Išrinktajam Prezidentui Gitanui Nausėdai reikia pakentėti vos šiek tiek ilgiau nei pusantro mėnesio, kol jis oficialiai pradės eiti valstybės vadovo pareigas. Prieš 768 metus popiežiaus pašventintas karaliumi Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas karūnos turėjo laukti beveik dvejus metus. Net Mindaugo karūnavimo tiksli data ir vieta – tik spėlionės, o jo karališkasis vainikas dingo istorijos verpetuose.
Ordinas avansu
Kaip nurodo Lietuvos Konstitucijos 82 straipsnis, išrinktasis Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pasibaigus ankstesnei Prezidento kadencijai. Aukščiausioji šalies valdžia perduodama be jokių pereinamųjų ar bevaldystės laikotarpių.
G.Nausėda jau pasikvietė du asmeninius gydytojus, nepaisydamas Specialiųjų tyrimų tarnybos pažymų, kad vienas eskulapas buvo apklaustas nagrinėjant garsią politinės korupcijos bylą. Išrinktojo Prezidento komanda su Užsienio reikalų ministerija sudarinėja jo tarptautinių vizitų grafikus, o speciali komisija baigia rašyti atviro G. Nausėdos inauguracijos pokylio scenarijų. Liepos 12 d. G. Nausėda prisieks Seime ir avansu gaus Vytauto Didžiojo ordiną su aukso grandine.
Brangus Bažnyčios sūnus
Kitaip buvo viduramžiais, kai susikūrė pirmoji moderni katalikiška Lietuvos valstybė.
1251 m.liepos 17-ąją popiežius Inocentas IV pripažino karalystę, valdomą Mindaugo, ir nurodė jį karūnuoti.
Popiežiaus bulės (teisės akto) tekstas toks:„Vyskupas Inocentas etc. siunčia savo didžiai gerbiamam broliui Kulmo vyskupui pasveikinimą etc. Mūsų širdis yra pripildyta didelio džiaugsmo, kadViešpaties ir Išganytojo Jėzaus Kristaus gerumą pajuto mūsų brangus sūnus Kristuje Mindaugas, garbingas Lietuvos karalius. Jis su daugeliu pagonių per krikšto malonę iš tamsybės atgimė dieviškai garbei. Nepaprasti ir garbingi valdovo pasiuntiniai nuolankiai prašė, kad šventoji Romos Katalikų Bažnyčia jį įsūnytų. Rodydami tėvišką palankumą, nuoširdžiausiai tam pritarėme ir pavedame, kad Tu pakviestum kelis pamaldžius Bažnyčios didikus, ir Mindaugą pagal mūsų įgaliojimą vainikuotumei karaliumi visos Lietuvos bei šalių, kurios su Dievo palaima jau iš netikinčiųjų atimtos arba ateity gali būti išvaduotos.
Taip pat pasirūpintum, kad jis ir jo įpėdiniai visuomet pripažintų iš Apaštalų Sosto gavę savo karalystę ir numatytas žemes, kurias paėmėme į Šv. Petro nuosavybę jo paties aiškiai paprašyti. Jeigu pasitaikytų prieštaraujančių arba maištininkų, tai juos, įspėjęs prieš tai, sudrausk bažnytinėmis bausmėmis be apeliacijos etc. Rašyta Milane liepos 17 d., popiežiavimo 9 metais.“
Karalystė be karūnos
Tačiau nuo 1251 m. liepos prasidėjo Lietuvos istorijos keistenybės, paslaptingi detektyvai.Iki 1253 m. Lietuvos karalystė gyvavo be oficialiai vainikuoto karaliaus.Neaišku, kodėl šis virsmo iš pagoniško krašto į vakarietišką šalį laikotarpis taip ilgai užtruko. Nežinoma Mindaugo karūnavimo vieta. Net tos ceremonijos data, liepos 6-oji, dabar minima kaip Valstybės diena, – tik vieno istorijos profesoriaus hipotezė, kurią jo kolegos beveik 30 metų vis bando užginčyti.
Popiežius nieko neprašė mainais už Lietuvos karališkąjį statusą. Bet to meto Europos Sąjungos (Šventosios Romos imperijos) galingieji iš karūnos laukiančio naujoko Mindaugo vis dėlto pareikalavo narystės išrinktųjų klube mokesčio. Karūnavimo proga Mindaugas suteikė privilegijų Rygos pirkliams, padovanojo buvusiems priešams, Livonijos kryžiuočiams,ištisus Žemaitijos valsčius. 1253 m. Mindaugas atsižadėjo 82 kuršių pilių. Apie 60 stovėjo dabartinės Lietuvos teritorijoje. Dėl karūnos papuošalų Mindaugui teko atplėšti Pietų Kuršą nuo valstybės kamieno.
Žemaitiškas atkaklumas
Tos kryžiuočiams kadaise užrašytos Žemaitijos žemės– tai Telšių, Plungės, Mažeikių, Rietavo, Skuodo, Kretingos, Klaipėdos rajonai, garsūs miestai bei miesteliai – Gargždai, Kartena, Palanga, Skuodas, Mosėdis, Alsėdžiai, Nevarėnai, Žarėnai, Rietavas, Gardai (Žemaičių Kalvarija), Kražiai, Laukuva, Raseiniai, Betygala, Ariogala. Šios vietovės, be kurių neįsivaizduojama dabartinė Lietuva, 1253 m. atsidūrė už Mindaugo karalystės vartų, buvo atiduotos vokiečiams. Tik žemaičių atkaklumas ir užsispyrimas įveikė karaliaus Mindaugo geopolitinį trumparegiškumą – dounininkai, donininkai ir dūnininkai nesiliovė kovoję tol, kol sugrįžo į Lietuvą, pas brolius aukštaičius.
Nesigiminiavo su slavais
Tiesa, karalius Mindaugas buvo bene paskutinis Lietuvos valdovas, kuris pats nesigiminiavo su slavais. Mindaugo žmona Morta ir jo žudiko, Nalšios kunigaikščio Daumanto sutuoktinė, Mortos sesuo, kildinamos iš Agluonos. Latgalos, dabartinės Latvijos. Kai vokiečiai sunaikino šiaurės baltų(latgalių, žiemgalių) kilmingųjų sluoksnį, lietuvių diduomenė sau tinkamų santuokos partnerių ėmė ieškoti kitur, dažniausiai Rytuose.
Net ir Mindaugas 1254 m. nusprendė atiduoti savo nepilnametę dukterį į žmonas taip pat pienburniui Galicijos Voluinės kunigaikštukui Švarnui Danilovičiui.
Pažvelgus į vėlesnių didžiųjų Lietuvos valdovų Gedimino, Algirdo ir kitų genealogijas aiškiai matyti, kad beveik visi jie buvo vedę ruses, turėjo slaviškus krikšto vardus, savo sūnums buvo parinkę nuotakas iš Rytų, o dukras taip pat išleidę už slavų kunigaikščių.
Baltų takoskyra
Karalius Mindaugas nesugebėjo ar nenorėjo suvienyti kuršių, žiemgalių ir kitų artimiausių didžiausios baltų genties – lietuvių –giminaičių į stiprią Baltijos konfederaciją. Nepadėjo prūsams kovoti su kryžiuočiais. Tokia įvykių raida Mindaugui buvo savotiškai naudinga –kol vokiečiai peržengė prūsų ir latvių lavonus, jauna Lietuvos valstybė spėjo sustiprėti ir netgi padidėjo dėl pabėgėlių, suplūdusių iš priešų okupuotų žemių. O rytiniai baltai lėtai pavirto slavais.
Jau Mindaugo laikais prasidėjo lietuvių ir latvių susvetimėjimo procesai. Slenkant šimtmečiams takoskyra tik platėjo.
Šiandien ilgiausia Lietuvos siena yra su Baltarusija, o XX a. tarpukariu buvo su Latvija. Istorikė Vilma Akmenytė-Ruzgienė surinkusi daug įdomių faktų apie Latvijos ir Lietuvos pasienio kaimų gyventojų nuotaikas prieš šimtą metų, atsikūrus Lietuvai ir atsiradus Latvijos valstybei.
Išstumta lietuvybė
Vos pasitraukus vokiečiams palangiškiai ėmė rūpintis, kad administraciją jų krašte perimtų ne latviai, o lietuviai. 1918 m. gruodžio 8 d. Palangoje įvyko mitingas, kurio dalyviai apsisprendė Lietuvos naudai, po pareiškimu pasirašė apie 800 žmonių. Tačiau peticija neaiškiomis aplinkybėmis buvo sudeginta. 1919 m. pradžioje palangiškių nusivylimui grįžo latvių administracija, dokumentai buvo rašomi latvių kalba, leidžiama vartoti ir rusų kalbą, o lietuvių buvo stumiama iš viešojo gyvenimo. Ir gatvių pavadinimai sulatvinti.
Nenorėjo parduoti tėvynės
1921 m. balandžio mėnesį tarptautiniam arbitražui nustačius Lietuvos ir Latvijos sausumos sieną,Mažeikių apskrities Vėgerių valsčiaus Bakštų viensėdijos gyventojas Jonas Liutkus, prieš savo valią tapęs Latvijos pavaldiniu, parašė graudų ir piktą laišką Mažeikių apskrities viršininkui: „Nužemintai prašau palaikyti mane prie Lietuvos. Latvių valdžia man siūlo miško, pagelbsti ūkio įrankiais, sėkla, pinigais, kad tik rašyčiaus prie Latvijos. Aš esu lietuvys, už kyšius savo Tėvynės ir savęs neparduosiu. Bileikių kaimas už latvių valdžios dovanėles gėrė kelias dienas. Na, jie, judai, ir pasidavė Latvijai“.
Neapkentė melo
Ginčytino Klykuolių kaimo gyventojas, 1921 m. laukdamas sienų komisijos išvadų rašė: „Aš myliu Lietuvą ir mylėsiu, bet su dabartiniais reikalais nesuprantu kaip elgties. Duokite informacijų – bus parašai, mitingai Lietuvos naudai. Juk dabar matoma, kad latviai veikia, o lietuviai tylime. Argis ta latvių saujelė gali mus, klykuoliečius, vėgeriečius, Bakštų žmones, prijungti prie Latvijos? Žemaitis esu, neteisybės neapkenčiu ir suskiams latviams tarnauti nemanau. Praneškite telegrama ar raštu, ką mums veikti reikia, kad Latvijai nekliūtume“.
Panaikinta inauguracija
Tačiau Mindaugas su slavais nesudarė jokių valstybinių sutarčių, panašių į vėlesnes Krėvos, Vilniaus-Radomo ar Liublino unijas. Šiemet birželio 25 d.Lietuvos parlamentas paskelbė rezoliuciją, kad prieš 450 metų, 1569 m. liepos 1 d., visuotinis Seimas Liubline pasirašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės unijos aktą, kuris buvo „vienas svarbiausių amžiaus įvykių visoje Europoje“. Karalius Žygimantas Augustas uniją galutinai ratifikavo 1569 m. rugpjūčio 4 d.Anot parlamentarų, abiejų tautų sąjunga ilgiau nei 200 metų tapo tiltu iš Rytų į Vakarus, bajoriškosios demokratijos atrama, kol ją sunaikino „trys susitarusios imperijos“.
Seimo nariai neužsiminė, kad Liublino unijos aktais buvo panaikinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio inauguracija. Vainikuojant Lenkijos karalių, jis tapdavo ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lenkiška karūna visiškai išstūmė Lietuvos valdovo galios ženklus – didžiojo kunigaikščio arba Gedimino kepurę, kalaviją, žiedą, vėliavą, antspaudą.
Kur karūna?
Prieš 75 metus, 1944 –aisiais, taip pat liepos 1-ąją, Lietuvos laisvės armijos vadovybė įsakė savo padaliniams miškuose ruoštis kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Ši data laikoma dešimtmetį trukusio partizaninio antisovietinio karo pradžia. Pagaliau rasti priešų išniekinti to karo didvyrių, brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago, paskutinio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno,palaikai.
Tačiau iki šiol nežinoma, kur dingo 1263 m. nužudyto karaliaus Mindaugo karūna, kurią padarė Rygos auksakaliai.
Pagal vieną versiją, ji užkniedyta ant Lenkijos miesto Plocko katedroje esančio šventojo kankinio Zigmanto biusto galvos.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
