JAV lietuviams 1974 metais nepatiko, kad Lietuvos patriotas Romas Kalanta buvo lyginamas su Vakarų „hipiais“, kuriuos sovietų lyderis Leonidas Brežnevas 1973 m. išleistoje knygoje „Lenininiu kursu“ pavadino kapitalizmo griovėjais.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
Tos pačios šešios ar septynios nuotraukos iš KGB archyvų, kuriomis ketvirtį amžiaus paprastai iliustruojami visi straipsniai apie 1972 m. gegužės 14-ąją dėl Lietuvos laisvės susideginusį Romą Kalantą ir po jo laidotuvių prasidėjusį Kauno pavasarį, neatspindi to sukilimo dramatizmo. Nuotraukose matome tik linksmus, atrodo, net šiek tiek įkaušusius, Laisvės alėja šokių žingsniu einančius jaunuolius, sovietų milicininkų nugaras, o rusų kariuomenės sunkvežimių „Ural-375“, įsirėžusių į sukilėlių barikadas, joks fotoobjektyvas, nei valdiškas, nei slaptas, kažkodėl neužfiksavo.
Tiesioginiai kalantinių liudininkai ir istorikai tvirtina, kad Kauno pavasaris buvo 1944–1953 metų partizaninio karo tęsinys kitomis priemonėmis, o tą sukilimą vadinant, kaip dabar įprasta, „hipių (lietuviškai – valkatų) revoliucija“, skaudžiai įžeidžiami vaikinai ir merginos, iš Kauno gamyklų cechų, Žemės ūkio, Veterinarijos akademijų, Politechnikos instituto auditorijų, vidurinių mokyklų vyresniųjų klasių su trispalvėmis išėję į gatves priminti pasauliui, kad Lietuva neteisėtai įgrūsta į Sovietų Sąjungą, 1972-aisiais pompastiškai šventusią savo įkūrimo 50-metį.
Sovietams kantrybės užteko neilgam
Pasak Kauno politechnikos instituto, dabar – Technologijos universiteto (KTU), ilgamečio vyriausiojo fotografo, kino operatoriaus, laikraščio „Studijų aidai“ fotokorespondento Jono Klėmano, tik iš pradžių Kauno pavasaris atrodė taip idiliškai, kaip vaizduojama KGB agentų ir bendradarbių darytose nuotraukose, kurios šiais laikais kabo įvairiose R. Kalantos „gyvajam deglui“ atminti rengiamose parodose ir konferencijose.
„Jau pirmosios sukilimo dienos, gegužės 18-osios, vakare Laisvės alėjoje ir aplinkinėse gatvėse pasirodė sovietų kareiviai, apsivilkę „šimtasiūlėmis“ striukėmis (vatinukais), tiesiai ant jų susijuosę diržus, užsidėję šalmus ir pasiėmę gumines lazdas daužyti lietuviams per galvas. Prie Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto vidaus reikalų (milicijos) valdybos ir vietinio KGB pastato (V. Lenino ( dabar Vytauto) prospektas 91 numeris) išsirikiavęs rusų kareivių būrys buvo ginkluotas „kalašnikovo“ automatais“, – kiek tada spėjo pamatyti, pasakojo Kauno sukilimo liudininkas J. Klėmanas.
Miesto centre vyko revoliucija
Tuo metu fotografui buvo 20 metų. „Apie R. Kalantos susideginimą sužinojau tik iš draugų pasakojimų. O gegužės 18-ąją man teko filmuoti vienoje gamykloje. Atėjus pertraukai, apie 12 val., darbuotojai susijaudinę klausė manęs: ar eisite į Romo laidotuves – valdžia nusprendė tyliai, slapta palaidoti susideginusį vaikiną, kad visuomenė negalėtų padėti gėlių ant jo kapo. Mums paskambino iš LSSR mokslų akademijos fizikinių techninių energetikos problemų instituto (Laisvės al. 53, dabar ten įsikūrę Vytauto Didžiojo universiteto padaliniai) ir paragino: greičiau varykite į centrinę miesto gatvę – čia vyksta revoliucija! Bepigu energetikams buvo iš balkonų stebėti, kaip jaunimas grumiasi su rusų kareiviais ir milicininkais. Bet greitai KGB visus „nukėlė“ ir nuo palangių…“ – prisiminė J. Klėmanas.
Nukentėjo dėl profesijos
Per 45 metus nebuvo išryškinta ir parodyta visuomenei daugiau, įvairesnių, tikroviškesnių nuotraukų apie tą galingą lietuvių protestą prieš sovietų okupaciją, nors tokį istorinį reiškinį tikrai ne vienas kaunietis ir miesto svečias turėjo slapta fotografuoti.
„Sovietai ypač persekiojo tuos, kurie galėjo fotografuoti ir filmuoti kalantines. Daugelis net nukentėjo dėl savo profesijos. Tarp jų – ir garsus fotomenininkas Romualdas Požerskis, iki šiol nenorintis pasakoti, kodėl KGB per kiekvienas kalantinių metines iškrėsdavo jo namus ir savaitei uždarydavo į SSRS kariuomenės ligoninę Vytauto prospekte“, – tvirtino fotografas J. Klėmanas.
Nevaidino didvyrio
Sovietai bijojo ir siuto net numalšinę kalantines, išardę barikadas. Jau po demonstracijų J. Klėmanui irgi teko paragauti „bananų“. „Norėjau patekti į „Pasakos“ barą. Įėjau į tarpuvartę prie „Žinijos“ draugijos pastato (dabar ten ir Šaulių sąjungos būstinė). Pajutau stiprų smūgį į pečius. Nežinau, kas trenkė – rusų kareivis, milicininkas ar koks komjaunuolis draugovininkas, tomis dienomis pasijutęs visagaliu Kauno viešpačiu. Tuomet jie tykodavo aukų aplink Laisvės alėją esančių namų kiemuose, mušdavo visus „įtartinus“ ir veždavo į KGB rūsius. Neatsigręžiau į savo skriaudikus. Nevaidinau didvyrio. Skubiai pasišalinau“, – prisipažino KTU veteranas J. Klėmanas.
Neseniai sukurtas lietuviškas filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“, nukeliantis į 1972 m. Kauną. J. Klėmanas nesiryžta spręsti, ar tas filmas skrupulingai atkūrė anų laikų atmosferą, sovietmečio Lietuvos visuomenės nuotaikas ir siekius. „Nemačiau šios juostos. Iš principo nežiūriu lietuviško kino“, – sakė J. Klėmanas, bet nepatikslino kodėl. Kultūrologai teigia, kad lietuviško dokumentinio ir vaidybinio kino režisieriams istorinės temos – neįkandamas riešutas.
Namų šeimininkės – hipės?
„Bet „Emilija iš Laisvės alėjos“, nepaisant filmo trūkumų, sužadino didesnį susidomėjimą Kauno pavasariu, kuris dažniausiai probėgšmiais prisimenamas tik gegužės antrąją savaitę“, – teigė Lietuvos edukologijos universiteto Humanitarinio ugdymo fakulteto Pasaulio istorijos katedros asistentas, Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos istorijos ir pilietiškumo mokytojas Mindaugas Nefas.
Šiandien retai išgirsi, kad 1972 m. Kauno pavasaris buvo lietuvių sukilimas prieš rusų pavergėjus iškėlus trispalves ir giedant Vinco Kudirkos Tautišką giesmę. Kalantinės dažniausiai vadinamos „hipių maištu“. Taip rašo daugelis žurnalistų, istorikų, rodo dokumentinių filmų režisieriai. „Tomis dienomis R. Kalantos susideginimo vietoje mačiau jaunų merginų audėjų iš tekstilės fabriko, pagyvenusių kauniečių namų šeimininkių. Kokios jos hipės?!“ – nesutiko 1972 m. Kauno pavasario liudininkas J. Klėmanas.
Kažkoks rytietiškas Vudstokas…
Anot M. Nefo, 1972-ųjų sukilimo varomoji jėga buvo jaunimas. „Vieni – dėl suvaržytos saviraiškos laisvės nepatenkinti hipiai, kitų tėvai, seneliai buvo partizanai, todėl tokie jaunuoliai kalantines laikė partizaninio karo tęsiniu kitomis priemonėmis. Šie veiksniai visi kartu sukėlė antisovietines nuotaikas, kalantinių dalyviai reikalavo ne duonos ir žaidimų, bet laisvės“, – aiškino istorikas M. Nefas.
Lietuva pralaimi informacinį karą Kremliui, nes kartoja rusų propagandos primestą požiūrį, kad Kauno sukilimas buvo kažkoks rytietiškas Vudstokas. Sovietų prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojai 1972 m. net išskyrė kalantinių bylą – tuos, kurie „skandavo tautinę nesantaiką kurstančius šūkius ir traukė nacionalistines dainas“, teisė slaptai, o nacionalistų suklaidintus gėlių vaikus ir šiaip „lengvatikius“ – viešai.
Pamirštamas geopolitinis kontekstas
Šiais laikais, minint kalantines, pamirštamas 1972-ųjų tarptautinis kontekstas – tada JAV prezidentas (Ričardas Niksonas (Richard Nixon) pirmą kartą istorijoje atskrido į Maskvą, vyko Amerikos vadovo ir Kongreso rinkimų kampanija, JAV Atstovų rūmų ir Senato nariai lygino R. Kalantą su Jungtinių Valstijų didvyriu, teisininku Patriku Henriu (Patrick Henry), kuris 1775 m. pasakė Amerikos kolonijas valdžiusiems britams: „Give me liberty or give me death!“ („Leiskite gyventi laisvai arba nužudykite!“), lietuvių išeiviai už Atlanto bandė ta proga dar kartą atkreipti Baltųjų rūmų dėmesį į Lietuvos okupaciją.
„Kauno sukilimas nepakeitė Vašingtono „taikaus sambūvio“ su Maskva politikos. R. Kalantos susideginimas ir barikados Laisvės alėjoje buvo tik vienas nedidelis to meto geopolitikos epizodas. Tačiau mums Kauno pavasaris labai svarbus – juk vaikinai ir merginos, kurių sąmonę uoliai apdorojo sovietinė mokykla, komjaunimas, atmetė tai, ką jiems į galvas kalė Maskva su vietiniais kolaborantais, ir pareikalavo Lietuvos nepriklausomybės, nors jos net nebuvo matę!“ – apibendrino istorikas ir istorijos dėstytojas M. Nefas.
