„Širvio niekada nebūna per daug“, – teigia poetas, muziejininkas, LŽD narys Alfas Pakėnas, paklaustas, kas paskatino jį sudaryti dar vieną atsiminimų knygą apie legendinį lietuvių lyrinės poezijos meistrą Paulių Širvį (1920–1979).

A.Pakėnas šią knygą pavadino „Palik tik dainą man“ – eilute iš P. Širvio meilės eilėraščių ciklo „Ilgesys – ta giesmė“. Leidinys baigiamas spausdinti.

Naujoji atsiminimų apie P. Širvį knyga „Palik tik dainą man“ visuomenei pirmą kartą bus pristatyta lapkričio 23 d. poeto gimtajame – Dusetų – krašte.

Norėjo atsilyginti

„Palik tik dainą man“ – antroji A. Pakėno sudaryta atsiminimų apie P. Širvį knyga. Pirmoji, „Metai su Pauliumi“, išleista 2007 m. Po atsiminimų arba biografinę knygą apie P. Širvį yra parašę ir poetai Marcelijus Martinaitis, Valdas Kukulas, literatūrologas Stasys Lipskis, rašytojai Edvardas Uldukis, Rimantas Šavelis.

„Artėjant P. Širvio gimimo šimtmečiui, norėjau ką nors gera padaryti tokiam žmogui, jam atsilygindamas“, – sako netrukus pasirodysiančios knygos „Palik tik dainą man“ sudarytojas A. Pakėnas. Ką jis šiuo atveju sudeda į žodį „tokiam“ – kuo ypatingas, jo nuomone, buvo P. Širvys?

Įsikirto jaunystėje

„Poetas P. Širvys į mano sielą ir dvasią įsikirto dar jaunystėje. Jis buvo išskirtinis žmogus. Nors ir išgeriantis, tačiau labai taurus, paprastas, atidus žmonėms. Niekada negirdėjau, kad jis pasakytų ką nors negražaus, niekinamo apie kitus poetus. Na, nebent neužgauliai pasišaipydavo iš poetų valdžios atstovų, kurie rašydavo valdišką poeziją. Jo paties poetinė kūryba juk buvo labai šviežia, netikėta, laisva nuo štampų. P. Širvys tarsi juvelyras nugludindavo savo eilėraštį – gerokai padirbėdavo, kad eilės atrodytų tarsi besiliejančios. Kūryba jam buvo šventas reikalas – poeziją kurdavo atsakingai, kruopščiai, neskubėdamas. Apie tai byloja išlikę rankraščiai su taisymais. Kuo dar išskirtinis buvo P. Širvys? Gerumu. Ir tylėjimu: su juo buvo gera tylėti“, – svarsto poetas, Lietuvos žurnalistų draugijos narys, J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus Kaune vedėjas A. Pakėnas.

Panašus į Šv. Pranciškų

Knygos „Palik tik dainą man“ sudarytojas pastebi, jog P. Širvys buvo kaimo dvasios žmogus – labai mylėjo gamtą, kaimą. Gyvendamas mieste ilgėjosi arklių. Kai važiuodamas pamatydavo arklį, ilgai lydėdavo jį akimis. Jei pasitaikydavo proga iš arčiau pamatyti arklį, būtinai prie jo prieidavo, paglostydavo, ilgai į jį žiūrėdavo.

„P. Širvys buvo panašus į kaimo žmogų, kuris, nors ir neragavo didelių mokslų, tačiau buvo intuityvus, išmintingas ir, svarbiausia, doras. Poetas buvo labai švarios sąžinės, tiesos žmogus: nepataikavo ir neveidmainiavo, nebijojo rėžti tiesą į akis, o rėžęs ilgai nepykdavo. Pirmiausia rūpinosi kitų, o ne savo interesais. Išsiskyrė dosnumu, o kaip aukštaitis – atvirumu, atlapaširdiškumu. Jį lyginčiau su Šventuoju Pranciškumi, išdalijusiu savo turtą elgetoms ir išėjusiu žmonėms tarnauti. Ir P. Širvys galėjo paskutinius marškinius atiduoti. Jis neturėjo taupumo, nuosavybės jausmo. Kartą poetas nuėjo pas medžio skulptorių Lionginą Šepką. Ir tas labai širviškas buvo – talentingas, tačiau ne į išorę susitelkęs, apdriskęs. Paulius tuomet atidavė Šepkai savo švarką“, – pasakoja A. Pakėnas.

Karas palaužė dvasiškai

Pasak pašnekovo, P. Širvio polinkį į alkoholizmą nulėmė skaudūs jo gyvenimo faktai, kai anksti teko patirti našlaičio dalią, vėliau iš labai arti – karo baisumus. Tarybinės armijos karys P. Širvys ne kartą pateko į vokiečių nelaisvę ir iš jos bėgo, buvo kontūzytas. Karas sužalojo Pauliaus psichiką. Jis negalėjo miegoti neužsidegęs šviesos, karo košmarai grįždavo į sapnus, priversdami šokti iš guolio.

Pokariu ir vėliau P. Širvys dirbo žurnalistu. Dirbdamas Pandėlio laikraščio redakcijoje, čia pat, pasiklojęs šienelio, ir nakvodavo. Kai dirbo Rokiškio laikraščio redakcijoje, jos redaktoriumi buvo Petras Griškevičius, būsimasis Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius. Jis liepdavo iš komandiruočių grįžusiems žurnalistams sušilti, pasisemiant iš bidono naminukės, tada rašyti reportažus. Iš ūkininkų konfiskuoto gėrimo į redakciją atgabendavo stribai.

Rašė apie meilę, Lietuvą ir karą

Kai P. Širvys, jau gyvendamas Vilniuje, nuėjo pas P. Griškevičių prašyti buto, šis papriekaištavo: „Girdėjau, Pauliau, kad labai geri“. Poetas atrėžė: „Pats ir išmokei gerti!“

Pasak A. Pakėno, nuo 1960 m. P. Širvys labai stipriai gėrė. Dėl šios priežasties 1963 m. jis išsiskyrė su žmona Birute.

Vilnietis P. Širvys, bendradarbiaudamas Kaune leidžiamame kultūros ir meno žurnale „Nemunas“, išliko nereiklus patogumams. Užuot pasinaudojęs galimybe dvi dienas per savaitę, kai atvažiuoja į Kauną, gyventi viešbutyje, jis likdavo nakvoti redakcijoje. „Paulius savo eilėraščiais – ciklu „Ir nusinešė saulę miškai“ – papuošė pirmąjį „Nemuno“ numerį, – primena A. Pakėnas. – Jis buvo puikus publicistas. Pagrindinės jo poetinės ir publicistinės kūrybos temos buvo meilė, Lietuva ir karas.“

Bus šviežienos

Kunigas J. Tumas-Vaižgantas literatūrines naujienas vadino šviežiena. Kokios šviežienos bus naujojoje atsiminimų apie P. Širvį knygoje „Palik tik dainą man“? A. Pakėnas sako knygą rengęs trejus metus. Į ją sudėjęs atsiminimus, kurie netilpo į knygą „Metai su Pauliumi“, taip pat kuriuos pavyko aptikti laikraščiuose, žurnaluose bei naujuosius. Antai specialiai šiai knygai atsiminimus apie P. Širvį parašė poetas Mykolas Karčiauskas, jis šių metų balandį mirė.

Knygoje „Palik tik dainą man“ atsiminimais apie P. Širvį dalijasi ir jo jaunystės bičiulis Alfonsas Krasauskas, jaunystėje pamilta Alfonsa Žegliūnaitė-Liolienė, žmona Birutė Širvienė, pusbrolis Jonas Širvys ir jo žmona Marijona iš Degučių kaimo, kiti Dusetų krašto žmonės, taip pat poetai M. Martinaitis, Jonas Juškaitis, Jonas Strielkūnas, Antanas Jonynas, rašytojas Vytautas Petkevičius, pats A. Pakėnas.

Be atsiminimų apie P. Širvį, knygoje „Palik tik dainą man“ skaitytojai ras ir apie 80 poeto eilėraščių bei visus jo išlikusius laiškus mylimajai Alpunytei.

Skaitė gimtinės dobiluose

„Savo jaunystės mylimąją A. Žegliūnaitę Alpunyte vadino tik P. Širvys. Kitiems ji buvo Alpunė. Poetas Alpunytei skyrė nemažai eilėraščių, pavyzdžiui, „Topoliai“, „Nelaimei ar laimei tave pažinau“, „Tau“, ciklus „Ilgesys – ta giesmė“ ir „Ir nusinešė saulę miškai“. Su Alpunyte daug bendravau telefonu, užrašydavau jos mintis apie meilę, prisiminimus apie Paulių. Ji gyveno Rokiškyje, mirė praėjusią vasarą, rugpjūčio 29 d. Abi Alpunytės dukros juokaudamos save vadino širviokėmis. Jos vyras Vladas rašo eilėraščius“, – sako A. Pakėnas. Paklaustas, kada jis susipažino su P. Širviu, tęsia: „Pirmą kartą poeto eilėraščius išgirdau per radiją, būdamas moksleiviu. Juos skaitė aktorius Arnas Rosenas. Tačiau negirdėjau laidos pradžios – nežinojau, kas yra tokios meilės lyrikos su netikėtomis metaforomis autorius. Pamaniau, kad koks nors prancūzų poetas. Paaiškėjo, kad tai buvo garsusis P. Širvio eilėraščių ciklas „Ilgesys – ta giesmė“. Po metų, 1969-aisiais, baigęs vidurinę mokyklą, Ukmergėje nusipirkau P. Širvio knygelę „Ir nusinešė saulę miškai“. Ją perskaičiau Diržių kaimo pievoje, iškinkęs arklius. Mat tuomet, pavaduodamas tėvą, jo arkliais pjoviau kolūkio dobilus. Gyvenome gretimame Trainių kaime.“

Patarė tarnauti jūroje

A.Pakėnas su P. Širviu susipažino studijuodamas Vilniuje. Poetas paskatino jį atlikti karinę tarnybą tarnaujant laivyne – jūra padėsianti pažinti gyvenimą, išmokysianti kantrybės. „Taip ir padariau – pasiprašiau tarnauti laivyne. Grįžęs atostogų aplankiau poetą ir dovanojau jam jūreivio marškinėlius. Jais poetas, anksčiau dirbęs jūroje, labai džiaugėsi“, – mena A. Pakėnas.

Lapkričio 23 d. Dusetų dailės galerijoje, pristatant knygą „Palik tik dainą man“, dalyvauti ketina jos sudarytojas A. Pakėnas, aktorius Petras Venslovas, poeto P. Širvio žmona B. Širvienė, koncertuos kraštiečiai. Poetas gimė Padustėlio kaime, užaugo Degučiuose. Abu kaimus sieja Sartų ežeras. „Poetas turėjo dvi tėviškes – Padustėlį ir Degučius. Tikrąja tėviške laikė Degučius. Čia, Širvių sodybos vietoje, pasodintas parkelis“, – sako A. Pakėnas.

 Iš knygos „Palik tik dainą man“

„Vadinsiu jį Povilu – pradėta vardyti Paulium vėliau,– literatūriniuose sluoksniuose. Dirbdamas redakcijose Rokiškyje ir Pandėlyje, jau po karo, pats sykiais ėmė pasirašinėti Pauliumi, tačiau šiaip visiems seniems pažįstamiems jis – tik Povilas. Anot žmonių, taip krikštytas ir į metrikas įrašyta. Kas paakstino jį kiek pakeisti vardą? Manau, kai buvo išvežtas į Vokietiją darbams: ten jį mergaitė šaukdavo Paulium. (Povilas – neištarė, taip man po karo prisipažino). Jam patiko, nes girdėjo iš mylimos lūpų. Draugą neblogai pažinau – buvo protingas, bet kartu ir romantiškas naivuolis.“ Alfonsas Krasauskas

***

„Poetą Paulių Širvį pažinojau nuo 1949 metų, kai jis dirbo Rokiškyje. Kartu su mano broliu Petru atvažiuodavo pas mus į tėviškę – Aleksandravėlę. Tada buvo jaunas kaip laukų vėjas berniokas, besišypsantis, su kareiviška apranga. Jau žymiai vėliau, gal 1974 metais, atvažiavo į susitikimą su kraštiečiais kultūros namuose. Buvo labai susijaudinęs, kalbėjo su tėviškės žmonėmis, visus bučiavo, glamonėjo. Sakė, kad jaučiasi lyg kitame pasaulyje. Ir visą laiką jo akyse žvilgėjo ašaros.

Išvažiuodamas jaunystės draugui eiguliui Nevelskiui pasakė: „Nekirsk, Kazimierai, beržų.“ Valerija Ramanauskaitė-Gaudzienė

***

„Dirbdamas Pandėly kaip žurnalistas, Paulius atvažiavo į vieną kaimą. Užėjo į seną apleistą fermą, kur dirbo vien seni žmonės. Žiūri – tarp jų viena jauna šėrikė. Paulius į ją įsistebeilijo. Paklausiau jo, ar jis tik neįsimylėjo merginos. O jis, daužydamas ranka į gardą, ėmė deklamuoti:

Vai, ne rūtas mėtas laisto – / Kiaules šeria mergina. / Jei žodelį tarus leistų, / Pabučiuočiau, ir gana…“

Kitą kartą ėjome trise lauku. Priėjom upelį, kuris pavasarį buvo ištvinęs. Teko šokti per jį su kartim. Aš bijojau, bet Paulius vis drąsino. Ir peršokau.“ Irena Daudžvardytė

***

„Ak, ežerai ežerėliai! Dangiškai tyros akys, skambūs kaip Pauliaus Širvio posmas jų sėliški – lietuviški vardai. Kiek jų supa gimtąjį poeto sodžių! Keležeris, Degutis, Miškinėlis, Javydis, Pailgis, Kumpuolis, Eglinėlis, Zirnajys, Ilginėlis, Dervinis… Pagaliau Sartai – ilgūnėliai Sartai, savo nuostabiu grožiu užgavusieji pačią gimstančio poeto širdies opumą ir vėliau su meile jo apdainuoti.“ Alfonsas Krasauskas, jaunystės bičiulis

***

„Paulius (pagal metrikus – Povilas) Širvys gimė 1920 m. rugsėjo 6 d. Padustėlyje, nors augo ir tėvai ūkį turėjo Degučiuose. Mat kuriam laikui tėvai ūkius buvo susikeitę su J. Urbonu, poeto dėde, manydami, kad naujoj vietoj geriau seksis ūkininkauti. Po metų kitų žemes atsikeitę Širviai vėl grįžo į Degučius.

Įvairiuose leidiniuose bei dokumentuose poeto gimimo metai (1922 X 17) nurodomi neteisingai. Tais metais gimė jo brolis Leonas. Tik paskutiniaisiais metais Paulius Širvys vienam kitam užsiminė, kad pasijaunino 1940 m. stodamas į Vilniaus karo pėstininkų mokyklą, į kurią vyresnių nepriimdavo. Ir vėliau dokumentuose poetas šios datos neatitaisė, dviem metais vėluodamas šventė ir savo penkiasdešimtmetį. Vaikystėje jį vadindavę pagal tėvą – Prancisiaus Poviliuku. Tuo vardu pasirašytas ir pats pirmasis eilėraštis, 1939 m. vasario 6 d. paskelbtas „Jaunajame ūkininke“. Gyvenime ir literatūroje prigijo kitas vardas – Paulius, vis kaip nors maloninamas ar meiliai tariamas draugų.

Abu broliai neteko tėvų nė dešimties neturėdami – apie trisdešimtuosius metus. To krašto vyresni žmonės Širvius dar gerai atsimena. Poeto motina Barbora Širvienė, mergystėj Pranckūnaitė, buvo kilusi iš Padustėlio, gerokai jaunesnė už savo vyrą Pranciškų. Jis prisimenamas kaip silpnos sveikatos, nepajėgiantis nei įdirbti žemės, nei išgalintis  ką nors pasisamdyti. Rugius išeidavęs pjauti su mažamečiais sūnumis: jis kerta, jie renka. Paskutiniais metais, kai jau visai galai su galais nesueidavo, motina ėmusi tarnauti Rokiškio „Londono“ viešbuty. Ji buvusi gyvo būdo, balsinga ir „pagraži moteris“, kaip ją pavadino tų apylinkių gyventoja B. Striungienė. Paulius esąs į ją ir būdu, ir linksmumu, ir pomėgiu dainuoti, nenusiminti. Ji buvusi raštinga, mėgo knygas, veikė kažkokiam  kaimo moterų rately. Balsingas buvęs ir Pranciškus.

Širviai turėjo apie 10 ha nenašios žemės. Gyvenamasis namas, kaip prisimena kaimynai, buvęs dviem galais, su kamara ir kamaraite. Buvusi nemaža daržinė, kūdra. Karo metais, atrodo, testovėjo tik troba. Sako, kai Paulius grįžo, tai pro vieną langą įlindo, o pro kitą išlindo. Dar norėjęs išsaugoti tėviškę, stengęsis, kad joje kas apsigyventų, atstatytų ūkinius pastatus. Iš to nieko neišėję, tėviškė po pagalį buvo išnešiota. Dabar toje vietoje pasodinta medelių, gėlių, kurias prižiūri Aleksandravėlės mokiniai.“ Marcelijus Martinaitis, poetas

***

„Anas atėjo pas mumis pabėgęs iš lagerio. Gal 1941 metų lapkritį. Buvo apiplyšęs visas. Iškart nesisakė, kur buvo, bet paskui sužinojom. Pamačiau – sublogęs, išbadėjęs, apdriskęs. Tai tuos rūbus numetė. Jam daviau kitus. Tai ir nebėjo nuo mūsų. Gyveno ir gyveno tada – kurgi anas dėsis nabagas? Neturėjo nei namų – nieko, nei valgyt iš ko. (…) Paskiau išvažiavo anas Dusetos. Jau išgirdau – nebėr, sako, jūsų Povilo, jau suėmė, išvarė Vokietijon, sako, vakar matėm. Geras buvo žmogus, reta kur tokių yr. Anas niekam nenusidėjo. Giedojo gražiai, gerą gerklę turėjo. Ant pečiaus užlipęs guli ir gieda, būdavo, giesmę… Buvo sesuo dar gyva mano senio, Ligija. Tai šoka vakare anys tenai po gryčią linksmi abudu. O anas grajina, moka gi mano senis grot ant skripkos. Bešokant ir dvilykėj nakties atėjo suimt Navickas su šituo. Nieko nekreipė anas galvon. Juokdamasis išvažiavo. Juk niekam nieko nepadaręs… Gyveno ir niekas jo nerūšijo, tiktai šitie sumislijo, savi va, paėmė ir išvarė Vokietijon. Bet anas ir ten neprapuolė.“ Marijona Širvienė, pusbrolio Jono žmona, Degučių kaimas

 ***

„Paulius Širvys buvo išskirtinis žmogus, todėl visi jį prisimena. Jo gyvenimo būdas buvo labai artimas kaimo žmogui. Apranga, maistas ir visa kita. Būdavo, apsikabina rūgštaus pieno puodynę, duonos riekė – ir pusryčiauja. Paulių visados erzino pasipūtimas, savo jėgos demonstravimas, kieno nors paniekinantis požiūris į moterį. (…) 1974 m. vasario 23 d. Aleksandravėlėj vyko susitikimas su kraštiečiu Pauliumi Širviu. Poetas skaitė savo eilėraščius, nuoširdžiai kalbėjosi su tėviškės žmonėmis, o savo poezijos rinktinėje „Ilgesys – ta giesmė“, kurią padovanojo Aleksandravėlės mokyklai, įrašė: „Brangiems Aleksandravėlės vaikams. Ant lingės – / Lingu lingu – / Palinkusi galva. / Gyvuoki nemirtinga, / Motule Lietuva.“ Liucija Komkaitė-Pučinskienė, Aleksandravėlės mokyklos mokytoja

***

„Kažkas apie Paulių Širvį pasakė – girdi, tai mūsų Jeseninas. Kokia banalybė! Poetas buvo per daug savitas, kad galėtų būti į ką nors panašus. Be to, jis niekada ir nieko nemėgdžiojo. Tai buvo ir liko Paulius Širvys, vienintelis ir nepakartojamas, dainuojamas ir deklamuojamas, mylimas ir skaitomas. Tiktai be didžiulės gamtos dovanos – poetiškos natūros, jis giliai širdyje nešiojo ir savitą, karo baisumų įskiepytą, draugų krauju sutvirtintą eilinio kareivio garbės kodeksą, kurio šventai laikėsi visą gyvenimą.

Tą kodeksą jis ne tik žinojo mintinai, jis nuo pat jaunystės jį tobulino Vilniaus pėstininkų karo mokykloje, patekęs vokiečių nelaisvėn ir šerdamas Prūsuose feldfeberio kiaules, jis tobulino jį slapstydamasis draugų pašiūrėse ir daržinėse, kol pagaliau tas studijas užbaigė Šešioliktos divizijos žvalgų kuopoje. Du kartus pabėgti iš nelaisvės ir du kartus sugrįžti pas fronto draugus – tai aukščiausias tokių mokslų gyvenimiškos akademijos įvertinimas.“ Vytautas Petkevičius, rašytojas

***

„Pauliau, Pauliuk, Pauluša“ – ir dar kitokiais mažybiniais ir maloniniais vardais kreipdamiesi, gatvėje, kavinėje, literatūros vakaro salėje jį glėbesčiuoja, ploja jam per petį, be ceremonijų ir gerą, ir pašaipią, ir globėjiškai atlaidžią akį merkia jo artimi draugai ir tariami bičiuliai. Ir atsitiktiniai pažįstami – ir visai nepažįstami, vienmečiai ir vyresni, ir žymiai, bent dviem dešimtmečiais, jaunesni. O jis stovi, tiksliau sakant, nenustygsta vietoje, stiprus, valstietiškai pečiuitas, neklusniais, nežylančiais plaukais, geromis, žydromis akimis. Toks paprastas, neišdidus, dažnai vilkintis jūrininko marškinėliais. Toks atlapaširdis, paslaugus, visais pasitikįs poetas, iš tikro šaunus vaikinas, kurį visada galima prakalbinti, vyno stiklui pakviesti, pas kurį, rimtam ar visai nerimtam reikalui atsiradus, galima užeiti dieną naktį. Toks beveik legendinis, nerūpestingas poetas, dievo paukštelis, prisikėlęs aukštaičių Strazdas ar Vienužis, širdį beraminąs armonikos grojimu. Toks brangus, artimas nelinksmą valandą ir toks neparankus oficialiame renginyje.

– Mūsų redakcijoje dabar visi nešioja baltus marškinius ir tamsius kostiumus, – liūdnai pasakė jam vienas lengvas jaunuolis, laikinai klestelėjęs į atsakingojo redaktoriaus kėdę.

Egi kunigas Strazdas kadaise irgi tetiko tik užu širdies griebiantiems pamokslams sakyti, o ne už konfratrų atlaidų stalo sėdėti. Ką tu padarysi su tais aukštaičių lyrikais, nusižiūrėjusiais į išsirengusius iki marškinių savo krašto beržus. Stovo poetas, nenustygsta vietoje ir geraširdiškai šypsosi, visų draugų ir nedraugų glebėsčiuojamas. Jis ir pats negalvoja, kad štai eina metai ir jam jau greitai penkiasdešimt: visiškai pritiktų laukti ar net reikalauti pelnytos pagarbos.

Didžiuosius poeto lobius sudaro jo turtingas ir platus paprasto žmogaus gyvenimo patyrimas ir dvasinis gebėjimas priimti ir išreikšti tai, kas patirta – nuoširdžiai ir betarpiškai. Kaip jau tik labai retas tesugeba šiais civilizuoto pragmatizmo laikais. Širvio gyvenimas – labai charakteringa mūsų kartos lietuvio, valstiečių vaiko, brendusio istorinio lūžio ir pasaulinių sukrėtimų metais, biografija. Tiesiog sunku suvokti, kaip vieno žmogaus gyvenime galėjo tilpti tokia daugybė įvykių, kaip viena širdis galėjo tiek daug pergyventi ir kaip ligi šiol jos neištiko infarktas.

Ilgai ir skaudžiai šuneliai lojo Pauliaus vaikystę piemens kepure. Gimusiam vargingiausių valstiečių šeimoje, nuo pat mažumės likusiam visišku našlaičiu, gyvenimas atskleidė jam begalinę kaimiečio darbo žmogaus išnaudojimo ir pažeminimo gelmę. Žiemos mėnesiai telikdavo piemens mokslams, ir tik įgimtas žinių godulys įgalino jau prakutusį paauglį prasimušti į Salų žemės ūkio mokyklą.“ Antanas Jonynas, poetas

 ***

„1960–1961 metais turėjau progą artimai pabendrauti su tada blaiviomis akimis į pasaulį žvelgusiu, ne vieno manymu, „vienu įkvėpimu“ rašančiu Pauliumi Širviu, rengusiu rinkinį „Beržų lopšinė“ (1961). Versdamas iš kišenių popierėlius ir sakydamas tai darąs tik labai artimiems, „to vertiems“, jis man parodė savo rašymo būdą, kaip kregždė lizdo lipdymą. Popierėliuose lipdąs žodį prie žodžio, metai po metų, sugrįžtąs prie eilėraščio kada ir kur tik galįs ir tik prie to iš pradėtųjų, kišenėse nešiojamų, prie kurio jau galįs sugrįžti. Taip visi geriausieji parašyti.“ Jonas Juškaitis, poetas

 ***

 „Jeigu Lietuvoje būtų renkamas populiariausias poetas, daugelis skaitytojų pirmoje vietoje įrašytų Paulių Širvį. Tuo įsitikino kiekvienas, bent kartą dalyvavęs literatūriniame vakare, kuriame savo eilėraščius skaito Paulius Širvys. „Aš – beržas. Lietuviškas beržas…“ – negarsiai pradeda poetas, ir salėje įsivyrauja mirtina tyla, nors daugelis moka atmintinai kone visą jo poeziją. O po vakaro jį ilgam apsupa būrys gerbėjų, tarp kurių pamatysi ir moksleivį, ir seną profesorių, ir pavargusią kolūkietę.“ Jonas Strielkūnas, poetas

 ***

„Paulius Širvys atrodė tarsi poezijos dievaitis, kol nepažinau iš arčiau, nuoširdžiai neišsikalbėjau. Mačiau jį liūdną ir vienišą, blaivų ir apsvaigusį nuo vyno, nuo gyvenimo kartumo ir ilgesio, bet galiu paliudyti, kad visada jis išlikdavo taurus, žmogiškas, teisingas – iš tikrųjų žmogus pagal Dievo paveikslą. Gal ne šventuolis, kartais paklydęs gyvenimo vingiuose, pilkoj buity, bet tikras poetas, neišdavęs savo esmės. Poetas iš Dievo malonės. Jo eilėraščių knygas skaitytojai ir šiandien vadina maldaknygėmis. (…)

Dar daug apie ką kalbėjomės su Pauliumi tą naktį. Prisiminė nelaisvės dienas Minsko koncentracijos stovykloje, paskui Vokietijoje. Tenykščio ūkininko dukterį Erną, kuri jam padėjo pabėgti iš nelaisvės, parūpino kompasą ir žemėlapį. „Gal ten gyvena mano sūnus“, – prisimenu tokius Pauliaus žodžius.

Išsiskyrėme gal po trečiųjų gaidžių. Paulius palydėjo iki durų, kareiviškai apkabino ir pabučiavo. „Tu priminei man jaunystę“, – tepasakė.“ Alfas Pakėnas, poetas, Lietuvos žurnalistų draugijos narys.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ