Kodėl faktas faktu laikomas tik tuomet, kai jis paliudijamas dokumentu? Kodėl žmogaus pažiūros, įsitikinimai, priklausymas tai ar kitai organizacijai , ryšiai su kitu žmogumi, gimimas ,mirtis, išsilavinimas , netgi gyvenamoji vieta turi būti „užfiksuota“ popieriuje, idant taptų neginčytinu dalyku? Atsiminimai, perpasakojimai nėra faktai, jei nėra paliudyti dokumentaliai. Kokia visgi svarba suteikiama popierėliui su atitinkamos organizacijos antspaudu ar įgalioto asmens parašu…
Pačiais pirmaisiais tremtinių ir politinių kalinių reabilitacijos metais kreipiausi į Kauno skyriaus Tremtinių sąjungą. Mano tėvai – buvę politiniai kaliniai, mano metrikuose nurodyta gimimo vieta: Inta, Komių autonominė respublika. Man atrodė savaime suprantama, kad turėčiau gauti „Asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų , statusą“- dokumentą, paliudijantį ne tik mano pažiūras, bet ir dėl tų pažiūrų sovietmečiu patirtą politinį persekiojimą. Moteris, priėmusi mane, pirmiausia atidžiai ir ne visai draugingai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, ilgai vartė tėvų reabilitacijos pažymas, išduotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, paskui kruopščiai suskaičiavo mėnesius, kada aš pagal įstatymą privalėjau gimti, kad būčiau pripažinta „nukentėjusi“. Turi praeiti ne daugiau nei 9 mėnesiai (nuo tėvų išėjimo iš lagerio), o aš, kaip tyčia, gimiau tik po metų… Į Įstatymo numatytus rėmelius netilpau. Visas tas mėnesių skaičiavimas man pasirodė toks žeminantis , toks skaudus…Pasijutau , lyg ieškočiau to, ko nesu pametusi. Aišku- privilegijų (pensija tuo metu dar buvo labai toli). Tėvas tuo metu jau buvo miręs ir tokio pažeminimo nepatyrė, o mama niekaip negalėjo patikėti, kad sava valdžia šitaip pasišaipytų Pasišaipė….
Atidžiai išstudijavau „Teisinio statuso įstatymą“ – nė vienas straipsnis man iš tiesų netiko. 2 straipsnyje 4 punkte rašoma: „Nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, kurie buvo persekioti dėl politinių motyvų“. Visi, gyvenę sovietiniais laikais, prisimena, kaip buvo žiūrima į politinių kalinių vaikus, ypač kai pase akivaizdžiai nurodyta jų gimimo vieta. Tik laikraščiuose buvo rašoma, kad komjaunuoliai nutiesė geležinkelius į Sibirą, kad stepėse jie , viršydami penkmečio planus, pastatė miestus, šachtose kasė anglį ir šitaip kėlė šalies ekonomiką…O iš tiesų – ant kalinių kaulų buvo pakloti geležinkelio pabėgiai, kaliniai tempė (arklių Komių autonominėje respublikoje nebuvo ) rąstus iš miško traukė kalinės, prie juosmens prisirišusios storiausius medžius (mama pasakojo, po 10 kilometrų šitaip tempdavo), statė namus ar naujus barakus naujiems kaliniams. Savo noru į tuos kraštus vykdavo nebent Lietuvoje paliktos kalinčių vaikinų mylimosios…
Bet kaip dokumentais įrodyti politinį persekiojimą? Negi manote, kad mokyklos direktorius man, jaunai specialistei, lietuvių kalbos mokytojai, atvykusiai dirbti pagal paskyrimą, būtų tiesiai šviesiai pasakęs, dėl kokių priežasčių „netinku“ šitam darbui? O gal būtų išdavęs pažymą apie mano politinių pažiūrų nebrandumą? Dėstytojas, vadovavęs diplominio darbo rašymui, akis nusuko į šoną, kai užsiminiau apie tolimesnį mokslinį darbą: „Negausi vietos katedroje, nes …“. Vis dar nesupratau, kodėl…Kodėl šauniai apsigynusi diplominį darbą , negaliu stoti į aspirantūrą? Kodėl negavau raudono diplomo, jei vienintelis ketvertas ( anų laikų balų sistema) iš marksizmo leninizmo valstybinio egzamino? Anekdotinės situacijos, nejuokingos tam, kuriam teko šitai išgyventi. Ir nesvarbu, kad ne aš, o mano tėvai buvo kaltinami „antisovietine“ veikla, buvo“ buržuazinių pažiūrų“, bandė pakenkti“ brandaus socializmo statybai“. Politinių kalinių vaikams buvo sunkiau įstoti į aukštąsias mokyklas, užimti vadovaujamą vietą ar rašyti mokslinį darbą. Bet kaip šitai įrodysi, jei dokumentu nė vienas „politrukas“ to nepatvirtino…
Laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje gimęs ir augęs jaunimas, neišgyvenęs šių absurdų, nepatikėtų tokiu anekdotišku kaltinimu. Dar metai kiti praeis, ir mano vaikams, o juolab anūkams bus sunku patikėti, kad mūsų gyventa Orvelo pavaizduotoje visuomenėje. Tiesa, yra Rezistencijos muziejus, yra nuotraukos, žmonių pasakojimai – liudijimai, surašyti į knygas. Bet aš noriu papasakoti apie savo išgyvenimus, patirtis, nes mano gyvenimas – viena iš Giminės medžio šakelių, mano istorija – viena iš tūkstančių labai panašių istorijų, tačiau vaikams ir anūkams ji pati artimiausia. Neturiu paliudijančio dokumento, kad savo pažiūromis ir įsitikinimais neatplyšau nuo savojo Giminės medžio, kad savo gyvenimu neišdaviau tėvų. Paskutinį kartą keičiant pasą, nebeliko įrašo „Inta“, Komių autonominė respublika“. Vietoj šio įrašo atsirado kitas – „Rusija“. Aš nenoriu būti gimusi Rusijoje. Nes tai nieko neliudija. Aš noriu išsaugoti vienintelį įrodymą, kad esu politinių kalinių vaikas, nes gerbiu šitą statusą, didžiuojuos juo..
Kartu su mama dalyvaudavome tremtinių renginiuose, prisistatydavau kaip politinių kalinių vaikas; mane priėmė į Tremtinių sąjungą, nors jokio įrodančio dokumento neturėjau. O dabar net įrašo pase nebeturiu. Jaučiuosi apsimetėle, prisiplakėle, ieškančia privilegijų, teisių į didesnę pensiją… Baisiausia, kad pati pradedu tuo tikėti: argi valdžia man turi sumokėti už tėvų kalėtus metus, jų kančias, pažeminimus? Argi mano patirtas nuoskaudas galima palyginti su jų kančiomis? Kalbėjomės andai su tokio pat likimo drauge, sako ji: „Ne, neieškosiu, neprašysiu, man gėda savo skausmą lyginti su jų…“.
Abi su anūke šiemet aplankėme Genocido muziejų. „Ten, – sakydavo mama“ –kur ištiesta Lenino ranka rodo, buvo mano kamera“. Joje ji buvo kankinama porą mėnesių. Nedaug, sakys , kas to nepatyrė. Šiurpu belangėse vienutėse, karceriuose, kur nėra vietos net atsigulti, kur gali tik susirietęs sėdėti. Kankinimų būdų būta įvairiausių: vienus bandė palaužti mušimu, kitiems ištisas savaites neleisdavo miegoti. Kad žmogaus psichika pakriktų, kad prisipažintų nebūtus, išgalvotus, primestus kaltinimus…
Prieš mėnesį Lietuvoje apsilankiusiam Popiežiui Pranciškui šioji vieta taip pat pasirodė viena iš šiurpiausių. „Nepamirškite savo šaknų“, – prisakė Popiežius, minty turėdamas kovojusius, kentusius, neišdavusius. Noriu liudyti savo priklausymą jiems, nors galbūt tai- nepelnyta garbė. O gal įsipareigojimas?
