Lietuviai ne tik vieni paskutiniųjų Europoje apsikrikštijo, aplenkę tik Laplandijos šiaurinių elnių augintojus, bet ir vėliau už estus su latviais pradėjo spausdinti, leisti savus laikraščius. Tačiau nepriklausoma tarpukario Lietuva greitai tapo viena iš labiausiai apsiskaičiusių Europos šalių, o šiandien lietuviai yra tarp pirmaujančių tautų, kasdien besinaudojančių sparčiuojupasauliniu informacijos tinklu.
Pirmieji leidėjai – sukilėliai
Rusijos imperijai po 1863 m. sukilimo 1864 m. uždraudus lietuvišką abėcėlę, įstrigo ir visi bandymai leisti lietuviškus laikraščius, žurnalus. 1864 m. Augustavo gubernijoje sukilėliai mėgino platinti laikraštį „Žinia apie Lenkų karą su Maskoliais“. Keli šio, formaliai pirmojo lietuviško laikraščio buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, numeriai tikriausiai spausdinti Mažojoje Lietuvoje. Rytų Prūsijoje (Ragainėje ir Tilžėje)1883–1886 metais buvo spausdinamas istorinis lietuviškas mėnesinis visuomeninis ir literatūrinis žurnalas „Aušra“ („Auszra“) (tiesa, be šiandien mums įprastų varnelių ant priebalsių, vietoj jų nusižiūrėjus į lenkus tekstuose vartoti raidžių junginiai cz ir sz). Pirmąjį žurnalo numerį redagavo patriarchas gydytojas Jonas Basanavičius. Leidiniui rašė daugiau nei 70 autorių, jo tiražas pasiekdavo 1 tūkst. egzempliorių.
Dėdės Atanazo karingi straipsniai
Dėl finansinių sunkumų, be to, susiskaldžius lietuvių tautinio išsivadavimo sąjūdžiui, „Aušros“ leidyba nutrūko. Lietuviai patriotai katalikai pradėjo leisti „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“ (1890 –1896 metais). Žurnalą redagavęs kunigas Kazimieras Pakalniškis, labiau žinomas „Dėdės Atanazo“ literatūriniu slapyvardžiu, apie Lietuvos okupaciją rašė nevyniodamas žodžių į vatą. Karingos Dėdės Atanazo redakcinės skiltys ir dabar skamba labai aktualiai: „Kai kam parėjo į galvą mus rusais paversti. Žinoma, ne dėl teisybės, ji Rusijoje ir šiaip jau yra tokia nuskurusi ir sutrūkusi, kad nė sulopyti nebegali. Bet mes apsigimėme katalikais, tai ir mirsime katalikais, nors čia maskoliai mums galvas nusukinėtų. Atsilieps tai jiems kada. Katinui į kregždžių lizdą derinantis, paukšteliai rodos imtų jam ir akis išdraskytų. Ir mes turime tiems Liuciferio tarnams atsispirti!“
Iš ko atpažinsi lietuvį inteligentą?
Baikštesni lietuviai inteligentai liberalai labiau mėgo poeto Vinco Kudirkos įkurtą nuosaikų, atsargiai carinę tautinės priespaudos politiką kritikavusį literatūrinį ir mokslinį „Varpo“ žurnalą (spausdintą 1889 –1905 metais). Lietuvos socialdemokratai, kaip ir šiandien, bandė prisivilioti tautines mažumas, ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai užsienyje leido „Lietuvos darbininką“ (1886–1899 metais), „Aidą Lietuvos darbininkų gyvenimo“ (1897–1899 metais), taip pat įvairius sienlaikraščius lenkų, rusų, žydų kalbomis. 1865–1904 metaispasirodė apie 130 lietuviškų periodinių leidinių.
Svarbiausia leidybos vieta
Nesugebėjusiam sustabdyti lietuvių knygnešių žygių Rusijos carui Mikalojui II prieš 115 metų, 1904 m. gegužės7 d., imperatoriškuoju„malonės raštu“atšaukus draudimą leisti lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, pirmasis dar ne Lietuvoje, o Peterburge (Petrapilyje) pasirodė savaitraštis „Lietuvių laikraštis“ (1904 – 1906 metais). 1904 m. Vilniuje dienos šviesą išvydo pirmasis lietuviškas dienraštis – liberalios „Vilniaus žinios“, ėjusios iki 1909 m.
1905–1917 metais leista daugiau nei 200 lietuviškų periodinių leidinių. Svarbiausia lietuviškos spaudos leidybos vieta iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Vilnius. 1912 m. Gedimino mieste skaitytojus pasiekdavo 23 lietuviški periodiniai leidiniai.
Ankstyvasis informacinis karas
Per Didįjį karą, jausdama, kad tuoj teks nešti kudašių iš Lietuvos, okupacinė rusų administracija daugumą laikraščių ir žurnalų redakcijų uždarė.
Naujieji okupantai, Vokietijos kaizerio generolai Tilžėje, Kaune, Balstogėje leido spausdinti vienintelį lietuvišką laikraštį „Dabartis“ (1915–1918 metais). Vilniuje lietuviškų laikraščių nebeliko. Pabėgėliai laikraščius, žurnalus, dažniausiai vienkartinius, bandė leisti Rusijoje. Po 1917 m. spalio perversmo bolševikai skirdavo kalnus pinigų iš Rusijos imperijos ištrūkusioms tautoms vėl privilioti į aptvarą. Informacinis karas vyko ir tada. Iš Rusijos spaustuvių rotacinių mašinų pabiro pirmieji lietuviški komunistų laikraščiai „Tiesa“ Petrograde (1917 m.), „Lietuvos reikalų liaudies komisariato žinios“ (1918 m.), „Komunistas“ (1918 m.) Voroneže. Bolševikams 1918–1919 metais užgrobus pusę Lietuvos, komunistų laikraščiai pasirodė Vilniuje.
Kryžiaus keliai
Lietuviai nepriklausomybininkai irgi nesėdėjo sudėję rankų, stengėsi atremti vokiečių, rusų ir lenkų propagandą. Pirmasis Vilniuje 1917 m. rugsėjo 6 d. pasirodė tautininkų „Lietuvos aidas“, leidžiamas dviejų teisininkų –Antano Smetonos ir Petro Klimo. Laikraštis ėjo tris kartus per savaitę. Jo puslapiuose 1918 m. vasario mėnesį paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas. Lenkų legionieriams įsiveržus į Vilnių, bolševikų laikraščių redakcijos movė atgal į Rusiją, o Vilnijos lietuviškai spaudai atėjo kryžiaus keliai. Dažnai kaitalioję pavadinimus lietuviški leidiniai buvo uždaromi, jų redaktoriai – persekiojami ir baudžiami. 1920 m. lenkų valdomame Vilniuje dar buvo pardavinėjami daugiau nei 50 įvairių krypčių lietuviškų laikraščių.1926 m. liko tik septyni.
Kvalifikacijos kursai
Užtat lietuviška spauda suklestėjo laikinojoje sostinėje Kaune. Oficialią valdžios politiką atspindėjo dienraščiai „Lietuva“ (1919– 1928 metais) ir po 1926 m. valstybės perversmo atgaivintas „Lietuvos aidas“, skaitytojų patriotizmą skatino kariški leidiniai „Karys“, „Kardas“, Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“. Pagrindinis Lietuvos kaimo laikraštis „Ūkininko patarėjas“ (pradėtas leisti1925 m.) laikėsi tautininkiškos ideologijos.
Susirūpinta žurnalistų kvalifikacija. Dar 1922 m. Kaune Lietuvos telegramų agentūra ELTA surengė reporterių kursus pradedantiesiems žurnalistams.
Žurnalistiniai tyrimai
Tarpukario lietuviškai spaudai būdinga žurnalistinių žanrų įvairovė: pokalbiai su garsiais žmonėmis, reportažai, apybraižos, lyriniai pasakojimai, feljetonai. Lygiai prieš 90 metų, 1929 m. gegužės 6 d., Kauno miesto sode prie Valstybės teatro buvopasikėsinta į premjerą Augustiną Voldemarą, žuvo jo adjutantas, aviacijos karininkas Pranas Gudynas. „Lietuvos aido“ žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad nusikaltimo pėdsakai veda į Varšuvą – Lenkijos vyriausybė net uždraudė savo pasiuntiniui Rygoje Mirosławui Arciszewskiui nusiųsti užuojautos telegramą į Kauną.
Lietuviškų leidinių bendradarbiai vaizdingai, išradingai aprašydavo didžiojo sporto varžybas, surengtas Lietuvoje. Prieš 80 metų, 1939 m. gegužės 28 d., Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė antrą kartą iš eilės tapo Europos čempione. Visuomenę ypač pradžiugino mūsų vyrų pergalė prieš amžiną Lietuvos skriaudikę Lenkiją 46:18. Lenkams atstovavo ir lietuvis Jurgis Grigalaitis (Jerzy Gregołajtis). Lietuvius apėmusius jausmus „Lietuvos aidas“ apibūdino taip: „Triukšmas pakilo sulig Ararato kalnu – Lietuva nugalėjo Lenkiją!“
Visiems skoniams
Tarpukario Lietuvos spauda nebuvo vien partinė ar mokslinė, labai rimta. Leista ir humoristinių žurnaliukų bei laikraščių – „Spaktyva“, „Aitvaras“, „Vapsva“, „Yla“. Satyrinis laikraštis „Kuntaplis“ aiškiai simpatizavo bolševikams ir Sovietų Sąjungai. Nuo 1937 m. laikraštį redagavo būsimasis sovietų Lietuvos liaudies poetas Teofilis Tilvytis. Žemųjų visuomenės sluoksnių akiratį plėtė (teisingiau, siaurino) bulvariniai leidiniai: dienraštis „10 centų“, žurnalas „Aistros“ ir kita „geltonoji spauda“.
1929 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) buvo registruoti 165 laikraščiai ir žurnalai.
1937 m. pabaigoje Lietuvoje dažniau ar rečiau buvo skaitomi 157 periodiniai leidiniai: 19 dienraščių, 38 savaitraščiai ir 100 mėnesinių laikraščių.
1918–1940 metais Lietuvoje galima buvo įsigyti daugiau nei 2000 periodinių leidinių. Vienkartinis 1939 m. leistų laikraščių ir žurnalų tiražas buvo 850 tūkst. egzempliorių.
Pavojingi Maskvai elementai
1940 m. Lietuvą okupavę sovietai mūsų žurnalistus laikė pavojingiausiais naujajai rusiškai santvarkai elementais. Eltos direktorius Valentinas Gustainis buvo įmestas į NKVD kalėjimus, vėliau uždarytas į Sibiro, Kazachijos katorginio darbo stovyklas. 1941 m. birželio 26 d. rusų enkavėdistai Červenės mirties kelyje (Baltarusija) nužudė daug Lietuvos politikų, karininkų, taip pat žurnalistus Vincą Daudžvardį-Daugvardį ir Petrą Kupčiūną. 1945 m. SSRS kontržvalgybos ir NKVD operatyvinės grupės šnipai, vadovaujami Aleksandro Slavino, Vokietijos britų ir amerikiečių okupacinėse zonose pagrobė generolą leitenantą Petrą Kubiliūną bei žurnalistą Antaną Valiukėną. 1946 m. abu buvo nukankinti Rusijoje.
Bunkerių spauda
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai 1944 m. lietuvių patriotinę spaudą teko slaptai maketuoti ir leisti miškuose, partizanų bunkeriuose. Per išsivadavimo kovos dešimtmetį iš viso įvairiais tiražais (nuo keleto iki 5 tūkst. egzempliorių ) pasirodė apie 50 pogrindinių laikraščių. Žinomiausi – „Prie rymančio Rūpintojėlio“ , „Aukštaičių kova“, žemaičių „Laisvės varpas“, dzūkų „Partizanas“, suvalkiečių „Laisvės žvalgas“. Paskutinis – „Partizanų šūvių aidas“ – 1957 m. dar platintas Žagarės apylinkėse.
Oficialioji sovietų Lietuvos spauda įsidrąsino tik 1989 m., prasidėjus Atgimimui. Buvę kompartijos laikraščiai iš savo pirmųjų puslapių išmetė šūkius „Visų šalių proletarai, vienykitės!“
Profesinė takoskyra
Dabar Lietuvoje veikia dvi žurnalistų profesinės organizacijos – sąjunga ir draugija.
1957 m. įkurtas SSRS žurnalistų sąjungos lietuviškasis padalinys 1989 m.sausio 27–28 dienomis per neeilinį VIII suvažiavimą nutraukė ryšius su Maskva. 1991 m. gruodžio 21 d. spaudos, radijo, televizijos darbuotojai, pasitraukę iš Lietuvos žurnalistų sąjungos, ir žmonės, jau spėję išmėginti savo kūrybines jėgas Sąjūdžio, Atgimimo žiniasklaidoje, subūrė Lietuvos žurnalistų draugiją (LŽD). Jos įstatuose parašyta, kad LŽD yra 1922 m. įsteigtos Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos, 1930 m. pertvarkytos į Lietuvių žurnalistų sąjungą ir 1940 m. sovietų sunaikintos, teisių paveldėtoja, laikosi tarpukario periodinės spaudos leidėjų ir autorių dorovinių, profesinių nuostatų.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS