Lietuviai ne tik vieni paskutiniųjų Europoje apsikrikštijo, aplenkę tik  Laplandijos  šiaurinių elnių augintojus, bet ir vėliau už estus su latviais pradėjo spausdinti, leisti savus laikraščius. Tačiau nepriklausoma tarpukario Lietuva  greitai tapo viena iš labiausiai apsiskaičiusių  Europos šalių, o šiandien lietuviai yra tarp  pirmaujančių tautų, kasdien besinaudojančių sparčiuojupasauliniu informacijos tinklu.

 

Pirmieji leidėjai – sukilėliai

Rusijos imperijai po 1863 m. sukilimo 1864 m. uždraudus lietuvišką abėcėlę, įstrigo ir  visi bandymai leisti lietuviškus  laikraščius, žurnalus. 1864 m. Augustavo gubernijoje sukilėliai mėgino platinti  laikraštį „Žinia apie Lenkų karą  su Maskoliais“. Keli šio, formaliai pirmojo lietuviško  laikraščio buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, numeriai tikriausiai spausdinti  Mažojoje Lietuvoje.  Rytų Prūsijoje (Ragainėje ir Tilžėje)1883–1886 metais buvo spausdinamas istorinis lietuviškas  mėnesinis visuomeninis ir literatūrinis žurnalas „Aušra“ („Auszra“) (tiesa,  be šiandien mums  įprastų varnelių ant priebalsių, vietoj jų nusižiūrėjus į lenkus tekstuose  vartoti raidžių junginiai cz ir sz).  Pirmąjį žurnalo numerį redagavo patriarchas gydytojas Jonas Basanavičius.  Leidiniui rašė daugiau nei 70 autorių, jo tiražas pasiekdavo 1 tūkst. egzempliorių.

Dėdės Atanazo karingi straipsniai

Dėl finansinių sunkumų, be to, susiskaldžius lietuvių tautinio išsivadavimo sąjūdžiui, „Aušros“ leidyba nutrūko. Lietuviai patriotai katalikai pradėjo leisti „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“ (1890 –1896 metais).  Žurnalą redagavęs kunigas Kazimieras Pakalniškis, labiau žinomas „Dėdės Atanazo“ literatūriniu slapyvardžiu,  apie Lietuvos okupaciją rašė nevyniodamas žodžių į vatą. Karingos Dėdės Atanazo redakcinės skiltys ir dabar skamba labai aktualiai: „Kai kam  parėjo į galvą mus rusais paversti. Žinoma, ne dėl  teisybės, ji Rusijoje ir šiaip jau yra tokia  nuskurusi ir sutrūkusi, kad nė sulopyti nebegali. Bet mes apsigimėme katalikais, tai ir mirsime katalikais, nors čia maskoliai mums galvas nusukinėtų. Atsilieps tai jiems kada. Katinui į kregždžių lizdą derinantis, paukšteliai  rodos  imtų jam ir akis išdraskytų. Ir mes turime tiems Liuciferio tarnams atsispirti!“

Iš ko atpažinsi lietuvį inteligentą?

Baikštesni lietuviai inteligentai  liberalai  labiau mėgo  poeto Vinco  Kudirkos įkurtą nuosaikų, atsargiai  carinę tautinės priespaudos politiką  kritikavusį literatūrinį ir mokslinį „Varpo“ žurnalą  (spausdintą 1889 –1905 metais). Lietuvos socialdemokratai, kaip ir šiandien, bandė prisivilioti tautines mažumas, ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai užsienyje leido „Lietuvos darbininką“ (1886–1899 metais), „Aidą Lietuvos darbininkų gyvenimo“ (1897–1899 metais),  taip pat įvairius sienlaikraščius lenkų, rusų, žydų kalbomis. 1865–1904 metaispasirodė apie 130 lietuviškų periodinių leidinių.

Svarbiausia  leidybos vieta

Nesugebėjusiam sustabdyti lietuvių knygnešių žygių Rusijos carui Mikalojui II prieš 115 metų, 1904 m.  gegužės7 d.,  imperatoriškuoju„malonės raštu“atšaukus draudimą leisti lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, pirmasis dar ne Lietuvoje, o Peterburge (Petrapilyje) pasirodė savaitraštis „Lietuvių laikraštis“ (1904 – 1906 metais). 1904 m. Vilniuje dienos šviesą  išvydo  pirmasis lietuviškas dienraštis – liberalios „Vilniaus žinios“, ėjusios iki 1909 m.

1905–1917 metais leista  daugiau nei 200 lietuviškų periodinių leidinių. Svarbiausia lietuviškos spaudos leidybos vieta  iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Vilnius. 1912 m.  Gedimino mieste skaitytojus pasiekdavo 23 lietuviški periodiniai leidiniai.

Ankstyvasis informacinis karas

Per Didįjį karą, jausdama, kad tuoj teks nešti kudašių iš Lietuvos, okupacinė rusų administracija daugumą  laikraščių ir žurnalų redakcijų uždarė.

Naujieji okupantai,  Vokietijos kaizerio generolai Tilžėje, Kaune, Balstogėje  leido spausdinti  vienintelį lietuvišką laikraštį „Dabartis“ (1915–1918 metais). Vilniuje lietuviškų laikraščių nebeliko. Pabėgėliai laikraščius, žurnalus, dažniausiai vienkartinius,  bandė leisti   Rusijoje.  Po 1917 m.  spalio perversmo bolševikai skirdavo kalnus pinigų   iš Rusijos imperijos ištrūkusioms tautoms vėl privilioti į   aptvarą. Informacinis karas vyko ir tada. Iš Rusijos spaustuvių rotacinių mašinų pabiro pirmieji  lietuviški komunistų laikraščiai „Tiesa“  Petrograde (1917 m.), „Lietuvos reikalų liaudies komisariato žinios“ (1918 m.), „Komunistas“  (1918 m.) Voroneže. Bolševikams 1918–1919 metais užgrobus pusę Lietuvos, komunistų laikraščiai pasirodė Vilniuje.

Kryžiaus keliai

Lietuviai nepriklausomybininkai irgi nesėdėjo sudėję rankų, stengėsi atremti vokiečių, rusų ir lenkų  propagandą.  Pirmasis Vilniuje 1917 m. rugsėjo 6 d.  pasirodė tautininkų „Lietuvos aidas“, leidžiamas  dviejų teisininkų –Antano  Smetonos  ir Petro Klimo. Laikraštis ėjo tris kartus per savaitę. Jo puslapiuose 1918 m. vasario mėnesį paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas. Lenkų legionieriams įsiveržus į Vilnių, bolševikų laikraščių redakcijos movė atgal į Rusiją, o  Vilnijos lietuviškai  spaudai atėjo kryžiaus keliai.  Dažnai kaitalioję pavadinimus lietuviški leidiniai buvo uždaromi, jų redaktoriai –   persekiojami ir  baudžiami. 1920 m. lenkų valdomame Vilniuje dar buvo pardavinėjami  daugiau nei  50 įvairių krypčių lietuviškų laikraščių.1926 m. liko  tik septyni.

Kvalifikacijos kursai

Užtat lietuviška spauda suklestėjo  laikinojoje sostinėje  Kaune.  Oficialią valdžios politiką atspindėjo dienraščiai „Lietuva“ (1919– 1928 metais) ir po 1926 m.  valstybės perversmo  atgaivintas „Lietuvos aidas“, skaitytojų patriotizmą skatino kariški leidiniai „Karys“, „Kardas“, Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“. Pagrindinis Lietuvos kaimo laikraštis  „Ūkininko patarėjas“ (pradėtas leisti1925 m.) laikėsi tautininkiškos ideologijos.

Susirūpinta žurnalistų kvalifikacija.  Dar 1922 m.  Kaune  Lietuvos telegramų agentūra  ELTA  surengė  reporterių kursus pradedantiesiems žurnalistams.

Žurnalistiniai tyrimai

Tarpukario lietuviškai  spaudai būdinga žurnalistinių  žanrų įvairovė: pokalbiai su garsiais žmonėmis, reportažai, apybraižos, lyriniai pasakojimai, feljetonai.  Lygiai prieš 90 metų, 1929 m. gegužės 6 d., Kauno miesto sode prie Valstybės teatro  buvopasikėsinta į premjerą Augustiną Voldemarą, žuvo jo adjutantas,  aviacijos karininkas Pranas Gudynas.  „Lietuvos aido“ žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad nusikaltimo pėdsakai veda į Varšuvą – Lenkijos vyriausybė net uždraudė savo pasiuntiniui Rygoje Mirosławui  Arciszewskiui nusiųsti užuojautos telegramą į Kauną.

Lietuviškų leidinių bendradarbiai vaizdingai, išradingai aprašydavo  didžiojo sporto varžybas,  surengtas Lietuvoje. Prieš 80 metų, 1939 m. gegužės 28 d., Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė antrą kartą iš eilės tapo Europos čempione. Visuomenę ypač pradžiugino mūsų vyrų pergalė prieš amžiną Lietuvos skriaudikę Lenkiją 46:18. Lenkams atstovavo ir lietuvis Jurgis Grigalaitis (Jerzy Gregołajtis). Lietuvius apėmusius  jausmus „Lietuvos aidas“ apibūdino taip: „Triukšmas pakilo sulig Ararato kalnu – Lietuva nugalėjo Lenkiją!“

Visiems skoniams

Tarpukario  Lietuvos spauda nebuvo vien partinė ar mokslinė, labai rimta. Leista ir  humoristinių žurnaliukų bei laikraščių –  „Spaktyva“, „Aitvaras“, „Vapsva“, „Yla“. Satyrinis laikraštis „Kuntaplis“  aiškiai simpatizavo  bolševikams ir Sovietų Sąjungai.  Nuo 1937 m. laikraštį redagavo būsimasis sovietų Lietuvos liaudies poetas Teofilis Tilvytis.  Žemųjų visuomenės sluoksnių  akiratį plėtė (teisingiau, siaurino)  bulvariniai leidiniai: dienraštis „10 centų“,  žurnalas „Aistros“ ir kita „geltonoji spauda“.

1929 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) buvo registruoti  165 laikraščiai ir žurnalai.

1937 m. pabaigoje Lietuvoje  dažniau ar rečiau buvo skaitomi 157 periodiniai leidiniai: 19 dienraščių, 38 savaitraščiai ir 100 mėnesinių laikraščių.

1918–1940 metais Lietuvoje galima buvo įsigyti daugiau nei  2000 periodinių leidinių. Vienkartinis 1939 m. leistų laikraščių ir žurnalų tiražas buvo 850 tūkst. egzempliorių.

Pavojingi Maskvai elementai

1940 m.  Lietuvą okupavę sovietai mūsų žurnalistus laikė pavojingiausiais naujajai rusiškai santvarkai elementais.  Eltos direktorius Valentinas Gustainis buvo įmestas į NKVD kalėjimus, vėliau uždarytas į Sibiro, Kazachijos katorginio darbo stovyklas.  1941 m. birželio 26 d. rusų enkavėdistai Červenės mirties kelyje (Baltarusija) nužudė daug Lietuvos politikų, karininkų, taip pat  žurnalistus Vincą Daudžvardį-Daugvardį ir Petrą Kupčiūną. 1945 m. SSRS kontržvalgybos ir NKVD operatyvinės grupės šnipai, vadovaujami  Aleksandro Slavino, Vokietijos  britų ir amerikiečių okupacinėse zonose pagrobė generolą leitenantą Petrą Kubiliūną bei žurnalistą Antaną Valiukėną. 1946 m.  abu buvo nukankinti Rusijoje.

Bunkerių spauda

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai 1944 m. lietuvių patriotinę spaudą  teko slaptai maketuoti  ir leisti   miškuose,  partizanų  bunkeriuose.  Per išsivadavimo kovos dešimtmetį  iš viso  įvairiais tiražais (nuo keleto iki 5 tūkst. egzempliorių ) pasirodė  apie 50 pogrindinių  laikraščių. Žinomiausi – „Prie rymančio Rūpintojėlio“ , „Aukštaičių kova“, žemaičių „Laisvės varpas“, dzūkų „Partizanas“, suvalkiečių „Laisvės žvalgas“. Paskutinis –  „Partizanų šūvių aidas“ – 1957 m. dar platintas Žagarės apylinkėse.

Oficialioji sovietų Lietuvos spauda įsidrąsino tik 1989 m., prasidėjus Atgimimui. Buvę kompartijos laikraščiai iš savo pirmųjų puslapių išmetė šūkius „Visų šalių proletarai, vienykitės!“

Profesinė takoskyra

Dabar Lietuvoje veikia dvi žurnalistų profesinės organizacijos – sąjunga ir draugija.

1957 m. įkurtas SSRS žurnalistų sąjungos lietuviškasis padalinys 1989 m.sausio 27–28 dienomis per neeilinį VIII suvažiavimą nutraukė ryšius su Maskva. 1991 m. gruodžio 21 d. spaudos, radijo, televizijos darbuotojai,  pasitraukę iš Lietuvos žurnalistų sąjungos,  ir  žmonės, jau  spėję išmėginti  savo kūrybines jėgas Sąjūdžio, Atgimimo žiniasklaidoje, subūrė Lietuvos žurnalistų draugiją (LŽD). Jos įstatuose parašyta, kad LŽD  yra 1922 m. įsteigtos Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos, 1930 m. pertvarkytos į Lietuvių žurnalistų sąjungą ir 1940 m.  sovietų sunaikintos, teisių  paveldėtoja, laikosi  tarpukario periodinės spaudos leidėjų ir autorių dorovinių, profesinių nuostatų.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS