19181920 metais prastai ginkluoti,  blogai aprūpinti amunicija ką tik atsikūrusios Lietuvos  kariai nuo žagrės sugebėjo apginti valstybės nepriklausomybę.  19391940 metais  lengvaisiais tankais, lėktuvais, artilerijos pabūklais aprūpinta, sočiai maitinama  mūsų kariuomenė buvo neveiksni, kai sovietai naikino Lietuvos valstybingumą. 1919 m. kiekviena kuopa, būrys  kovojo savarankiškai, o 1940 m. kariuomenė  buvo  centralizuota ir paklusni politikams.  Kaip ir šiandien šimtmetį mininčios ginkluotosios pajėgos.

 

Kūrimosi skausmai

1918  m.  lapkričio  23 d.  atkurta Lietuvos kariuomenė puolė  ir traukėsi pagal situaciją fronte, nepaisė savo vadovybės  įsakymų skirstytis švęsti Kalėdų, kai šaliai  grėsė mirtinas pavojus. Savanorių būriai, vėliau papildyti šauktiniais kareiviais,vijo priešus  net nesidomėdami, ar Lietuvos vadovai sėdi savo kabinetuose, ar išbėgo į užsienį finansinės  paramos prašyti.  Prieš 1918 m. Kalėdas Lietuvos  ginkluotosios pajėgos liko be vadovybės, karininkai rusai dezertyravo į Gardiną.  Valstybės Taryba kariuomenės vadu paskyrė  teisininką Stasį Šilingą, karininkai jo nenorėjo.

Per sumaištį kariuomenės vadu  pasisiūlė  būti toks perėjūnas Jurgis Aukštuolaitis (Georg Aukschtoleit) iš Mažosios Lietuvos,  per Pirmąjį pasaulinį karą  tarnavęs Vokietijos kariuomenės puskarininkiu.

Viena lemtinga dvejonė

Lietuvos  kariai išvijo apsišaukėlį.   Ir gerai padarė, nes užverbuotas lenkų žvalgybos  J. Aukštuolaitis 1919 m. vasarą bandė nuversti Lietuvos laikinąją vyriausybę, buvo numatytas prolenkiškos vyriausybės vadovu. Susekus sąmokslą pabėgo į Vilnių, ten leido priešlietuvišką laikraštėlį. Nėrėsi iš kailio, kad    Klaipėdos kraštas  būtų prijungtas prie Lenkijos.

Atsikratę  išdavikų, prisiplakėlių ir karjeristų, 1919 m. Lietuvos kariai veržėsi  į priekį  kaip viesulas. Išskyrus tą lemtingą  1920 m. stabtelėjimą   politikų įsakymu po Širvintų  ir Giedraičių pergalės prieš lenkus. Dėl to netekome Vilniaus.

Paklusnūs išsigandusiems politikams

1918–1920 metais valstybė atsilaikė, o 1940 m. besąlygiškai kapituliavo, nes  kariai su savo gražia apranga,  blizgančiais pistoletų dėklais,  žvilgančiomis gertuvėmis, daiktmaišiais, prigrūstais sauso maisto paketų,  gerais ginklais liko sėdėti kareivinėse. 1940 m. kariuomenė buvo pernelyg centralizuota, kariai pareigingai pakluso savo aukščiausiosios vadovybės įsakymams, kuriuos suformulavo  išsigandę politikai.  Gal ir dabar reikia decentralizuoti kariuomenę, išmokyti visus karinius vienetus  ne tik kolektyvinės,  bet ir teritorinės gynybos? O generolai  neturėtų bijoti pasakyti politikams, kad  transportiniai lėktuvai „Spartan“ skirti kariams į  tarptautines misijas, bet  ne valstybės vadovams į iškilmes užsienyje skraidinti.

Du valstybės stiprumo elementai

„Valstybei apginti reikia dviejų dalykų – gerai apginkluotos, išmokytos kautis, stipriai psichologiškai  parengtos kariuomenės  ir  savo valstybę mylinčios visuomenės. Jeigu nors vieno iš šių komponentų nėra – valstybė pažeidžiama, tampa lengvu taikiniu priešams. 14 metų nedemokratiškai valdytos Lietuvos  vadovybė 1940 m. įsakė  draugiškai sutikti  sovietų Raudonąją  armiją, kariuomenė pakluso, patriotiškesni visuomenės nariai iš nevilties užsidarė savo namuose, užsidangstė langus, kad nematytų raudonarmiečių kolonų Kaune, o kiti ir gėlę ant okupantų tankų numetė. Panašiai 1794 m. buvo sunaikinta luominė Lenkijos– Lietuvos valstybė: saujelė didikų bandė  sukilti prieš Rusijos imperiją, tačiau beteisiai  lietuvių baudžiauninkai jų beveik  neparėmė, nors sukilimo vadai žadėjo atleisti sukilėlius nuo lažo ir kitų prievolių dvarininkams. Naujaisiais laikais, 2014 m. kovo mėnesį,   rusai be jokio šūvio  per porą savaičių užgrobė  ir  aneksavo Krymą, nes ukrainiečių pilietinis sąmoningumas sustiprėjo  gerokai vėliau, tik vykstant kovoms dėl  Rytų Ukrainos“, – kai kuriuos valstybių pakrikimo pavojaus akimirką atvejus ir jų priežastis priminė  Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko pavaduotojas Juozas Olekas.

Valia priešintis

Anot J. Oleko, Lietuvos kariuomenė  dabar gana profesionaliai rengiama  ir konvenciniams (įprastiniams), ir hibridiniams karams. Krašto apsaugos  ministerijos padaliniai Nacionalinis kibernetinio saugumo centras,  Informacinių technologijų tarnyba talžo rusų internetinius įsibrovėlius,  elektroninius šnipus.

„Reguliarioji kariuomenė  treniruojasi kovoti ir kartu su NATO sąjungininkais, ir gintis viena, kol amerikiečiai, prancūzai  ir kiti ateis į pagalbą. Savanoriai, šauliai mokomi kautis  priešo užnugaryje, kenkti įsibovėliams. Jeigu nuolatos skirsime gynybai lėšų tiek, kiek šiemet – 873 mln. eurų, galėsime palaikyti gana aukštą kariuomenės parengtį.  Tačiau nacionalinis saugumas negali būti susiaurintas tik iki karinių išlaidų. Valstybės stiprybė yra  valia priešintis. Dauguma grėsmių  šalies nepriklausomybei yra vidinės, kylančios dėl  socialinių, ekonominių  problemų. Jos ir toliau  gena žmones iš Lietuvos, tai yra silpnina, demoralizuoja valstybę“,  – aiškino Seimo Lietuvos socialdemokratų  partijos frakcijos narys, buvęs  dviejų Vyriausybių krašto apsaugos ministras J. Olekas.   

Gynyba – ne atsišaudymas

Parlamentaro nuomone, jeigu valstybė pakankamai finansuos švietimą, sveikatos apsaugą, o daugumai Lietuvos gyventojų nereikės skaičiuoti kiekvieno skatiko šeimoms išlaikyti,  tai tokia visuomenė bus atspari ir išorės pavojams. „Valstybė turi rūpintis savo žmonėmis, kad jiems niekada neateitų į galvą tokios mintys kaip 1940-aisiais – kam priešintis tokiai galybei, Rusijai, juk sumals mus su žeme. Vėliau paaiškėjo, kad žala dėl pasyvumo buvo daug baisesnė.  Gerai savo valstybėje besijaučiantis asmuo  niekada netarnaus atėjūnams, bet padės saviems kariams nugalėti priešą: rinks žvalgybinius duomenis apie svetimų kareivių, „žaliųjų žmogeliukų“ maršrutus, stovyklas, nakvynės vietas, sargybas, ginkluotę,  karinę techniką, perduos informaciją Lietuvos kariuomenės vadovybei,  maitins, apskalbs saviškius kovotojus, slaugys sužeistuosius“, –tikino J. Olekas, atstovaujantis politinei organizacijai, kuri nepasirašė partijų susitarimo po kelerių metų įvesti visuotinę karo prievolę, o po dešimtmečio –  padidinti išlaidas krašto apsaugai iki 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto lėšų.   Socialdemokratų įsitikinimu, valstybės sugebėjimas gintis  –ne visuotinis atsišaudymas.

Netipiška kariuomenė

Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS)  lapkričio 23-iąją neminėjo  savo šimtmečio kaip mūsų kariuomenė. LŠS  įkurta 1919 m. birželio 27 d. Kaune.  Tarpukariu tai buvo ypatinga organizacija: per karą  ginkluoti šauliai turėjo padėti kariuomenei fronte, o taikos metais – išmokti užrištomis akimis išardyti ir sudėti šaunamuosius ginklus, sportuoti, lavinti ištvermę, vengti  ir atsikratyti žalingų įpročių,  daug skaityti grožinės ir mokslinės literatūros, groti įvairiais muzikos instrumentais, sutartinai dainuoti  per valstybės šventes, lietuviškai auklėti jaunąją kartą, rinkti lėšas nepriklausomybės paminklams.    Vienos centrinės vadovybės neturėję šauliai 1919 m. rugpjūtį padėjo Lietuvos kariuomenei ir žvalgybai numalšinti Lenkų karinės organizacijos (POW) maištą. 1919 m.  lapkričio–gruodžio mėnesiais  Radviliškio–Šiaulių apylinkėse šauliai  iš pasalų puldinėjo Rusijos vakarų savanorių armiją, bermontininkus, smarkiai jiems nuleido kraują ir labai padėjo reguliariajai mūsų kariuomenei sutriuškinti šiuos  jungtinius rusų Baltosios gvardijos  ir vokiečių  Geležinės divizijos dalinius.

Kareivinėse negali būti anarchijos

Lenkų maištininko  Lucjan`o  Żeligowski `o būriams 1920 m. rudenį užgrobus Vilnių ir veržiantis į gilyn į Lietuvą, kai kuriuose fronto ruožuose  lenkų legionieriams  priešinosi vien šauliai. Dauguma pokario partizanų buvo Šaulių sąjungos nariai ir vadai.

Dabar šauliai ne tokia stichiška organizacija. Nors LŠS  veikia pagal Lietuvos Respublikos šaulių sąjungos įstatymą ir savo statutą, visuomenė šaulius  dažnai painioja su kariuomene.  „Kariai turi besąlygiškai paklusti savo  vadams. Jokios anarchijos negali būti. Kariuomenei  negalima priekaištauti dėl 1940-ųjų  tragedijos.  Ją nulėmė tas baisusis  birželio 14-osios išplėstinis naktinis Vyriausybės posėdis, kai dauguma ministrų ir generolų nutarė nesipriešinti Maskvai. Net Prezidentas Antanas Smetona nesugebėjo jų perkalbėti.  Kariai turėjo gauti įsakymą. Jeigu  būtų ėmę šaudyti savo nuožiūra, dabar tikriausiai būtų kaltinami, kad sukėlė dar didesnę katastrofą –  keršydamas Stalinas galėjo visiškai sunaikinti Lietuvą.  Net istorikai iki šiol nesutaria, ar  reikėjo priešintis“, – teigė LŠS vado pavaduotojas atsargos majoras Židrūnas Šadauskis.

Nori taikos –  ruoškis karui

Tačiau, atsargos majoro manymu, 1940-ieji daugiau  nepasikartos.  „Lietuvos karinė doktrina, piliečių rengimo valstybės gynybai, nacionalinio saugumo strategijos,  Seime atstovaujamų politinių partijų susitarimas dėl Lietuvos gynybos politikos gairių ir  kiti Krašto apsaugos ministerijos, kariuomenės  strateginiai dokumentai aiškiai apibrėžia, kaip kariai ir visuomenė  turi elgtis šalį užpuolus priešams. Kariai  kaunasi  net ir atkirsti nuo kitų Lietuvos kariuomenės dalinių, šauliai, savanoriai pradeda partizaninį karą, o civiliai – nesmurtinio pasipriešinimo, pilietinio nepaklusnumo ir nebendradarbiavimo su  okupantais akcijas“, –  Lietuvos gynybos planus, primenančius romėnų karybos teoretiko Vegecijaus sparnuotą frazę „Nori taikos –  ruoškis karui“,  plačiau paaiškino atsargos majoras.

Pasikeitė karų pobūdis

„1918-ieji ir 1940-ieji – visiškai skirtingi laikai.  Prieš šimtą metų lietuviai galėjo kaip lygūs kovoti su Raudonąja armija, lenkų legionais ir bermontininkais. Visi buvo ginkluoti panašiai: kardas, šautuvas su durtuvu.  Valstybei atsikuriant premjeras Augustinas Voldemaras ir Prezidentas Antanas Smetona  galvojo, kad Lietuvai  gana palanki geopolitinė padėtis nesikeis bent šimtą metų.  Mūsų politikai nė neįsivaizdavo, kad  jau po dvidešimties  metų Maskva ir Berlynas slapta pasidalys Rytų Europą, Baltijos šalis. Po Pirmojo pasaulinio karo vokiečiai ir rusai troško  tik revanšo, svajojo  susigrąžinti prarastas teritorijas, visas lėšas skyrė karo pramonei. Ginklavosi iki dantų, modernizavo savo kariuomenes. Šarvuočiai, ypač tankai pakeitė karų pobūdį. Net lenkai to nesuprato.   Raiti  ant žirgų, 1939 m. bandė kardais perkirsti plieninius vokiečių tankų bokštų šarvus. 1919 m.  karai priminė viduramžių riterių  mūšius, o 1939– 1940 metais vienas  iš tolo atskriejęs patrankos sviedinys  galėjo  užmušti pustuzinį  narsiausių karių“, –  apibendrino  Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros profesorius dr. Zenonas Butkus.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS