Baigėsi rugsėjis. Koks jis buvo? Buvo saulėtas. Bet ar mus jis nuteikė saulėtai?
Ne visus. Kai kurie įvykiai prasidėjo karštomis vasaros dienomis ir nutįso iki rugsėjo. Kažkas pasiima kūjį, tokį simbolišką įnagį ir kartu tokį brutalų, ir kaip A.Gudaičio-Guzevičiaus kalvis sudaužo Vilniuje J.Noreikos -Generolo Vėtros atminimo ženklą. Iš neapykantos? Iš bejėgiškumo? Dėl reklamos? O juk norėta savo rankose pajusti Europos parlamentaro pažymėjimo palaimą  ir kad prie tos palaimos prisidėtų tas toks pažįstamas buvusios blogos šalies vienas iš simbolių. Taip, Stasys Tomas norėjo tapti EP nariu. Bet nemenka visuomenės dalis pasipiktino tokiu kalvio Ignoto-Tomo darbu ir surengdama nemenką mitingą, protesto akciją, pareikalavo, kad tas kandidatas į EP narius būtų nubaustas , o atminties ženklas – grąžintas į buvusią vietą. Po kažkiek laiko atminimo lenta grąžinama kur buvusi. Atrodo, visuomenė vėl gali grįžti prie vasaros darbų ir smagumų. Bet čia buvo kitaip nei pasakose. Tiksliau, visuomenė nežinojo, kad bus veiksmo tęsinys. Įvyko absurdo scena. Pasirodo, buvo ir kitas kalvis ignotas . Bet šiam pasirodė, kad kūjis nėra pats tinkamiausias įnagis, o gal ir per sunkus, tad jis pasikvietė ,,Grindos” vyrukus ir prisakė jiems suskubt: iki pragys pirmieji gaidžiai jie turi nuplėšt nuo Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos atminimo ženklą. Kažin kas būtų buvę, jei jie būtų nepaklusę arba suvėlinę ir išgirdę giedorius… Bet gaidžiai nespėjo pragysti ir atsiųstieji įvykdė kas buvo liepta. Gal premijas gavo… O tą prisakymą davė miesto meras. Tada vėl sujudo Vilnius, sujudo ir Kaunas, ir mažesnių miestelių žmonės, galvojantys, kad taip žaisti be jokių taisyklių – nevalia. Tuos sujudusius miestus aš palikau, norėdama pamąstyt, kodėl tas meras toks visagalis: lyg ir gyvenam demokratinėje valstybėje? Ar tas jo mąstymas turi kažkokią sistemą ar jis veikia pagautas įkarščio?
Nuvykau Klaipėdą. Jūra šilta , keletą dienų net banguoti pamiršusi. Ir saulė karšta, nepranašaujanti vėsos. Ir niekas jokių lentelių neplėšo. Atvirkščiai: prasvydus Rugsėjo 1-jai , klaipėdiečiai rinkosi į aikštę, kur buvo atidengtas paminklas Vilhelmui Storostai-Vydūnui. Vydūnas basomis kojomis, jo batai palikti ant fontano krašto. Tai simboliškos detalės. Aikštėje  Kultūros ministras, ne vienas Seimo narys, Klaipėdos savivaldybės meras ir tie, kurie daugiausia prisidėjo prie šio paminklo. Kažin ar šį meno objektą matytume, jei šią sunkią septynerių metų naštą nebūtų prisiėmusios visuomeninės organizacijos: VĮ ,,Mažoji Lietuva” ir jos vadovas verslininkas R.Cibauskas, Vydūno draugija ir kt . Juos parėmė įmonės, organizacijos, privatūs asmenys. Sako, Kaune Rotušės aikštėje Basanavičius yra pasisveikinęs su Vydūnu šiais žodžiais: ,,Tautos patriarchas sveikina Tautos pranašą”. Prisimenant Vydūno populiarumą, jo dvasinį ir tautinį mokymą gal ir nereikia stebėtis , kad jis buvo vadinamas apaštalu. Šiandien daug ženklų rodo, kad Vydūno apaštalystė šiandien būtų ne ką lengvesnė nei jo gyventomis dienomis.
Grįžau į Vilnių, į mylimą miestą, vis dar galvodama apie Vydūno darbus Lietuvai… O čia bruzdesys. Žmonės renkasi į Daukanto aikštę. Įvairaus amžiaus ir daug žmonių. Tęsiasi atminimo ženklų nukabinėjimo istorija.
Mitinguojantys sakė, jog neleis įsitvirtint naujoms šliaužiančios okupacijos formoms. Kalbėjusieji priminė Sibiro kančias, partizanų žūtis, teigė, kad visos tos netektys buvo patirtos kovojant dėl nepriklausomos Lietuvos. Susirinkusieji kreipėsi į aukščiausiąsias valstybės institucijas, kad istorinių asmenybių ir įvykių vertinimo bei įamžinimo klausimai būtų svarstomi ir sprendžiami nacionaliniu lygiu. Reikalauta, kad būtų apgintas viešasis interesas, kad seniai laikas susiprasti ir nustoti Lietuvos gyvenimą, jos istoriją vertinti iš buvusios TSRS pozicijų, vis taikant jos metodologiją ir, esant mažiausiai dingsčiai, lietuvius, vengusius šlovinti buvusius ir esamus kolaborantus, vadinti nacionalfašistais, naciais ir kt. Buvo raginama pakeisti komisijos, kuri tiria nacių ir bolševikų nusikaltimus, sudėtį. Komisija veikia daugelį metų, bet mes ne kažin ką žinome apie jos tyrimus. Vėliau mitingo dalyviai pajudėjo link Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos, kur buvo atidengta už privačius pinigus pagaminta nauja paminklinė lenta J. Noreikai.
+++
Dažnokai tenka paėjėti Vilniaus Gedimino prospektu ir stabtelėti  V.Kudirkos aikštėje (o gal ar prie jos?). Norėtum pastovėt prie V. Kudirkos paminklo, gal dar kartą perskaityt giesmę apie Lietuvą, bet nelabai pavyks. Aikštė yra tapusi riedlentininkų Meka. Ir aikštės nepakanka. Geresnis šuolis nuo paminklo bortelių ir dar nuo aukščiau. Kai kur jau net paminklinis akmuo nuskaldytas. Paaugliai sako, mes neturime kur važinėtis, ar jums gaila šios aikštės, paminklui nieko neatsitiks. Vaikus suprantu, jie nori važinėtis, bet aš noriu suprasti ir ką kitką. Ar tai Vilniaus Lukiškių aikštės tęsinys? Kas diktuoja tas madas, kai kiekviena aikštė tampa pramogų vieta, nors jos paskirtis yra visai kita? Ar tai daroma sąmoningai, ar neturint humanitarinės nuovokos, nesuvokiant integralios kultūros, krislo pagarbos, o pagaliau ir praktinio įvertinimo? Juk visa tai kainavo ir kainuoja pinigus. Griovimo, naikinimo ženklų matoma daug..
+++
Iki Vėlinių dar tolokai. Bet, ir atėjus tai dienai, sunku bus susikaupti ir degti vilties švieselę, kai matai kauburėlius, pažymėtus akmeniniais, išvinguriuotais iš geležies kryžiais, o šalia ant pagalių pakabintus raginimus-skelbimus atsiliepti artimiesiems. Tai reiškia, jeigu tu išvykęs ar esi toli, tavo giminių kapai bus užgrobti. Tai kaip čia su tom mūsų tradicijom, mirusiųjų gerbimu? Mūsuose žydų kilmės žmonės reikalauja išlaikyti kapines miesto centro vietose, priešų kareivių palaikai guli Vingio parke. Jie sutvarkyti , prižiūrėti ir vietos užtenka. O štai eilinis pilietis turi per prievartą pasidalinti kapaviete su kitu, matyt, turtingesniu piliečiu . Ar tik todėl , kad ant jo kapo užžėlė žolė?. Jeigu patys nesuvokiam, prisiminkim S. Krasausko grafiką – visus mus užklos žolė, į visus mus siurbsis medžių šakos. O gal kapavietė atrodo nestandartiškai , neatitinka šios dienos apsimestinio ,,grožio”? Ar todėl ji turi būti išniekinta? Manau, atsirastų įvairaus amžiaus savanorių, kurie galėtų apskabyti savivaldybės taip nemėgstamus žolynus. Ir pati savivaldybė, pagerbdama miestiečius,  galėtų nuskinti tas žaliuojančias žoleles. Juk jau antrą šimtą milijonų žada išleisti stadionui – ką reiškia sutvarkyti keletą kapų?
Žinoma,buvo ir džiugesnių,  gal ir vertesnių dėmesio pamąstymų. Bet man rugsėjis liepė prisiminti tai, ką papasakojau.