Gegužės 13 dieną nemažas būrelis LŽD žurnalistų iš Vilniaus bei Kauno išvyko į Jiezną, pasirengę paminėti Spaudos atgavimo dieną ir Piliakalnių metus, prisidėdami prie Dukurnonių piliakalnio tvarkymo. Atvykus į vietą prie Surmio ežero darbas jau vyko visų spartumu. Čia jau plušo VDU studentai, vietos bendruomenės nariai prie kurių mielai prisijungė ir naujai atvykusieji. Pokšėjo kirviai, žvangėjo dalgiai, šviesėjo Surmio pakrantė ir Dukurnonių piliakalnio, kuris archeologų dar vadinamas Steponiškių, Vilko ir Paukščio vardais, šlaitai.
Pagal 1935 m. Sobuvos mokyklos mokytojo Povilo Senovaičio užrašytą Igno Vilko pasakojimą seniau ant šio piliakalnio buvo pastatytas dievaitis. Jo vardas – Perkūnas. Rankoje jis turėjo raudoną ugninį obuolį, kuris reiškė jo galios ženklą. Šone buvo jo pagalbininkai. Kalbėta, kad šis dievaitis senovėje garbintas dievų, kurie ant kalno degindavo aukas. Archeologinių kasinėjimų metu rasta akmens anglies gabalų ir pelenų.
Kol talkininkai plušo iš peties, vietos bendruomenės žmonės rūpinosi jų pietumis. Jiezno kultūros centro darbuotojas Sergejus Smalskas ant ežero kranto virė žuvienę, Dukurnonių seniūnaitė Vida Ivanauskienė prikepusi dzūkiškų bandų rūpinosi, kad visi paskanautų, girdė beržų sula, Jiezno kultūros centro etnografinis ansamblis, vadovaujamas Ingridos Valentienės, pasipuošęs tautiniais rūbais smagiai koncertavo piliakalnio fone.
Po našaus kolektyvinio darbo ir sočių pietų visi nuvyko į patį Jiezną, jo kultūros centrą, kuriame surengtas pokalbis-diskusija apie aplankytąjį bei kitus šių apylinkių piliakalnius.
Diskusiją savo parengta programa pradėjo VDU studentų kūrybinė grupė „Declamationes“. Pokalbį moderavo VDU dėstytoja Irena Buckley. Jame aktyviai dalyvavo profesorius Libertas Klimka, botanikos parko direktorius Nerijus Jurkonis, žurnalistas Juozas Pugačiauskas, Albinas Vaičiūnas, Rita Balsevičiūtė, Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius bei kiti renginio dalyviai. Renginiui pasibaigus puikaus oro bei geros nuotaikos lydimi dalindamiesi patirtais įspūdžiais visi išsiskirstė namo.
Marija Šaknienė