Marijos Šaknienės nuotr.
Gruodžio 14 dieną, artėjant Kalėdoms į gražų ir prasmingą vakarą – knygos „Vidurnakčio apasionata“ sutiktuves pakvietė Lietuvos žurnalistų draugijos narys, S. Lozoraičio premijos laureatas Antanas Seikalis. Vakaras susitikimas vyko Tuskulėnų rimties parko centre. Jį vedė Lietuvos genocido aukų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Ramunė Driaučiūnaitė. Ji sumaniai pristatė knygos autorių žurnalistą Antaną Seikalį bei jo naująją knygą „Vidurnakčio apasionata“.
Turbūt nedaugelis kolegų iki šio susitikimo žinojo, kad Antanas – buvęs politinis kalinys, už antisovietinę veiklą 1950-aisiais Ypatingojo teismo Maskvoje nuteistas 10 metų kalėti. Kalėjo jis Mordovijos, Altajaus, Omsko, Kazachstano griežtojo režimo lageriuose. Savo knygoje Seikalis ir pasakoja apie gyvenimą viename iš gulagų – Kazachstane, Kengyre, apie jame 1954 metais įvykusį kalinių sukilimą. Remiantis tikrais faktais bei patirtais išgyvenimais knygoje nuosekliai pasakojama apie lagerio gyvenimą, tvarką, kalinių išgyvenimo galimybes tomis nežmoniškomis sąlygomis. Jame nemažai lietuvių, kurie, pagal galimybes, buriasi, palaiko vieni kitus, kiek galėdami stengiasi išlikti tikrais žmonėmis ir išlaikyti lietuvybę. Neaplenkia jų ir meilė – pagrindinis romano herojus Tadas Narbutas įsimyli lageryje sutiktą lietuvaitę Sigutę, tik jų meilei nelemta laiminga baigtis – Sigutė žūva po tanku per lagerio šturmą sukilimo metu.
Aantanas Seikalis ir Gražina Petrošienė. Marijos Šaknienės nuotr.
Kruopščiai, po kruopelytę surinkta unikali medžiaga, persipinanti su asmenine autoriaus patirtimi, skaitytojui tampa neįkainojamu žinių šaltiniu apie didelės mūsų tautos dalies – tremtinių bei politkalinių išgyvenimus, gulaguose patirtąjį siaubą, o neretai ir atiduotą gyvybę. Šiuo atžvilgiu Antano Seikalio kūrinys tam tikra prasme tarsi susišaukia su baltarusių rašytojos ir žurnalistės, 2015-ųjų metų Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič kūryba. Ji taip pat naudoja tikrą, žurnalistinio darbo metu surinktą konkrečią medžiagą, realiai gyvenusių žmonių pateiktus pasakojimus, įvilkdama į meninį grožinės literatūros rūbą, naudodama savitą rašymo būdą bei stilių. Antano Seikalio kūrinį drąsiai galima statyti greta S. Aleksijevič kūrinių, tokių kaip „Černobylio malda“, „Cinko berniukai“ ar „Laikas iš antrų rankų“. Nei meniškumu, nei pateiktų faktų tikrumu ar įtaiga jis jai nė kiek nenusileidžia. Telieka pasidžiaugti, kad lietuvių literatūros aruodą papildė naujas, savito stiliaus kūrinys, o autoriui palinkėti ir toliau purenti pasirinktąją dirvą ir padovanoti skaitytojams dar ne vieną knygą.
Antano Seikalio knygą išleido Kaune įsikūrusi leidykla „Kauko laiptai“. Knygos sutiktuvėse dalyvavo jos direktorius ir knygos redaktorius Viktoras Rudžianskas bei kalbos redaktorė Regina Pupalaigytė.
Knygos sutiktuvėse buvo ir jas savo autentiškais pasakojimais bei filmuota medžiaga praturtino 2017 metų ekspedicijos į Kazachstaną – Tengyrą, Spaską, Dolinką, Karabasą bei kitas tremties vietas dalyviai Simonas Sprindis, Romas Jarockis ir Linas Knizikevičius.
Marija Šaknienė
