Pasak istorikų, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Taryba 1949 –1953 m. buvo vienintelė teisėta valdžia, aukščiausia politinė ir karinė struktūra sovietų okupuotos Lietuvos teritorijoje. Ir Seimas tai patvirtino 1999 metais. LLKS Tarybai priklausė aštuoni asmenys – prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis –Vytautas ir septyni nariai. Visi jie žuvo iki paskutinio šovinio kovodami su okupantais arba buvo nužudyti sovietų kalėjimuose. Iki šio birželio nežinota, kur Lietuvos pogrindinės Vyriausybės narių kapai. Pagaliau viena trūkstama Lietuvos naujausių laikų istorijos grandis išaiškinta –Vilniuje, už didžiausių sostinės Antakalnio kapinių tvoros, mokslininkai rado užkastus sovietų nukankinto LLKS Tarybos nario, partizanų gynybos pajėgų vado, 1949 m. vasario 16 d. nepriklausomybės deklaracijos signataro Adolfo Ramanausko- Vanago palaikus.
Atrodytų, reikia tik didžiuotis, bet prasidėjo tipiška lietuviška ideologinė tragikomedija. Vilniaus universiteto archeologams buvo lengviau nustatyti partizanų vado paskutiniojo poilsio vietą, negu dabar valdžiai nuspręsti, kur ir kaip jį tinkamai palaidoti. Gal pastatyti kuklų antkapį, pasodinti gėlelę ir palikti Našlaičių kapinėse, kur sušaudytasis brigados generolas 60 pastarųjų metų gulėjo kartu su dviem myriop nuteistais kriminaliniais nusikaltėliais? Kaip Biblijoje: ant Golgotos kalno netoli Jeruzalės abipus nukryžiuoto Jėzaus Kristaus kabėjo du plėšikai…
Kiti siūlo vežti palaikus į Lazdijus. Ten prabėgo A. Ramanausko-Vanago jaunystė. O kodėl ne anapus Atlanto? Plukdykime ar skraidinkime palaikus į Amerikos Konektikuto valstijos Naujosios Britanijos miestą. Jame A. Ramanauskas, turėjęs ir JAV pilietybę, gimė.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis per Gedulo ir vilties dienos minėjimą sakė, kad tautos didvyris bus palaidotas „garbingai“. Pernai V. Pranckietis žadėjo, kad popiežių Pranciškų Lietuva pasitiks „karališkai“. Suprask, kaip nori.
Atgimstanti Lietuva 1989 metais surengė pirmąsias ekspedicijas į Igarką prie Jenisiejaus upės. Ten buvo didžiausias lietuvių tremtinių kapinynas Sibire. Taip pat į
Irkutską, Novosibirską. Transportiniais lėktuvais atgabenta keli šimtai karstų. Paprastų , iš lentų sukaltų dėžių su rankenomis. Kino operatorius Romualdas Damulis pasiūlė jas apdengti trispalvėmis. Sovietų kariuomenės Kėdainių oro uoste gedulingus krovinius pasitiko Lietuvos V. Lenino komunistinės jaunimo sąjungos vadovai.
Net pačioje Lietuvoje daug kas stebėjosi: kam to reikia? O Maskvos laikraščiai šaipėsi: apsvaigę nuo nacionalistinių prietarų pabaltijiečiai, apsupti uodų debesų, plikomis rankomis Sibire traukia iš duobių galbūt nuo užkrečiamųjų ligų mirusių kalinių kaulus, moka didžiulius pinigus, kad galėtų kaukoles ir griaučius užkasti savo kaimo kapinėse.
Kremlius niekada nevertino žmonių gyvybių. Nei svetimų, nei savų. Lietuvių partizanų palaikus niekino turgaus aikštėse, o sovietų karvedys Georgijus Žukovas per Antrąjį pasaulinį karą įsakė savo pavaldiniams: negailėkite patrankų mėsos, rusų moteriškės naujos prigamins.
Bet Lietuva – civilizuota valstybė. Bent jau bando tokia būti. Mūsų sąjungininkai amerikiečiai niekada nepalieka savo žuvusių karių slaptų kovinių operacijų ir atvirų mūšių laukuose. Arba visais įmanomais diplomatiniais kanalais stengiasi susigrąžinti palaikus iš priešų.
Faktiškojo kovojančios Lietuvos krašto apsaugos ministro A. Ramanausko-Vanago palaikus reikia palaidoti pagal visas valstybines pagarbos ceremonijas, o paskui atkakliai ieškoti kitų LLKS Tarybos narių kapaviečių. Aišku, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio-Vytauto kapo niekada nerasime. J. Žemaitis buvo išvežtas į Maskvą, sušaudytas Butyrkų kalėjime, palaikai sudeginti krematoriume šalia Dono vienuolyno, pelenai užkasti Maskvos politinių represijų aukų bendruose kapuose.
Visuomenei turi būti leista su A. Ramanausku-Vanagu atsisveikinti Vilniaus Katedroje, nes juk brigados generolas buvo praktikuojantis katalikas, mylintis vyras ir rūpestingas tėvas. Paskui valstybine vėliava uždengtą karstą, padėtą ant patrankos lafeto, prikabinto prie šarvuoto kariško visureigio „Humvee“ , iškilmingai nulydėti į Antakalnio kapinių Prezidentų panteoną. 1951–1953 m. A.Ramanauskas-Vanagas ėjo faktiškojo valstybės vadovo pareigas, rimtai susirgus J. Žemaičiui-Vytautui.
Tačiau jau dabar rusiški portalai atvirai, o lietuviški virtualūs komentatoriai anonimiškai spjaudosi pagiežos purslais: kokie jie Prezidentai?..
Daug iečių buvo sulaužyta, kol 2009 m. kovo 12 d. Seimas balsavo, kad J. Žemaitis nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai ėjęs Respublikos Prezidento pareigas.
Daliai mūsų visuomenės atrodo, kad šalies Prezidentas būtinai privalo sėdėti rūmuose apsuptas būrio patarėjų, sekretorių ir patarnautojų, turi važinėti limuzinu su valstybine ir prezidentine vėliavėlėmis ant priekinių sparnų, gyventi puošnioje Turniškų viloje. Bet visa tai (išskyrus trispalvę) turėjo ir Kremliaus paskirtas LTSR ūkvedys Antanas Sniečkus.
O J.Žemaitis-Vytautas ir A. Ramanauskas-Vanagas savo dekretus, kurie dabar pripažinti Lietuvos Respublikos teisės aktais, spausdino bunkeriuose, pasišviesdami
žibalinėmis lempomis ir pasidėję šalia užtaisytą automatinį šautuvą.
Pirmojo pasaulinio karo veteranas, anglų poetas Siegfriedas Sassoonas rašė: „Žuvę kariai yra pilkosios mirties zonos piliečiai, negaunantys savo pelno dalies iš gyvųjų, kuriems padovanojo ateitį.“
Grąžinkime garbės skolą A. Ramanauskui-Vanagui ir jo bendražygiams.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
