Šiemet dvidešimtąjį kartą paminėjome lemtingus ir tragiškus Lietuvos valstybei 1991–ųjų sausio įvykius. Šia proga norisi trumpai apžvelgti Kauno žurnalistų solidarumo ir pasipriešinimo okupacinėms jėgoms akciją, reikšmingiausiai atsiskleidusią leidžiant nepriklausomos minties laikraštį „Laisvasis Kaunas“.
Praliejus kraują ir Vilniuje jėga užėmus Spaudos rūmus ir Televizijos bokštą, Lietuvos laikraščių leidybos bei televizijos ir radijo laidų centru tapo Kaunas. Nutrūkus Vilniaus televizijos laidoms, tą pačią sausio 13–osios naktį į pasaulį prabilo Kauno televizija. Vilniaus dienraščiai susivienijo leisti laikraštį „Laisvoji Lietuva“. Trys Kauno laikraščiai – „Kauno tiesa“, „Kauno Laikas“ ir „Tėviškės žinios“ – taip pat susivienijo į vieną leidinį, pavadintą „Laisvasis Kaunas“. Jo būstine tapo „Kauno tiesos“ redakcija. „Kauno Laiko“, „Kauno tiesos“ ir „Tėviškės žinių“ žurnalistai naujajam leidiniui teikdavo žinias bei reportažus, kuriuos spaudai surinkdavo ir sumaketuodavo „Kauno tiesos“ leidybinis centras. „Kauno Laiko“ kompiuteriai sausio 13–osios naktį iš redakcijos kartu su svarbiausiais dokumentais buvo išvežti ir paslėpti, nes „Kauno Laiko“ redakcija buvo įsikūrusi visai greta miesto Tarybos ir Valdybos pastato, tad buvo aišku, kad jėga užimant miesto valdžios rūmus, bus užgrobta ir redakcija.
„Kauno Laiko“ redakcijos patalpose tomis dienomis įsikūrė pasipriešinimo dalyviai. Dieną ir naktį čia telkėsi būriai žmonių, pasirengusių ginti Kauno Tarybos ir Valdybos pastatą., kurį iš visų pusių juosė barikados ir vienas prie kito sustatytų sunkvežimių grandinė. Norint patekti į „Kauno Laiko“ redakciją, tekdavo rangytis per kėbulų viršų arba pralysti pro apačią. „Kauno Laiko“ žurnalistai pranešimus į „Laisvąjį Kauną“ rašydavo radę kur laisvesnį kampą, paskui perduodavo nunešti į „Kauno tiesą“.
„Laisvojo Kauno“ pirmasis numeris tapo vienybės ir santarvės mirtino pavojaus akivaizdoje simboliu. Juk visas miestas žinojo apie „Kauno tiesos“ ir „Kauno Laiko“ žurnalistų susikirtimus. Tai, jog susivienijo viens kitą viešai peikę laikraščiai, kauniečiai priėmė kaip raginimą peržengti bet kokius prieštaravimus, susitelkti. Žmonės šaltomis ir žvarbiomis 1991–ųjų sausio naktimis budėję prie svarbiausių miesto pastatų, kuriuos pirmiausia galėjo pulti okupacinės jėgos, dar spaustuvės dažais kvepiantį „Laisvąjį Kauną“, kurį tiesiai iš „Aušros“ spaustuvės jiems atgabendavo žurnalistai, sutikdavo kaip didžios vilties ženklą, raginimą nepalūžti didžiausių išbandymų valandą, įrodymą, jog tėra viena vertybė, dėl kurios verta aukotis – Tėvynė ir jos laisvė.
„Laisvojo Kauno“, kuris, beje, buvo leidžiamas be jokių oficialių steigimo liudijimų, redaktoriais pasirašinėjo „Kauno tiesos“, „Kauno Laiko“ ir „Tėviškės žinių“ redaktoriai – Teklė Mačiulienė, Nijolė Grinevičiūtė ir Kazys Požėra. Bene sausio 15–ąją redaktoriai sulaukė pirmojo okupacinių jėgų atstovo. Tai buvo politrukas Jurijus Sokolovas. Pokalbis „Kauno tiesos“ redaktorės Teklės Mačiulienės kabinete tęsėsi gerą valandą. Iš pradžių Sokolovas aiškino, kad „Laisvasis Kaunas“ yra Sąjūdžio organas, raginąs priešintis tarybinei armijai, kurstąs neapykantą rusams. Teko atremti visus jo primetamus kaltinimus, nes „Laisvasis Kaunas“ tikrai nebuvo Sąjūdžio laikraštis, nes nekurstėme jokios neapykantos jokiai kitai tautai. Kiek sunkiau buvo kalbėti apie armiją, praliejusią kraują. Teko pripažinti Sokolovo argumentus, kad Vilniaus įvykiuose dalyvavo ne armijos, dislokuotos Lietuvoje jėgos, o atvežtiniai desantininkai. Sokolovas mus įspėjo dėl mūsų, kaip redaktorių, atsakomybės, kuri gali būti įforminta baudžiamąja byla pagal karo lauko teismo taisykles. Paaiškinome, kad tokią galimybę suprantame, bet pirmenybę teikiame pilietinei ir žurnalistinei pareigai. Kaip žinia, tankai į Kauno gatves tomis sausio dienomis neišvažiavo, armija apsiribojo nuolatiniais įspėjimais miesto valdžiai ir žurnalistams.
„Laisvasis Kaunas“ buvo leidžiamas maždaug dvi savaites. Pirmosios į normalų darbo ritmą grįžo „Tėviškės žinios“, padėčiai normalizuojantis išsiskyrė ir „Kauno Laiko“ bei „Kauno tiesos“ žurnalistai.
Vėl į vieną pasipriešinimo kumštį „Kauno tiesos“ ir „Kauno Laiko“ žurnalistai susivienijo 1991–ųjų rugpjūčio pučo Maskvoje dienomis. Kaune vėl vietoj dviejų dienraščių išėjo vienas – „Laisvasis Kaunas“. Redaktoriai – Teklė Mačiulienė ir Kazys Požėra. Kauno televiziją ir radiją jau buvo užėmusi okupacinė armija. Vieninteliu operatyvių žinių šaltiniu liko Laisvės radijas rusų kalba. Minios žmonių, susirinkusių prie „Kauno Laiko“ redakcijos, šių žinių klausėsi per patikimai veikusį Rygos VEF–o imtuvą. Redakcijos žurnalistai plėšė žinias, kurias teletaipu gaudavo iš Eltos ir kurias lipino tiesiai ant redakcijos lauko sienų. Per dieną suklijavom milžinišką sienlaikraštį. Iš pradžių klijavom tik žinias apie įvykius Maskvoje, paskui viską, ką tik gaudavom. Žmonės viską skaitė taip įdėmiai, tarsi tai būtų paskutiniai spausdintini žodžiai, kuriuos jiems lemta išvysti ir perskaityti.
Mitingai buvo uždrausti, tačiau kauniečiai draudimui nepakluso ir susirinko į milžinišką protesto mitingą prie miesto Tarybos ir Valdybos. Minią iš visų pusių supo okupacinės armijos automatininkai. Jau buvo išėjęs pirmasis per rugpjūčio pučą „Laisvojo Kauno“ numeris. Jame miesto Tarybos sekretoriaus Klemenso Rimšelio siūlymu pradėjome spausdinti lenkų „Solidarumo“ pavyzdžiu parengtus nurodymus, kaip elgtis okupacijos sąlygomis ir kaip priešintis okupacijai.
Mane sulaikė parvažiavusį iš „Kauno tiesos“ vos išlipus iš automobilio, patikrino dokumentus. Įsitikinus, jog esu „Kauno Laiko“ redaktorius, buvo paaiškinta, kad esu suimamas. Prisistatė tas pats Jurijus Sokolovas. Lydint automatininkams, pro mitingan susirinkusius žmones buvau nuvestas į „Kauno Laiko“ redakciją. Sokolovas vėl išdėstė samprotavimus apie mano atsakomybę. Pokalbis buvo griežtas. Sokolovas pareikalavo, kad „Laisvasis Kaunas“ nebespausdintų nurodymų, kaip elgtis okupacijos metu, tęsinio. Jeigu nepaklusime, man buvo pagrasinta karo lauko teismu, „Kauno Laiko“ ir „Aušros“ spaustuvės uždarymu. Sokolovas vis dėlto pasišalino kartu su automatininkais, mane palikęs laisvėje. Prie redakcijos sienų griaudėjo mitingas. Nors mitingą buvo apspupę automatininkai ir galėjo nutikti nenusakoma, kibirkšties neįskėlė nė viena pusių.
„Kauno tiesoje“ apie Sokolovo vizitą nepasakiau nė žodžio. Kitame „Laisvojo Kauno“ numeryje instrukcijų, kaip elgtis okupacijos metu, tęsinys buvo išspausdintas, tačiau nei aš, nei „Kauno Laiko“ redakcija represijų nebesulaukė. Pučas Maskvoje nuslopo. Armija pasitraukė iš Kauno televizijos ir radijo. „Laisvojo Kauno“ misija buvo baigta.
Kazys Požėra
