Autorės nuotr.
Pasiilgau jurgino. Spinduliais sklindančių žiedynų. Atiduodančių visą vasaros kaitrą ir šviesą…Dairausi bobučių, sėdinčių požeminėje perėjoje, jos siūlo grybus, agurkus, krapus, obuolius, o jurginų- ne…Nesižvalgau jų gėlių parduotuvėse, ten karaliauja rožės , kardeliai, hortenzijos ir kitos kitokios užsieninės gėlės, kurių vardų nežinau…
Vaikystės prisiminimuose žydi mamos jurginai. Raudonos, geltonos galvos –lyg kepurės, balti ar švelnaus violeto- smulkesni, o bordo- primena astrų žiedus. Jurginai – kiekvienos kaimo moters darželio pasididžiavimas : pas kurią kokie žydi? Žiūrėk, Marytė ar Onutė turi dar nematytų! Gal man kokią šaknelę tų geltonų? Dalindavosi , keisdavosi tomis šaknelėmis, ne vien apie paršelius ar rasodą kalba… Rudeniop įsaulyje džiūsta į kasą supintos svogūnų galvos. O po pirmųjų šalnų laikas kasti ir jurginus.
Per visą vasarą žydėdavo mamos darželis: gegužėj bijūnai, tulpės, karalienės skambčioja kankolėlius (nežinau jų tikrojo vardo), palei žemę nasturtos sužybsi iš po apskritų lyg skėčiai lapų, pavakariais pakvimpa naktinukės. Antroj vasaros pusėj taures išskleidžia oranžinės taškuotos lelijos, baltosios- lepesnės, labiau įnoringos, ne pas kiekvieną žydi…Jurginai sodinami palangėje ar patakiais, kad kitų neužgožtų ir patys saulės gautų; jurginai mėgsta saulę, gimtinė jų- Centrinė Amerika, ten saulės netrūksta.
Kasa mama jurginus, ant stiebo kaspinėlius mazgo, kad žinotų, kokios spalvos. Neša į rūsį, šalia bulvių, kokį seną maišą užmeta. Šakniagumbiai dideli, mėsingi, jautrūs ir šalčiui, ir šilumai. Jei per šilta- sudžius, pelės, nieko geresnio neradusios, pagraužia ir jurginų bulveles. Per didesnius šalčius mama tempia jas į kambarį, laikinai palovin sukiša…Gražu tai gražu, bet kiek vargo su tais jurginais…
Pačius gražiausius žiedus nešdavome Mokytojai. Mokytojo dienos anuomet nešvęsdavome, gėles nešdavome Rugsėjo 1-ąją ir paskutiniąją mokslo metų dieną. Graži tradicija. Kitos tautos tokios tradicijos neturi. Nėra Rugsėjo 1-osios- nėra šventės. O pas mus, Lietuvoj, yra; mąstau: nuo kada? Ar „smetoninėj“ Lietuvoj nešdavo? Nepaklausiau mamos…Dabar irgi neša, gal mažiau, gėlės įvairesnės, pirktinės: rožės, kardeliai, kaime gladiolėmis vadinti, o šiemet gavau mėlynų hortenzijų- lyg rašalu būtų nudažytos. Nežino mano mokiniai, kad labiausiai pasiilgau …jurginų…Iš kur jų gausi? Močiučių darželiai žolele apėjo, jaunimas pievele užsėjo. Kas su tais jurginais terliotųsi?
Prisimenu, Tėvo karstas buvo papuoštas baltais jurginų žiedais, pamerktais į puslitrinius stiklainius. Ir buvo gražu. Jurginai išauginti mamos , sunešti kaimynių…Balti balti kaip parafino žvakės, apsuktos iš mano mokyklinių sąsiuvinių išplėštais lapais. Tai nebuvo skurdas ar neturtas. Kaime anuomet visus taip išlydėdavo…Berašydama susimąsčiau apie grožio tikrumą.Tokio tikrumo pasigendu, stebėdama dabartines šventes: jaunamartės puošiasi ne mylimajam, o svečiams, jų nuostabai, stalai puošiami , salės dekoruojamos stengiantis nustebinti ar net šokiruoti prabanga, ekstravagancija (dažnai nieko bendro neturinčia su skoniu), net mirusieji turi paklusti madai: išpuošti, išdažyti, nugrimuoti jie užklojami gėlių girliandomis, kad neduok Dieve, niekas nematytų Mirties veido. Labiau nei bet kada šiuolaikinė karta bijo Mirties. Vienintelis būdas apsimesti , kad jos nėra- vartoti…Net ir mirusieji įtraukiami į šią vartojimo pasiutpolkę: net ir jie turi nešti pelną gyviesiems. Ar galėtume išsiplėšti iš to užburto vartojimo rato? Išsiplėšia! Vis daugiau žmonių nutraukia šią nesaikingo vartojimo grandinę: pakanka vieno žiedo atsisveikinant ir išlydint į paskutinę kelionę, jaunamartės renkasi pakalnučių kuklią puokštelę …Paprastumas, kuklumas tampa aukštesnės kultūros, netgi elegancijos požymiu .Puošyboje vėl tampa madingas minimalizmas. Viliuosi, kad tai- ne vien mada. Noriu tikėti , kad tai gimsta iš vidinio poreikio, iš saiko jutimo kultūros.
Ar grįš jurginas, Stanislovo Moravskio, rašytojo, gydytojo, keliautojo, gyvenusio 19 amžiuje, atvežtas į Lietuvą iš Peterburgo, į lietuviškus darželius? Vargu…Bet va, važiuodama Dzūkijon grybauti, būtinai užsuku pas moterį, gyvenančią Merkinės pašonėj: abu su vyru augina net keletą karvių, spaudžia gardžius sūrius. Žmonės jų atvažiuoja į namus- šeimininkei nereikia stovėti turguje…Išgraibsto juos bemat. Ne vien dėl sūrių užsuku į jos sodybą. Labiau- dėl gėlių. Aplink namą ir pavėsinę, prie tvarto ir apie daržą- įvairiaspalvės gėlės , o visu keliuko pakraščiu- jurginai. Ryškūs, sodrūs, spalvingi. Kaip laiko surandat? –klausiu šeimininkės , žvelgiu ne tik į linksmas moters akis, bet ir į delnus, įskirdusius, nebeatplaunamus. Tai kad man gražu, sako moteris. Pasiilsiu su gėlėm būdama. Vis žadu mažinti- sveikata jau nebe ta, bet per žiemą pailsiu ir vėl galvoj mintis: kur kokias sodinsiu, kad visą vasarą žydėtų…
Sūrį perku, jurginų priskina dovanai…Atsilabiname iki kito rudens. Kai žydės jurginai…
