Šiandien Lietuvoje įvairūs „rezonansiniai“ skandalai (bulvariniai, politiniai, ekonominiai, ideologiniai) veja vienas kitą – vos baigėsi Seimo tyrimas dėl verslo oligarchų bandymo užvaldyti valstybę, iškart pasklido kalbos su pikantiškomis smulkmenomis apie nesantuokinį žinomo Seimo nario vaiką. Vėliau prasidėjo spekuliacijos dėl legendinio Lietuvos partizanų vado paskutiniojo poilsio vietos.
Kaip tokiomis aplinkybėmis elgtis atsakingai, pilietinei žiniasklaidai – plaukti pasroviui kartu su jokios žurnalistinės etikos nepaisančiais tinklaraščiais ir kurstyti aistras, manipuliuoti visuomenės nuomone ar dešimtis kartų patikrinus faktus, pasitelkus sociologus, psichologus, dvasininkus, ekonomistus analizuoti reiškinių esmę.
Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) Kauno skyrius surengė apskritojo stalo diskusiją „Šiuolaikinis profesionalus žurnalistas – ne visuomenės skaldytojas, skandalų kurstytojas, vien pasipelnyti trokštantis amatininkas, bet visuomenės narys, draugas ir patarėjas“.
Mikrofonas kaip šantažo priemonė
Pasak diskusijos vedėjo, LŽD Centro valdybos atsakingojo sektetoriaus Arnoldo Aleksandravičiaus, nuo 2016 m. ryškiausiu Lietuvos politinės korupcijos simboliu buvo vadinama sužlugusio liberalų lyderio Eligijaus Masiulio dėžutė brendžio buteliui laikyti, į kurią svaigalų ir žiniasklaidos koncernas „MG Baltic“ įdėjo 100 tūkst. eurų kyšį. Deja, šiemet gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną (!), Valstybės saugumo departamentas atskleidė, kad ne menkesnė šantažo, psichologinio smurto, neįtinkančių asmenų šmeižto siekiant sužlugdyti jų karjeras priemonė yra ir kai kurių žurnalistikos žvaigždžių mikrofonai.
Užmiršta žurnalistinę prievolę
„Anksčiau matėme, kaip vis daugiau žurnalistų, net talentingų, tampa valdžios įstaigų atstovais spaudai – slopina, dangsto valdiškus skandalus, užuot apie juos pranešę visuomenei. Dabar jau girdime apie kai kurių žiniasklaidininkų, liežuvis nepasiverčia jų pavadinti kolegomis, tarnystę monopolinėms verslo struktūroms. Šeimininkų nurodymu jie stengėsi išgauti iš politikų savo darbdaviams palankius teisės aktus, grasino nesukalbamiesiems ateiti pas juos su filmavimo kamera, rinko kompromituojamą medžiagą apie valstybės tarnautojus ir verslininkus –konkurentus, savo žiniasklaidos kanalais išliaupsindavo „artimas“ firmas, kad jos laimėtų valstybinius viešųjų pirkimų konkursus“, – teigė A. Aleksandravičius.
LŽD Centro valdybos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė, priklausanti Visuomenės informavimo etikos komisijai, atkreipė dėmesį, kad daugėja žmonių garbę ir orumą žeminančių, tautinę, ideologinę, socialinę neapykantą kurstančių spaudos publikacijų, interneto straipsnių, TV laidų.
„Žurnalistai pamiršta, o gal sąmoningai ignoruoja savo profesinę prievolę visada išklausyti abi kokio nors konflikto puses“, – pabrėžė G. V. Petrošienė.
Įvaizdis prastėja
Pasak ne vieno kalbėjusiojo, redakcijos taupo žurnalistų darbo užmokesčio, straipsnių kokybės sąskaita, stengiasi iš visko išsunkti pinigų, todėl ir lietuviškosios žiniasklaidos įvaizdis prastėja. Sunku atremti kaltinimus, kad ji susmulkėjusi, provinciali, paskendusi vietiniuose skandaluose, tuščiai priekabi, nepastebinti ir nesugebanti skvarbiai išnagrinėti svarbiausių, esminių Lietuvos ir pasaulio įvykių. Dėl to reiklesni skaitytojai seniai nebepasitiki iš konteksto išplėštomis lietuviškosios „elitinės” žiniasklaidos interpretacijomis (atrajojimais) ir stengiasi ieškoti tikrųjų, pirminių informacijos šaltinių.
Galimybės klastoti – neribotos
Anot LŽD atsakingojo sekretoriaus A.Aleksandravičiaus, kai kurie mažiausias žiūrovų auditorijas turintys, bet žūtbūt norintys jas padidinti TV kanalai labiausiai mėgsta kuistis po žinomų valstybės veikėjų, pavyzdžiui, pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio, biografijas. „Net grėsmė netekti leidybos pridėtinės vertės mokesčio lengvatos nesulaiko žurnalistinę etiką pažeidinėti mėgstančių spaudos koncernų. Kokiomis kitomis administracinio poveikio priemonėmis galima būtų atpratinti taip elgtis? Antano Smetonos laikais antivalstybiškuose laikraščiuose atsirasdavo cenzorių iškirptos skylės. Kaip elgtis su Lietuvos istorijos klastotojais dabar? Jų galimybės tęsti juodą darbą – neribotos: išvyti iš televizijos, purvą ant Lietuvos pila internete“, – svarstė A. Aleksandravičius.
Pučia paskalų burbulus
LŽD Centro valdybos pirmininkės pavaduotojas, leidėjas Aurelijus Noruševičius susirūpinęs kalbėjo, kad net 2018-aisiais, kurie paskelbti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų vado brigados generolo Adolfo Ramanausko – Vanago metais, nesiliauja paskalos ir prasimanymai apie legendinį partizanų vadą, šmeižiamas jo atminimas. „Pernai piktinomės viešųjų ryšių specialiste Rūta Vanagaite, kuri stengėsi įtikinti visuomenę, kad A. Ramanauskas-Vanagas – „ne didvyris“. O dabar, kai buvo rasti generolo palaikai ir pagal artimųjų valią rengiamasi palaidoti juos Vilniaus Antakalnio kapinių valstybės vadovų panteone, jau pati žiniasklaida, dideli portalai pradėjo pūsti burbulą, esą partizanų vadas bus palaidotas greta kompartijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko. A. Ramanausko -Vanago duktė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė įtikinamai nutildė bulvarinę, geltonąją spaudą – Antakalnio kapinės didelės, o dabar ne sovietmetis, kai okupantai nužudytus partizanus užkasdavo kur nors pamiškėse ir niekam neleisdavo prisiartinti prie tų vietų“, –kalbėjo A. Noruševičius.
Kuklumas puošia žurnalistą
Apskritojo stalo dalyviai svarstė ir būdus, kaip žiniasklaida galėtų apsivalyti.
„Dabar kolegos žurnalistai kremtasi: „Po Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo žmonės mus visus laikys šantažistais, valstybę užvaldyti siekusių verslo imperijų samdiniais, neprenumeruos laikraščių, netikės tuo, ką rašo naujienų portalai“. Nesąmonė. Visame pasaulyje yra (nedaug) tokių mėgėjų žvilgčioti pro rakto skylutę, vogti informaciją iš svetimų kompiuterių laikmenų, ja prekiauti, viešai skelbti nugvelbtus duomenis. Ir pagyrūniškai vadinti tokią veiklą „tiriamąja žurnalistika“. Dauguma Lietuvos žiniasklaidininkų įsitikinę, kad „doras žurnalistas visuomet turi negailestingai kalti prie gėdos stulpo politikus, kokiai partijai jie bepriklausytų, nes elitas visada stengiasi žurnalistą nupirkti arba užčiaupti”. Klaidingas požiūris. Reikia atskirti pelus nuo grūdų. Lietuvos žiniasklaidos savimeilę glostė, kai visuomenė žurnalistus laikė „demokratijos sarginiais šunimis“. Užmirškime šį beprasmį, neužtarnautą titulą. Kai kurie tie sargiai už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą atsitūpė prie koncerno, net lietuviams brangų Vasario 16-osios aktą pavertusio savo verslo planu, paradinių durų“, – ironizavo A. Aleksandravičius.
Nereikia slopinti kūrybinio azarto
G.V. Petrošienė priminė, kad senoji žurnalistikos mokykla kalė į galvas visiems pradedantiesiems korespondentams, reporteriams vengti savo straipsniuose įvardžių „aš“, laidų vedėjus auklėjo, kad žurnalistas – ne tardytojas, verčiantis pokalbininkus nejaukiai jaustis TV ar radijo studijoje, ne manipuliatorius, primetantis žiūrovams ir klausytojams savo darbdavių nuomonę, ne žmonių kiršintojas ir skaldytojas, bet visuomenės narys, draugas ir patarėjas, neapkraunantis Visuomenės informavimo etikos komisijos įžeistų, įskaudintų asmenų skundais.
Apskritojo stalo dalyviai sutarė, kad nereikia pulti ir į kitą kraštutinumą – slopinti žurnalistų kūrybinio azarto, temų paieškų įvairovės, negalima cenzūruoti straipsnių. Anot LŽD Kauno skyriaus narių, žurnalistai neturėtų rašyti piktai ar užgauliai, privalėtų kelis kartus tikrinti faktus. Juk įvairių statistinių duomenų, reikalingos informacijos šiais laikais galima lengvai susirasti „Google“ paieškos sistemos laukelyje surinkus reikšminį žodį. Tik reikia pasistengti. „Nebijokime pripažinti savo klaidų ir dėl jų viešai atsiprašyti. Kepurės nenukris“, – tikino LŽD Kauno skyriaus narys Juozas Šalčius .
Laukiama viešnia
Didelis lietuviškos profesionaliosios žiniasklaidos privalumas – laikraščių (deja, jau ne visų) redakcijos iš įpročio dar neatsižada gimtosios kalbos jausmo, profesionalūs žurnalistai, rašydami straipsnius, stengiasi laikytis taisyklingų, lietuviškų sakinių konstrukcijų. Lietuvos interneto svetainėms, „vartams” tokios sąvokos apskritai nežinomos.
„1996 m. sukurtos JAV komedijos „Prielipa” („The Cable Guy”) veikėjas, vienišas TV meistras labai susidraugavo su vienu savo klientu, nelegaliai prijungė jo televizorių prie mokamų kabelinių TV kanalų. Tačiau netrukus klientui toks įkyrus dėmesys smarkiai apkarto – kai „ draugystei“ atėjo galas, įsiutęs TV meistras pradėjo persekioti buvusį klientą ir jo mylimąją, pavertė jų gyvenimą pragaru.
Lai Lietuvos žiniasklaida būna ne prielipa, o mandagi, atidi bičiulė. Tada ji bus laukiama viešnia visuose namuose. Net jeigu už vizitą ir tektų brangiau sumokėti“, – apskritojo stalo diskusiją apibendrino jos vedėjas A. Aleksandravičius.
Rolandas Adomavičius