Kunigas Kęstutis Žemaitis
Šių metų kovo dvidešimt pirmąją dieną JAV Klyvlendo mieste gyvenančiam lietuviui kunigui Kęstučiui Žemaičiui sukaks devyniasdešimt metų.
Rašyti apie Kęstučio Žemaičio gyvenimo dešimtmečius nėra lengva. Gimė Šalniškėje netoli Kazlų Rūdos, mokėsi Kaune, Mažeikiuose, Vilkaviškyje. Gimnaziją baigė jau tėvams pasitraukus nuo sovietų okupantų į Vokietiją. Gabus, talentingas jaunuolis turėjo galimybę pasirinkti madingą ir pelningą aukštąją mokyklą. Tačiau jį viliojo daugiau filosofiniai, dvasiniai mokslai. Tuo galima paaiškinti ir mokslo kelio stoteles, kuriose Kęstutis Žemaitis ilgiau stabtelėjo. Tai elektrotechnikos (komunikacijos) studijos, o taip pat psichologijos, filosofijos, teologijos mokslai Miuncheno universitete. Teologijos bakalaurą gavo Romoje. O 1965 m. balandžio 3 d. Romos Laterano bazilikoje buvo įšventintas kunigu.
Studijų metu keletą metų K. Žemaitis redagavo leidinėlį „Ateitin“. Rašė straipsnius į išeivijos lietuviškus laikraščius, žurnalus svarbiais to meto gyvenimo klausimais. Kelerių metų leidinėlio „Ateitin“ komplektus galima perskaityti Vilniaus M. Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje. Juos kunigas Kęstutis dovanojo Lietuvos skaitytojams. Juose – gyvenimo atšvaitai ir jaunimo veiklos išeivijoje temos. Dabartiniai ateitininkai, atgimusioje Lietuvoje, turi puikią progą iš gyvybingos K. Žemaičio sukauptos dvasinių vertybių skrynios pasisemti idėjų, minčių dabartinei veiklai.
Kęstučio dėka Lietuvai grąžintas turtingas jo tėvo mokslininko, etnologo, pirmojo miškininkystės aukštuosius mokslus baigusio Vokietijoje palikimas – knygos, politinės įžvalgos, istoriniai traktatai.
Negalima nutylėti ir kunigo dovanų Lietuvos studentams, aukštosioms mokykloms ir bibliotekoms, ligoninėms, visiems, kurie kuria, tvirtina Lietuvos valstybę. Išimtinis dėmesys gimties problemoms, kurios pastaraisiais metais tapo ilgą laiką trunkančiu kautynių lauku. Žiniasklaida išplatino moterų, kurios padėjo vaikams gimti ne ligoninėje o savo namuose, teismų vykdytą puolimą. Apie tai K. Žemaitis kalbėjo su nerimu ir skausmu. Jam, kaip ir kiekvienam mūsų, nesuprantama, kaip galima pribuvėją, sutinkančią į pasaulį atėjusį kūdikį, įtarti nusikaltimu, bausti.
Kęstutis Žemaitis su a.a. savo broliu ambasadoriumi Algirdu Žemaičiu jautriai pergyveno visas sandūras su valdžios biurokratizmu, grąžinant tėvų žemę, kurią buvo atėmę sovietiniai atėjūnai. Be Kęstučio Žemaičio pastangų ir valios nebūtų grįžęs jo tėvo Vinco Žemaičio nuveiktų darbų, saugant Lietuvos gamtos išteklius, turtai. Jie labai svarbūs dabar norint sustabdyti miškų niokotojus, nesąžiningus verslininkus.
Devyniasdešimtmetį Kęstutis Žemaitis pasitinka su viltimi, kad Lietuvos valstybė stiprės, kad jos niekada nepaniekins jokie okupantai bei patys tautos vaikai. O motinos, kaip ir visose civilizuotose pasaulio šalyse gimdys vaikus, mokys mylėti Tėvynę ir Žemę, kurios niekada nepaliks, neiškeis į turtingesnę, gražesnę. „Lietuvai reikia daug vaikų. Sutikime kiekvieną kaip savo ir tautos ateitį“, – šypsojosi kunigas, filosofas, geradarys. Perdavęs sveikinimus visiems LŽD nariams.
Bernardas Šaknys
