Perskaičiusi „Šiaurės Atėnuose“ (2014.08.29) Jurgos Tumasonytės recenziją „Visa ėdanti atmintis“, kurioje ji rašo apie 1940-1944 metų lietuvių emigrantų, pasitraukusių į Vakarus, knygą „Manėm, kad greit grįšim“, užkibau už minties apie mūsų susikuriamus stereotipus, įsivaizduojant kurią nors bendruomenę, tautos charakterį ar subkultūrą, kuri „ilgainiui įgyja jai būdingų trafaretinių bruožų ir manifestuojamų vertybių“. Užkibau, vadinasi, susimąsčiau. Susimąsčiau ne apie tų metų išeiviją ir jos „trafaretinius“ bruožus, o apie šių dienų emigrantus:  ar galima sakyti, kad jie jau yra sukūrę tam tikrą tipažą? Kokį naujojo emigranto stereotipą perša žiniasklaida, valdžios atstovai ir kaip jis atrodo kitoms tautoms? Ar praslinkus keliems dešimtmečiams, kai nurims aistros ir išdils nuoskaudos, vertinimas taps objektyvesnis?

Mano dukra, jau penkioliktus metus su šeima gyvenanti ir sėkmingai dirbanti Airijoje, laikosi nuostatos: reikia pamilti tą kraštą, kuriame nusprendei gyventi. Privalai gerbti šalį, kuri tave priėmė. Privalai ieškoti to, kas gera, atrasti tai, kas sieja. Nuo gebėjimo (ir noro) integruotis į svetimą bendruomenę priklausys paties emigranto savijauta: antros Tėvynės neatrasi, jokia šalis jos neatstos, tačiau gali būti gerbiamas, gal ir laimingas…Kokį lietuvio stereotipą susikūrė airiai? Apie tai neteko nei skaityti, nei girdėti. Matyt, jis tebekuriamas. Lietuviai airį apibūdina kaip spontanišką, optimistišką, mėgstantį dainuoti ir šokti, vertinantį šeimą, tačiau ne tokį darbštų , ne tokį nagingą nei lietuvis.Bet tai tėra nuomonė, ne stereotipas. Be abejo, į jokį trafaretą nesugrūsi žmogaus individualybės: kiekvienoje tautoje yra įvairiausių žmonių.

Ne kartą ir ne porą svečiavausi pas dukrą Airijoje: stebėjausi aukštomis pilimis, išsaugotais ir gražiai prižiūrimais dvarų pastatais, didingomis pilko akmens bažnyčiomis, stačiomis uolomis Atlanto pakrantėje ir airių meile savo žemei- tokiai nederlingai, akmenuotai, rūsčiai. Maloniai stebino sutiktų žmonių šypsenos ir jaukūs, draugiški pasisveikinimai, vaikštinėjant kur nors parke, ežero pakrante ar prasilenkiant kaimo keliukuose. Amžinai žaliuojanti, dėl to smaragdine sala vadinama Airija tapo sava… Bet šį kartą keliavau į ją sugelta širdimi: iš vakaro atskriejo žinia, kad kažkas sušaudė mano vaikaičių mylimą šunį, haskių veislės kalytę Belą. Šiaip jau kalytė laikoma namuose, bet per neapsižiūrėjimą, palikus praviras duris, ji ištrūko ir pabėgo „pasiganyti“.Dukra su šeima gyvena užmiestyje, nuosavame name, turi nemenką žemės sklypą.Kai atsikraustė, kaimynai (visi airiai) stebėjosi: emigrantai ūkių neperka, ar šie ruoštųsi ūkininkauti? Jei ne, tai ką darys, turėdami tiek žemės? Kaimynai tuoj pat atvyko susipažinti, gal ir apsidairyti, pasiūlė pagalbą, atvežė bulvių, morkų, kopūstų. Kiti laikėsi atokiau, susitikę kelyje (važiuodamas siauru kaimo keliuku negali apsilenkti nepastebėtas) tik pasisveikindavo. Ir štai – šuva suvarpytas kulkų, tiesa, „zuikinių“; šratai- smingantys , bet nedraskantys. Parsivilko Bela visa kruvina ir susmuko prie keliuko į sodybą. Dukra išgirdo kitą šunį skalijant – kažkoks benamis stovėjo prie mūsų Belos ir lojo kaip pašėlęs, kviesdamas į pagalbą. Vaizdas buvo šiurpus: iš akies bėgo kraujas, visas snukis juo aptekęs- šauta iš arti. Veterinarė patarė užmigdyti- geriausiu atveju šuo liksiąs aklas. Nuskutus kailį, rasta per 60 šratų! Dukros šeima nutarė palaukti per naktį. O rytą mūsų Bela prisikėlė iš mirusių(taip įvardino veterinarijos gydytoja), atsistojo, ėmė lakti vandenį. O dar po poros dienų šeima ją parsivežė namo. Koks buvo džiaugsmas, kai paaiškėjo, kad šunelis viena akimi mato! Kai įtampa atslūgo, ir dukra, ir žentas ėmė svarstyti, kaip reikėtų elgtis toliau: ar eiti pas kaimynus pasikalbėti (niekas neprisipažino tokį „darbą“ atlikęs – galėjo bent perspėti), ar taip ir nutylėti? Kuris iš kaimynų taip sadistiškai galėjo šaudyti į naminį, veislinį šunį, pirmą kartą ištrūkusį ir galbūt išgąsdinusį gyvulius? Ar Airijoje tokie griežti gyvūnų laikymo įstatymai? Betgi benamis šuva per dienų dienas trinasi apie sodybas ir niekas jo lig šiol nenušovė. Toks šiurpus susidorojimas galėjo, žinoma, įvykti ir Lietuvoje – visur yra piktų, žiaurių žmonių. Bet čia, svetimoj šaly,  tuoj peršasi dar skaudesnė mintis: gal priežastis – tautinė neapykanta? Pavydas? Ne kiekvienam airiui patinka , kai pašonėj įsikuria kitatautis, ko gero, žadantis įleisti šaknis. Kaimo bendruomenėje įsitvirtinti sunkiau nei mieste.

Dar kitokie santykiai susiklosto darbe. Yra gamybos objektų, kuriuose dirba tik emigrantai, o jiems vadovauja airiai (dažnai daug menkesnio išsilavinimo). Nei ančių fermose, nei pievagrybių šiltnamiuose nerasite „juodadarbio“ airio, čia pluša lietuviai, lenkai, latviai, rumunai – ekonomiškai atsilikusių valstybių piliečiai. Dukra skundžiasi, kad savo vyrą mato vieną kartą per savaitę: darbas pievagrybių fabrike prasideda 7 valandą, baigiasi 22 ar net 23, taigi vyras grįžta, kai visa šeima jau miega. Sunku patikėti, kad žmonės, dirbantys per parą po 16 valandų ir tegaunantys minimalų atlyginimą, nesiskundžia profsąjungai (nes jos nėra!), kad jų negina jokie darbo įstatymai. Šiuo klausimu darbdaviai airiai ypač vieningi: kur benueitum, visur rasi vienodas darbo sąlygas. Emigrantų niekas negina, o jie niekam ir nesiskundžia, džiaugiasi gavę bet kokį darbą, nes atvykstančių iš kitų šalių vis daugėja. Bet kuris darbuotojas, neįtikęs darbdaviui, tuoj pat gali būti atleistas – be paaiškinimų, be išankstinio įspėjimo. Klausantis emigrantų istorijų pasidaro aišku, kodėl airiai juos vadina „baltaisiais vergais“. Kadangi didesniąją darbo dalį emigrantai dirba nelegaliai (už tai jiems niekas nemoka), turtus kraunasi akcinių bendrovių savininkai. Kodėl žmonės, dirbantys tokiomis vergiškomis sąlygomis, negrįžta namo, į Tėvynę? Man, atvykusiai į svečius, atsakyti sunku. Spėju, kad viena iš priežasčių – psichologinė: vergauti svetimam visgi lengviau nei savam tautiečiui. Turtinė nelygybė savame krašte žeidžia labiau nei svetimame. Čia, Airijoje, visi tautiečiai gyvena maždaug vienodomis sąlygomis. Kita labai svarbi priežastis – prasigyvenimo galimybė. Labai sunkiai dirbdamas svetur žmogus visgi gali ne tik išgyventi, bet ir prasigyventi. Lietuvoje, gaudamas minimalų atlyginimą, gali tik egzistuoti, palaikyti gyvastį – kaip sakydavo mano mama.

Skaudu klausytis tokių kalbų, esą emigrantai svetur ieško lengvos duonos, bėga nuo sunkumų, nemyli savo krašto ir t.t. Gal taip dabartinei Lietuvos valdžiai lengviau pateisinti savo neveiklumą, nenorą spręsti emigracijos, nedarbo, menko uždarbio problemas? Gal sukuriant tokį emigranto įvaizdį nuraminama sąžinė, kad dėl emigracijos kalti patys išvykstantieji?

Grįžtant atgal Dublino oro uoste prie manęs prisišliejo vaikinukas, menko kūno sudėjimo, suvargęs. Pirmiausia pasiteiravo, ar aš į Kauną. Nudžiugo, kai patvirtinau. Supratau, kad šitame dideliame oro uoste jam nejauku, nes yra vienas, skrenda pirmą kartą, nemoka anglų kalbos. Paklausiau, pas ką buvo atvykęs. Pas seserį. Per vasarą uždarbiavo, skynė šilauoges.Parvežąs pinigų mamai, kuri sunkiai serga. „Ar sesuo negali padėti? – išsprūdo klausimas. „Sesuo augina tris vaikus, pati sunkiai verčiasi“. Gyvenąs kaime, Klaipėdos rajone. Baigęs 10 klasių, dabar mokysis Kretingoje, profesinėje mokykloje. O kai įgis amatą, vėl atskris į Airiją. „Kodėl į Airiją? Ar nežadi pasilikti Lietuvoje? – kamantinėju. „Kad Airijoje geriau moka“. Vaikinukui Airija, ko gero, pasirodė kaip rojaus šalis, kurioje per vasarą gali užsidirbti tiek pinigų, kiek Lietuvoje per pusmetį negautum. Bet šitas įspūdis – apgaulingas, gal net mitologizuotas, žinau šitai iš savo sūnaus patyrimo: viena yra atvykti pas gimines ir padirbėti, kita – gyventi, išlaikyti šeimą, susirasti nuolatinę gyvenamą vietą, mokėti mokesčius…

Rašinį pradėjau nuo emigranto stereotipo. Bandžiau dabartinių išeivių paveikslą palyginti su 1940- 1944 metų emigrantų, kurie tikėjosi greitai sugrįžti. Už jūrų, į Vakarus, juos nubloškė visai kitos priežastys. Panašumas tik toks, kad ir dabartiniai emigrantai viliasi sugrįžti. Užsidirbti, sunkmetį pergyventi ir sugrįžti. Bet sunkmetis Lietuvoje vis nesibaigia. Statistika skelbia, kad kas penkta šeima Lietuvoje skursta. O jei sugrįžtų visi emigrantai, skurstų , ko gero, kas trečia. Nors prognozės nelinksmos, lietuviai emigrantai neskuba svetur pirkti namus, įsigyti sklypus – jie ruošiasi į Tėvynę. Siunčia pinigus į Lietuvą, siunčia vaikus (pas močiutes, tetas, net kaimynus), nes tikisi greitai sugrįžti. Būtų nedovanotina klaida juos atstumti, koneveikti už nemeilę savam kraštui, atimti pilietybę – tikėjimą ir viltį. Trafaretiškai vertinti visus emigrantus, pasak Jurgos Tumasonytės, reiškia „niveliuoti individus į vieną pilką gniužulą“.“Nurašyti „ tokią didelę dalį savo tautos- nusikaltimas. Juolab, kad šiuolaikinio emigranto stereotipas , kaip pastebėjau, kuriamas labai tendencingai.