo emocinga kalba sužavėjo susirinkusius. „Jankauskas mokė mus ilgai nekalbėti. Jis žinojo, kaip ir ko reikia mokyti. Kad jis atėjo į Šiaulių mergaičių gimnaziją, buvo tiesiog stebuklas. Ir po dešimtmečių jo pamokos išliko iki smulkmenų. Ypač patarimas netuščiažodžiauti. Per ilgos kalbos vertos nulio, tai ne sykį esu pakartojusi ir savo mokiniams. Dažnai ateinu į Rašytojų klubą, deja, neretai pavargstu nuo kai kurių kalbėtojų nemokėjimo pasakyti esmės, svarbiausių dalykų, nesugebėjimo bendrauti  įtraukiant ir publiką, kad ši neliktų abejinga“, – sakė save pristačiusi kitos epochos žmogumi ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, per daugiau kaip porą dešimtmečių  nepraleidusi nė vieno „Varpų“ vakaro.

K.Nastopka ir V. Martinkus daug gerų žodžių pasakė ir apie naujausią L. Peleckio-Kaktavičiaus knygą „Knygnešys iš Toronto“ – sovietologijos profesoriaus iš Kanados, pusšimtį metų Lietuvai dovanojusį knygas, biografiją. „Tai tikrai labai netikėtas ir įspūdingas darbas“. „Ją vertinu, kaip dar vieną Leono auką knygos istorijai. Iš tikrųjų jis pats nemažesnis knygnešys nei jo personažas“, – reziumavo recenzentai.

Knygų sutiktuvės užsibaigė geriausių „Varpų“ tekstų autorių pagerbimu. Jubiliejinė – 50-oji literatūrinė „Varpų“ premija įteikta prof. habil. dr. K. Nastopkai. Laureatais tituluoti prozininkai R. Vanagas, V. Almanis, prizininkės diplomą pelnė Julija Almanienė (poezija).