Kiekvienas save gerbiantis laikraštis turi įsivedęs skiltis, kuriose pateikia redakcijos požiūrį į reiškinius ar įvykius. Šios skiltys seniau vieningai buvo vadinamos vedamaisiais, dabar – kaip kuriai „žiniasklaidos priemonei“ (anksčiau – „organui“) parankiau, tačiau iš esmės tai brydės per laiką ir jo ženklus, atspindinčios redakcijas valdančiųjų interesus. Kaip žurnalistams pavyksta klampoti per vadinamųjų vedamųjų pelkes, kai dauguma šių skilčių parašytos taip, tarsi Lietuva gyventų paskutines dienas?
* * *
Kai į tave atsisuka visų redaktorių kolegijos narių akys, kai į tave bedžia vyriausiojo redaktoriaus pirštas, svarbiausia – o, prieteliau, kolega! – tą pačią minutę ne viešai praskysti, o mintyse pakartoti veiksmažodžių asmenuočių poteriukus.
Aš brendu, tu brendi, jis ir ji brenda.
Mes brendame, jūs brendate, kad prasmegtumėt, jie ir jos brenda.
Maknoja.
Aš maknoju, tu maknoji, jis ir ji maknoja.
Mes maknojame, manydami, kad ir jūs maknojate, nes jie ir jos taipogi kaip dideli maknoja.
O kas jiems, nelaimėliams, lieka?
Kasa užrakinta, užbraklinta, visi pervesti „ant „Snoro“ kortelių“.
Bet nėr to blogo, kurs neišeitų į gera. Ką sotus tinkamo „priemonės“ atsakingajam sekretoriui pakiš? Tauškalėlį iš etnografinės vakaronės, kurioje valgytas keptas paršelis užvakarykščia žąsike girksi? Atsakingasis sekretorius taukais aptekusių minčių nepriima, nes tai jam sukelia nepageidaujamas emocijas. Atsakingajam sekretoriui laikraščio „priemonę“ reikia kurpti ne iš į niršulį varančių kvapų, o iš totalaus bado, valdžios apgauto verslo, į svetur dar neišskuodusių piliečių traiškymosi magistralėse, kraujo marių miestuose ir viensėdijose, ministrų ir viceministrų nuodėmių, visuotinės suirutės ir streikuojančių mokytojų.
Dar tinka nosį krapštantis, bet akių taip ir neprasikrapštantis kurios nors savivaldybės meras, kurios nors partijos vado uošvė, kuo blogesnės žinios iš Seimo ir iš už anapus Seimo, vis labiau apiplyšę „Sodros“ drabužėliai, niekaip nesubyranti valdančioji koalicija, nepaslanki reikalus tvarkyti valdininkija, besiturškianti kvapiose korupcijos voniose, juodosios skylės biudžete, ryjančios paskutinius varguomenės centus.
Prasčiausiu atveju dar tinka myžčiojimai prie sugriautų kolhozų fermų ir ardymasis dėl kurios nors tautinės mažumos palikimo, prisimenant, kad tuoj pat po publikacijos su visais ryšeliais prisistatys dar kurios nors tautinės mažumos atstovas ir paklaus: „Nu, kas rašė?“
Kas rašė, kas pašė? Mes rašėm! Dievulėliau, rašom ir rašom. Durną galvą nuo to rašymo galima gaut. Lietuvoj tiek ir nenutinka, kiek mes aprašom. Jeigu nutiktų tiek, kiek aprašoma, Lietuva nuo įvykių pertekliaus sprogtų lyg kokia kietu padu užminta išputusi guminė varlė. Pššš! – ir po Lietuvos. Po Lietuvėlės. Amen. Vienos Europos Sąjungos narės ir nėr. Nėr ir nebus Ignalinos atominės, nėr ne tik kaimo kryžkelėje, bet ir kaimo ministerijos, nėr iki gyvo kaulo įgrisusių partijų, niekas neaugina ir neaugins cukrinių runkelių bei linų, nėr sveikatos apsaugos, švietimo reformų, katafalkų, pensininkų, prokurorų, adokatų ir teisėjų, atšaukiamos valstybinės šventės, po aguonų uždraudžiamos rugiagėlės, kaimas užgęsta paskui miestą, išjungiamos radijo ir televizijos stotys, uždaromas paštas.
Kraštas vėl apauga brūzgynais ir miškais. Išlikusieji renkasi į ąžuolynus ir pradeda melsti Perkūną, kad šis nutrenktų paskutinius mobiliųjų tinklų siųstuvus. Perkūnas išklauso ir nutrenkia.
Tauta nusilenkia Perkūnui ir išbrenda į tas pačias peklas, iš kurių į šitą nelaimingą kraštą ir atbridusi.
Aš brendu, tu brendi, jis ir ji brenda.
Mes brendame, jūs brendate, jie ir jos brenda.
Tauta išdūlina be išeitinių kompensacijų.
Ji brenda per brastą. Maknoja kūlgrindomis pro Brastą. Pro rabinus pas brahmanus.
Brastoje ankšta ir braška kaulai. Basta! Arba, kaip kažkuriam šimtmety nei iš šio, nei iš to pranašiškai blykstelėjo vienas poeta: „Mes žūsime ten, kur manėme pradėję klestėti.“ Būtent taip.
Svarbu tik, kad vėl aplenktume tuos netikšas latvius ir estus. Lenkai ir baltarusiai tepasikarie patys.
Specialiai nuo Brahmaputros – Kazys Požėra
P. S. Už tą patį atlygį prašvilptam „Snoro“ bankui pridedu kanconetę iš ciklo „Natūriniai mainai“.
Skurdas
Važiavo traukiniu viščiukas
Ir vežėsi čiuplutį seneliuką.
Viščiukas buvo mažučiukas
Ir ciepsėdamas iš po marlės
Visam vagonui skundė seneliuką,
Kad gera būtų pintinėlėj
Surast kiaušinio trupiniuką
Ir pamaitinti juo broliuką,
Kuriam nupirkti
Pritrūko apskrito centuko,
Lašu pakibusio po nosim seneliuko.
Mažoj stotelėje laiptukais
Išstriksintis viščiukas
Pamatė per aštrų žvyrą
Slystant derva apskretusius ratus,
Seniuko šešėliuką dalijantį perpus.
Į pintinėlę be viščiuko sunkės
Liesutėlis kraujas,
Į marlės tumulą lipindamas
Ant dugno likusius pūkus.
