R.Survila ir A.Kepežėnas. 1989 m.
Romualdas SURVILA
Į medžius ir mišką Lietuvoje žiūrima pagarbiai. Ši paslaptinga pagarba medžiams lietuvio sieloje gimsta tarsi savaime. Jau nuo pat mažens, tėvų nemokomi ir neraginami, jaučiame medžių trauką, girių paslaptingumą. Miškas tarsi magnetas pritraukia mūsų vaizduotę. Atrodo, kad ten slypi kito pasaulio paslaptis, kuriame gali laukti įvairių stebuklų, gali pasisemti jėgų, jame būdamas gali pasitarti su savimi. Apsikabini medį, tarsi brolį – jauti nuo jo sklindančią ramybę. Medžio lajos pavėsyje kuriamos eilės.
Negražių ir nemielų medžių nėra. Kiekvienas skleidžia skirtingą emocinį krūvį. Tamsiame eglyne gali patirti bauginantį jausmą, tarsi gali susidurti su kažkuo nemaloniu. Jame negali per daug atsipalaiduoti, turi būti budrus. Visai kitas jausmas šviesiame pušyne, tarsi esi tarp senų pažįstamųjų. Lapuočiai medynai savo įvairove sukuria nepakartojamus derinius, sukeldami plačią vaizduotės gamą. Gamtoje regimas grožis – tai kiekvieno žmogaus individualios vaizduotės vaisius. Vieniems gražios dygiosios sidabrinės eglės, kitiems nepakartojamo grožio jausmą suteikia pelkė su jai būdinga augmenija. Kiekvienam savo. Kiekvienas suranda tai, kas jam tinka. Nepaprasta medynų galia.
Tačiau svarbiausią vietą kiekvieno lietuvio širdyje užima medžių medis – ąžuolas. Gali būti todėl, kad ąžuolas ir ąžuolų giraitės buvo siejamos su senovės baltų religija. Apie tai mini daugelis istorinių šaltinių.
1988 metai. Visus Lietuvos gyventojų sluoksnius užvaldė laisvės siekis. Daugiatūkstantiniuose mitinguose reiškiama Lietuvos atgimimo, jos nepriklausomybės idėja. Kaip vienybės simboliai tai vienur, tai kitur sodinami ąžuoliukai. Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno (toliau – LTAĄ) pasodinimo pradžių pradžią reikėtų nukelti į tas Sąjūdžio dienas, spalio 22 – 23 d., kai vyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Vėliau, tam įvykiui atminti, LTAĄ bus pasodintas Sąjūdžio Seimo beržų žiedas. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime Sporto rūmuose susitiko du draugai, kuriuos siejo alpinizmas – Vitalius Stepulis ir Algimantas Kepežėnas. Visuotino pakilimo įkvėpti pradėjo svarstyti, kokiu būdu tokius svarbius Lietuvai įvykius įamžinti. Tuomet ir iškilo ąžuolų sodinimo idėja, vėliau tapusi LTAĄ. Suvažiavimui pasibaigus Vitalija ir Vitalius Stepuliai ant Tauro kalno pasodino ąžuoliuką, skirtą tam reikšmingam įvykiui atminti. Ten jie susitiko su busimu LTAĄ sodinimo iniciatyvinės grupės nariu Vygandu Čapliku ir grafike Gražina Didelyte. V.Čaplikas, paskelbęs straipsnį Sąjūdžio „Atgimimo“ laikraštyje, kvietė gimusius prieš 50 m., (t.y. 1938 metais), sodinti savo ąžuoliukus . Ši idėja pradėta įgyvendinti, ąžuolus pasodinant Varėnos rajono Rudnios kaime 1938 m. gimusiems – Gražinai Didelytei, Algimantui Kepežėnui, Vitaliui Stepuliui ir Vygandui Čaplikui. Bet tai buvo ne tai, ne svarbių Lietuvoje vykstančių įvykių įamžinimas.
1988 m. spalio mėnesio pabaigoje mūsų susiformavusi grupelė susirinkome Vitalijos ir Vitaliaus Stepulių bute Antakalnyje, Smėlio gatvėje. Gerdami Vitalijos paruoštą kvapią arbatą, užkąsdami nuostabiais kepiniais, svarstėme, kurioje vietoje geriausiai tiktų pasodinti ąžuolų giraitę.
Buvo siūloma ąžuoliukus sodinti prie Lietavos upelio. Dar buvo siūloma ąžuoliukus sodinti Dzūkijoje. Kita vieta, kuri būtų buvusi tinkama Ąžuolynui- Lietuvos geografinis vidurys. Už kelių kilometrų nuo geografinio centro, Stasiūnų kaime, augo keliolikos hektarų ąžuolynas. Tas vietas aš labai gerai pažinojau, nes greta ąžuolyno, kitapus Smilgos upelio, Ąžuoloto girininkijoje, gyvenome. Tėvas buvo šios pokaryje įsteigtos girininkijos girininkas. Ąžuolus ąžuolyne mes, trys vaikai, vos apglėbdavome. Miškininkams trūkdavo pievų, todėl ąžuolyno aikštelės būdavo šienaujamos. Ąžuolynas buvo tarsi išpuoselėtas miesto parkas. Kėdainių miškų urėdija jame rengdavo miškininkų šventes. Vykdavo sporto varžybos, atrakcionai, skambėdavo dūdų orkestro muzika. Prie girininkijos, ant Smilgos upelio terasos, augo du stori, tarytum D.Poškos Baubliai, ąžuolai. Juos apkabinti jau nepakakdavo ir mūsų keturių vaikų rankučių. Viename iš jų buvo didelė drevė, į kurią mes keturiese tilpdavome. Šis ąžuolas buvo gausiai apgyventas. Viršuje ant vienos šakos buvo gandralizdis, dėl kurio kiekvieną pavasarį vykdavo gandrų kautynės. Žemiau drevėje gyveno pelėda. Pelėda ir jos pelėdžiukai žvalgydavosi didelėmis apvaliomis akimis. Gyveno ąžuole ir stambios širšės. Praėjus daugiau kaip 50 metų apsilankiau Ąžuoloto girininkijoje. Deja, ąžuolų senukų jau neberadau, nuvirto per audrą. Liko tik gražūs prisiminimai.
1988 m. lapkričio 23 d. dr. Jono Basanavičiaus tėviškėje, Ožkabaliuose buvo paminėta J.Basanavičiaus gimimo diena. Ši atmintina data paskatino Rimantą Krupicką siūlyti sodinti ąžuolyną Ožkabaliuose.
Apie 1970 metus su uošviu Motiejumi Matulevičiumi lankėme jo gimtąsias ir jaunystėje gyventas vietas. Matulevičiai turėjo ūkį Gražiškiuose prie Dotamo upelio. Čia pat, už keleto kilometrų, ir Ožkabaliai. Mano uošviui dr. Jonas Basanavičius buvo dėdė. Prieškaryje lankydamiesi pas Basanavičius su juo buvo ne kartą susitikęs. Jono Basanavičiaus tėvas Jurgis Basanavičius turėjo brolius Joną ir Juozą bei dvi seseris Marę ir Uršulę Basanavičiūtes. Matulevičiai giminiuojasi su Basanavičiais per Uršulę Basanavičiūtę. Todėl, lankydamiesi uošvio jaunystės vietose, lankėmės Vištytyje, Gražiškiuose, Bartninkuose ir Ožkabaliuose. Apsilankėme ir Basanavičių sodyboje. Uošvis parodė, kur stovėjo stuba, kluonas, didelė klėtis, du tvartai, aliejaus spaudykla, pirtis ir jauja. Tuo metu gyvenamojo namo – stubos vietoje buvo matoma tik rūsio duobė. Prie šulinio, apgriuvusiame, baltai dažytame ūkiniame pastate dar gyveno tolima Basanavičių giminaitė. Uošvis parodė, kur buvo Basanavičių ūkio žemė: 22 ha į pietus nuo sodybos link Sūduvos aukštumų ir 3 ha šlapių pievų prie Ožkabalių ežerėlio (važiuojant iš Bartninkų į Ožkabalius dešinėje kelio pusėje).
Laimingo sutapimo dėka pagrindinė Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno dalis pasodinta Vaitkevičių žemėje ir dalyje Eidukevičių žemės. Prasidėjus žemės reformai, žemėtvarkininkai neturėjo bėdos su žemės nuosavybės atkūrimu dabartinėje Ąžuolyno teritorijoje. Vienintelis paveldėtojas Vaitkevičius neturėjo palikuonių, nesiruošė ūkininkauti ir neturėjo čia nei sodybos, nei ūkinių pastatų. Pasitenkino už nuosavybėje turėtą žemę gavęs kompensaciją pinigais. Kiek liūdniau buvo su Basanavičių ūkiui priklausančia žeme. Rengiant žemės reformos projektus, kaip sudėtinė jų dalis buvo neprivatizuojamų žemių brėžiniai. Deja, Basanavičių žemė nepateko į šį brėžinį. Žemės reformos vykdytojai ruošėsi ją privatizuoti . Bet tai buvo sudėtinė Basanavičynės dalis. Šiame dirbamos žemės lauke kažkada stovėjo jauja ir pirtis. Šios žemės gali prireikti ateityje Jono Basanavičiaus sodybai – muziejui. Skubiai nuvykau į Žemėtvarkos tarnybą Vilkaviškyje. Tarnybos specialistai buvo labai geranoriški ir be problemų 22 ha dirbamos žemės įtraukė į neprivatizuojamos žemės sąrašą.
Daug įžymių ir pagerbtinų vietų yra Lietuvoje. Daugelyje vietų galima sodinti ąžuolynus svarbioms mūsų tautai datoms ar įvykiams paminėti. Tačiau niekur neradome tinkamesnės vietos Lietuvos tautiniam atgimimui pažymėti, kaip dr. Jono Basanavičiaus tėviškėje. Čia pradėjo sruventi tautinio atgimimo šaltinis, vėliau išsiliejęs į plačią upę, nuplukdžiusią į Lietuvos Nepriklausomybę.
1994 m. parengtas planas kultūros paminklo statusui suteikti . Jo autoriai: J.Banionis, Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro specialistas – istorikas; Ž.Mačionienė, architektė, sodybos restauravimo autorė; R.Survila, Valstybinio žemėtvarkos instituto (VŽI) vyriausiasis inžinierius; R.Palčiauskaitė, VŽI Kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyriaus vadovė, žemėtvarkos inžinierė, plano sudarytoja.
1998 m. Lietuvos Vyriausybė Tautinio atgimimo ąžuolynui ir Jono Basanavičiaus gimtinei suteikė kultūros paminklo statusą. Nuo 2010 m. LTAĄ ir J.Basanvičiaus gimtinė – Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys.
Grįžtame į 1989 m. sausio 9 d., kai mūsų iniciatyvinė grupė galutinai sutarė , kad Ąžuolynui sodinti tinkamiausia vieta J. Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose. Surinkome Valstybiniame žemėtvarkos instituto archyve žemės naudojimo, reljefo, dirvožemio ir kitą kartografinę medžiagą. Pasirinkome nuo Basanavičių sodybos link Bartninkų priesmėlių ir priemolių, išraiškingo reljefo, žemdirbystei nepatogų sklypą Bartninkų kolūkio teritorijoje. Kolūkiui vadovavo Vladas Markauskas, vėliau tapęs septintuoju iniciatyvinės grupės nariu.
Pagal geografą, profesorių Alfonsą Basalyką teritorija, kurioje yra Ąžuolynas patenka į Pietų Lietuvos Sūduvos fizinio geografinio rajono Vištyčio – Gražiškių mikrorajoną. Šiauriniu mikrorajono pakraščiu traukiasi limnoglacialinio baseino paveiktas aukštumos ruožas su nuolaidžiomis terasomis, išraustomis įdubimų, išvagotomis erozijos. Reljefą įvairina daugybė kalvelių, pūpsančių aplygintuose plotuose. Čia paplitęs smulkiai ir lėkštai kalvotasis terasinės nuolaidžiosios priesmėlingosios lygumos vietovaizdis su daubomis ir raguvomis. Į šį vaizdingą ir margą vietovaizdį patenka Bartininkai ir greta esantis Ąžuolynas. Piečiau, maždaug už pusės kilometro, esanti Ąžuolyno Kovo 11- osios giraitė jau įkopė į prasidedančią aukščiausią Lietuvos ribose Sūduvos aukštumos dalį. Nuo Kovo 11 – osios giraitės atsiveria tolumos, nepaprastai gražūs Nemuno žemupio lygumos vaizdai. Lietuvos žmonės Ąžuolyną pasodino gražioje vietovėje, takoskyroje tarp Aistos ir Dotamo upelių, kurios įteka į Širvintos upę. Pietrytine Ąžuolyno riba teka mažas Šiūlės upelis. Kelios dešimtys metų atgal Šiūlė vingiavo atvira vietove tarp šienaujamų pievelių ir ganyklėlių. Dabar upelio vagą slepia juodalksnių ir įvairių krūmynų želdiniai, gerai įsiliejantys į Ąžuolyno Jaunimo giraitę. Šiūlė tekėdama šiaurės rytų kryptimi savo vandenis įlieja į Aistos upelį. Bevardis upelis, kurio atšakos išteka iš šaltiniuotų Sūduvos aukštumos šlaito pelkučių ir pelkutės, esančios buvusioje Basanavičių žemėje, ribojasi su vakarine Ąžuolyno dalimi.. Šis upelis, paverstas melioraciniu grioviu, dešiniuoju krantu liečiasi su Ąžuolyno Kovo 11 – osios ir Vasario 16 – osios nepriklausomybės atkūrimo aktų signatarų giraitėmis bei Represijų aukų giraite. Toliau, už Ąžuolyno ribų natūralia vaga upeliukas nuvingiuoja į šiaurę Bartininkų link, įsiliedamas į Aistos upelį. Į vakarus nuo Ąžuolyno, už kelio vedančio iš Ožkabalių į Basanavičių sodybą, nubanguoja nusausinti ir sukultūrinti arimų laukai, kurių viduriu teka melioraciniu grioviu tapęs Sakalupis, taip pat įtekantis į Aistos upelį. Melioruotoje keleto šimtų hektarų teritorijoje jau nebeliko kažkada buvusios pelkučių, natūralių pievų ir ganyklų mozaikos. Tautinio atgimimo ąžuolynas savo miško augmenija bei pievų ir pelkučių biologine įvairove kompensuoja šį perdėm antropogenizuotą kraštovaizdį. Ąžuolyno ir aplinkinės teritorijos pasižymi šaltinių gausumu. Šaltiniai maitina pelkutes Ąžuolyne. Didelio vandens debito šaltinėlis išteka iš šlaito dr. J.Basanavičiaus premijos laureatų giraitėje. Kitas šaltiniuotas šlaitas dabar yra apsodintas eglutėmis, berželiais ir putinais. Jo šaltiniai maitina pievoje iškastą tvenkinėlį, labai mėgstamą ir lankomą Bartninkų miestelio gyventojų. Daug šaltiniuotų vietų yra aplink Kovo 11 – osios giraitę, įkopusią jau į Sūduvos aukštumos šlaitą.
Valstybiniame žemėtvarkos institute buvo surinkta ir išanalizuota Ąžuolynui parinktos vietos kartografinė ir dirvožemio tyrimo medžiaga. (Ši užduotis teko Romualdui Survilai. Aut pastaba)
1989 m. sausio 9 d. Bartninkuose buvo pasirašytas Garbės protokolas, kuriame buvo aptarti sodybos statinių atstatymo bei Ąžuolyno sodinimo klausimai. Šis Garbės protokolas tapo užduotimi projektavimo darbams.
Protokolą pasirašė: E.Žemaitaitis, D.Vilimas, R.Lipšienė, Ž.Mačionienė, V.Stepulis, J.Šustickas, V.Markauskas, S.Kravčenka, D.Ambrasaitė, G.Karalienė.
Bartninkų kolūkio 1989 m. vasario 9 d. visuotinio narių susirinkimo protokolu Nr.1 buvo nutarta skirti 30 ha žemės sklypą Ąžuolyno sodinimui.
IŠRAŠAS
Bartninkų kolūkio 1989 m. vasario mėn. 09 d. visuotinio narių susirinkimo
p r o t o k o l a s Nr.1
Viso narių kolūkyje 400.
Dalyvauja visuotiniame susirinkime 305.
Susirinkimo pirmininkas R.Mikalauskienė, sekretorė R.Utaraitė
Prezidiumo nariai: V.Markauskas, R.Mikalauskienė, J.Matulionis, A.Kačinauskas.
Darbų tvarka
6.Einamieji reikalai.
SVARSTYTA:
Dėl žemės skyrimo ąžuolyno sodinimui prie J.Basanavičiaus tėviškės.
NUTARTA:
Skirti 30 ha žemės sklypą ąžuolyno prie J.Basanavičiaus sodybos sodinimui.
Susirinkimo pirmininkas R.Mikalauskienė
Susirinkimo sekretorė parašai R.Utaraitė
Prezidiumo nariai yra
Išrašas tikras:
Bartninkų kolūkio sekretorė – mašininkė parašas R.Utaraitė
Antspaudas
Gretimai su Ąžuolynui parinkta vieta buvo vykdomas žemių melioravimo projektas. Gana nesunku buvo susitarti su Kauno ,,Hidroprojekto” specialistais, kad šie atliktų Ąžuolyno sklypo topografinę nuotrauką masteliu 1: 2 000 trisdešimtyje ha. Dabar tai kainuotų kelias dešimtis tūkstančių litų. Bartninkų kolūkis, pertvarkęs gretimai vykdomą žemės melioravimo projektą, numatė nutiesti 1,1 km kelią nuo kelio Bartninkai – Gražiškiai iki Ožkabalių kaimo ir iškasti prie sodybos apie 200 kv. m tvenkinį.
Ąžuolyno projektui buvo pateikta keletą versijų. K.Labanauskas siūlė, kad Ąžuolynas atspindėtų visus Lietuvos etnografinius regionus. Bet ąžuolai gerai tarpsta visoje šalyje. Be jokio išskirtinumo auga ir tie patys medžiai ir krūmai. Kaip želdinių pagalba tai išreikšti?
Iniciatyvos ėmėsi Valstybinio žemėtvarkos instituto Želdynų projektavimo sektorius (Ramūnas Loda, Danguolė Karvelienė). Dalyvaujant iniciatyvinės grupės pirmininkui Vitalijui Stepuliui ir Romualdui Survilai, buvo įgyvendinta Ąžuolyno projektinė mintis. Ąžuolynas turi atspindėti tautinį atgimimą. Tautinis atgimimas turi būti siejamas su svarbiausiais mūsų tautos istoriniais įvykiais, jos siekiais ir viltimis. Taip Ąžuolynas buvo pavadintas ,,Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynu”. Ąžuolyne atsirado dabar visiems žinomos, tautos reikšmingus faktus fiksuojančios giraitės. Projektas buvo parengtas ,,visuomeniniais pagrindais”.
Projekto želdynų sistema buvo parinkta pagal visus ekologiškai pilnavertės gamtinės aplinkos kūrimo kriterijus. Čia be augalijos pagrindo – ąžuoliukų, buvo sodinami vaisius vedantys lapuočiai medžiai ir krūmai, visžaliai spygliuočiai bei pavasarį puošiančiomis žiedais laukinių kriaušių ir obelų grupelėmis.
LTAĄ projekte numatyta paprastuosius ąžuoliukus (Quercus robur) sodinti 5-6 m atstumu. Be ąžuolų numatyta pasodinti spygliuočių medžių grupes: paprastosios eglės (Picea abies) ir paprastosios pušies (Pinus silvestris). Ąžuolyne kitų lapuočių grupes sudarytų: paprastojo klevo (Acer platanoides), paprastojo uosio (Fraxinus excelsior), paprastojo šermukšnio (Sorbus aucuparia), mažalapės liepos (Tilia cordata). Kaip pavienius medžius arba po kelis numatyta pasodinti laukines obelis ((Malus silvestris) ir kriaušes (Pyrus communis). Be to, Ąžuolyne numatyta pasodinti ąžuolų bendrijai tinkamų krūmų: vienapiestės gudobelės (Crataegus monogyna), paprastojo lazdyno (Corylus avellana), europinio ožekšnio (Euonymus europaeus), paprastojo sausmedžio (Lonicera xylosteum), raukšlėtojo erškėčio (Rosa rugosa), paprastojo putino (Viburnum opulus) ir ievų. Medžių ir krūmų kiekiai, sodinimo atstumai bei pavadinimų santrumpos pateiktos atskirame projekto dendrologiniame plane.
Ąžuolyne buvo numatytas kelių ir takų tinklas. Projekte numatyti 2,20 m pločio žvyro dangos takai bei žvyro dangos 6 m pločio keliai. Medžiagų kiekiai ir dangų profiliai pateikti kelių ir takų pažymėjimų plane. Su Vilkaviškio MSV buvo sutarta, kad iš gretimai vykdomo projekto lėšų šis tinklas bus nors minimaliai įrengtas, žvyruotas. Deja, Rusijos blokada sustabdė visus darbus. Teko pasitenkinti tuo, kad kolūkio pirmininko V.Markausko pavedimu su buldozeriu buvo palygintos kelių ir takų trasos. Ant plieno lakšto buvo atvilkti rieduliai, vėliau tapę reikšmingais Ąžuolyno akcentais. Prieš sodinimą buvo suartos dirvos.
2013m.nusprendėme įrengti iš šlaito besiveržiančio šaltinėlio kaptažą. Parengiau tipinį kaptažo įrengimo projektą. Vėliau kartu su Vitalijumi ir Vitalija Stepuliais parengėme paprastesnį , iš pigesnių medžiagų projektą.Numatyto įrengti šaltinėlio projektą labai sumaniai detalizavo architektė Vitalija Stepulienė. Vitalius iškalė akmeninį lataką vandens srovelei tekėti. Vitalija parinko augalus, kurie ateityje turėjo apgaubti šaltinėlį, kad jis atrodytų kuo natūraliau Ąžuolyno kraštovaizdyje.
Lietuvos Sąjūdžio laikotarpyje visi buvo labai geranoriški. Negailėjo savo laiko nemokamiems projektavimo darbams . Geranoriškai vyko ir projekto derinimas su atsakingais darbuotojais. Sudarytas projektas 1989 m. kovo 15 d. buvo suderintas su Bartninkų kolūkio pirmininku V.Markausku, Vilkaviškio rajono vyriausiąja žemėtvarkos inžiniere L Atkočiūniene bei rajono architekte V.Mickevičiene. Kaip projekto autoriai pasirašė V.Stepulis ir R.Survila.
Tais pačiais metais „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje iniciatyvinė grupė paskelbė straipsnį „Pasodinkime Atgimimo ąžuolyną“. Jame rašėme : „Prisimintina, kad Lietuvoje ąžuolas buvo labai gerbiamas , o ąžuolų giraitės laikomos šventomis. Pagarbos jausmas ąžuolui juk mumyse išlikęs ligi šiol. Atgaivinkime ąžuolų miškus, kurie Lietuvoje ošė nuo seno, specialistų duomenimis, Vytauto laikais sudarydami iki 20 proc.mūsų girių. Dabar telikę truputį daugiau kaip vienas procentas.
Kreipiamės į visus Lietuvos gyventojus, o ypač Vilkaviškio rajono bei Bartninkų kolūkio žmones, pritarti tokiai minčiai ir prisidėti prie Lietuvos Atgimimo Ąžuolyno sodinimo. Tikimės, kad šį pavasarį nors dalyje numatyto ploto galėsime pasodinti pirmuosius ąžuolus“.
Romualdas Vladas Survila gimė 1942 m. sausio 10 d. Trakuose. 1959 m. baigė Kėdainių 2-ąją vidurinę mokyklą. 1964 m.-LŽŪU, įgijo žemėtvarkos inžinieriaus profesiją. 1965- 1988 m.- RŽPI inžinierius, grupės vadovas.1988-1990 m.- RŽPI Techninio skyriaus vyriausiasis projekto inžinierius, 1990 m.- Techninio skyriaus vyriausiasis žemėtvarkininkas gamtos apsaugai. 1991-1995 m. – VŽI vyriausiasis inžinierius, 1995-1997 m.direktoriaus pavaduotojas. 1997 m.- Valstybinio žemėtvarkos instituto direktorius, 1998-2010 m.-direktoriaus pavaduotojas. Nuo 2010m. –žurnalo „Žemėtvarka ir hidrotechnika“vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Yra daugelio straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje apie žemėtvarką, gamtos apsaugą, kraštovaizdžio architektūrą autorius, leidinių apie žemėtvarką redaktorius ir sudarytojas. Valstybinės premijos už Lietuvos nacionalinio parko žemėtvarkos projektus laureatas, Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyno Ožkabalių kaime, Jono Basanavičiaus tėviškėje, projekto bendraautoris bei pasodinimo ir priežiūros iniciatorius, tarptautinių projektų vadovas. Meno saviveiklos žymūnas. Ilgametis LŽHIS tarybos narys (iki 2005m.), sąjungos tarybos vicepirmininkas (2003-2004m.), 2006m. įrašytas į LŽHIS Garbės knygą. Kraštovaizdžio architektų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą. Tautinio Atgimimo Ąžuolyno draugijos tarybos narys.
Iš knygos „Lietuvos žemėtvarkininkai”, Vilnius, 2012.
