Jubiliejinio almanacho ketvirtajame viršelyje ypatinga žyma: „Atnaujintiems „Varpams“ – 30“.

Ypatinga proga: sukako 30 metų, kai po ilgų okupacijos dešimtmečių išleistas pirmasis atnaujintų „Varpų“ numeris. Jūsų dėmesiui – pokalbis su literatūros almanacho vyriausiuoju redaktoriumi rašytoju Leonu PELECKIU-KAKTAVIČIUMI.

 

Sugrįžkim į pačią pradžių pradžią. Ką ji mena?

Kartais nė pačiam nesitiki, kad tuomet, kai iki Nepriklausomybės atstatymo dar buvo tolokai, pavyko padaryti beveik neįmanoma. Ko gero, pirmą sykį apie tai visu rimtumu susimąsčiau, kai ne taip seniai per Lietuvos televizijos kultūros kanalą parodė dokumentinius kadrus, skirtus pirmajam mitingui dėl būsimos laisvės. Taip, jie nukėlė į 1987 m. rugsėjo 28 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo. O atnaujinti „Varpų“ leidimą Kazys Jankauskas suteikė teisę nepraėjus nė metams – 1988 m. rugsėjo 14 d. Tą dieną dabar primena autografas ant jo, pirmojo „Varpų“ redaktoriaus, knygos – romano – „Ne pirmas kartas“ (Vilnius: Vaga, 1988). Tąsyk, žinoma, dar nežinojome, kad už pusantrų metų Lietuva vėl bus nepriklausoma. Bet sprendimas atnaujinti „Varpus“ jau buvo tolygu kažkam, kas būtinai netrukus turėtų įvykti.

 

Kaip sekėsi įgyvendinti tokį rimtą sumanymą?

Kol 1989-ųjų rudenį buvo atspausdintas pirmasis atnaujintų „Varpų“ numeris, visko buvo. Visų pirma, iš pradžių tekstai buvo renkami almanachui „Salduvė“, dėl kurio atsiradimo tuometinė valdžia lyg ir neprieštaravo. Net jį sudaryti-redaguoti buvo suteikta teisė tokiam nepaklusniam literatui, kuris valdžiai jau buvo gerokai įkyrėjęs savo aštriais publicistiniais straipsniais anuomet gana drąsiuose „Nemuno“ žurnale ir dienraštyje „Komjaunimo tiesa“. Vienas jų 1987-ųjų pavasarį Šiauliuose buvo svarstomas net aštuonetą valandų, dalyvaujant kompartijos, vykdomojo komiteto ir saugumo tūzams. Kaip turbūt suprantate, jei ne Atgimimo vėjai, tokio ginklo į rankas nepaklusniam, niekada oficialių tarnybų spaudoje neturėjusiam, nepartiniam literatui nebūtų įteikę.

Taip likimas viską sudėliojo, kad 1988-ųjų pabaigoje pavyko „Šiaulių naujienose“ išspausdinti straipsnį „Varpai“ ar „Salduvė“?, o sulaukus daugybės teigiamų atsiliepimų, priimti vienintelį sprendimą. Tiesa, dar pačiam teko ir rėmėju, kuris apmokėtų spaustuvei, pasirūpinti. Visa laimė, kad toks bičiulis atsirado.

 

Kada ir kur išspausdinot pirmąjį numerį?

„Klaipėdos ryto“ spaustuvėje. O į Šiaulius 10 000 egz. tiražą pargabenau miestui pažymint gimtadienį – rugsėjo pabaigoje. Kaip šiandien pamenu – vykdomajam komitete pirmajam leidinį įteikiau koridoriuje sutiktam tuometiniam Kultūros fondo pirmininkui, kuris buvo labai reiklus svarstant būsimas almanacho medžiagas, bet, paėmęs vieną jų perskaityti, taip per metus ir nesugrąžino. Ir šiandien prieš akis jo reakcija: dar spaustuvės dažais kvepiančius naujutėlaičius „Varpus“ žmogus suka į dūdelę, paskui dar į kitą pusę. „Ar pasiutai?“ – klausiu. Daug metų tuometiniams „miesto tėvams“ tarnavęs veikėjas po kurio laiko vis dėlto atsiprašė ir atsistatydino iš redkolegijos narių.

 

O kada buvo įkurta redakcija?

1989 m. spalio 16-ąją. Čia didelis miesto tuometinių vadovų Mindaugo Stakvilevičiaus ir Povilo Morkūno nuopelnas. Įdomu, kad miesto tarybos posėdyje, kuriame toks potvarkis buvo patvirtintas, prieštaraujančių nebuvo.

Tai buvo ypatingi metai visomis prasmėmis. 1989-ųjų vasarą teko pabuvoti JAV, kur rinkau medžiagą, skirtą knygai apie sovietmečiu užmirštą (neminimą) garsiąją Venclauskių šeimą. Kelionės metu susipažinau beveik su visais užatlantėje tuomet gyvenusiais rašytojais, „Varpai“ tapo pirmuoju leidiniu, kurie į Lietuvą sugrąžino brangius mūsų tautai vardus.

Iš tos įdomios viešnagės įsiminė ir Amerikos spaudoje sumirgėjusi antraštė: „Šiauliai – pirmasis laisvas miestas Sovietų sąjungoje“.

 

Be kita ko, abu su redaktore Silvija esate ir Lietuvos žurnalistų draugijos nariai.

Taip, nuo 1992-ųjų pradžios. Daug gražių akimirkų tai primena. Kai Silvija 1995-aisiais išleido pirmąją pasaulyje knygą apie „vilko vaikus“, kolegos įvertino kaip LŽD kūrybinio konkurso laureatę. Dabar ji jau devynių knygų autorė, labiausiai žinoma kaip novelečių meistrė. O kai metų pradžioje pagerbiame S. Lozoraičio premijos laureatus, nejučia pagalvoju, kad už publicistiką, skelbtą „Varpuose“, žurnale „Lietuvos bajoras“ ir kitur, taipogi jau yra nusipelniusi būti pasiūlyta į premijos nominantes.

 

„Varpai“ jau senokai pavadinami unikaliu leidiniu. Žinau, jog vis sunkiau juos išleisti, nes šiais laikais ne taip paprasta surasti nesavanaudišką rėmėją. Ir vis dėlto „Varpai“ suskamba ir Lietuvos rašytojų sąjungos klube gegužyje, ir keliose auditorijose Šiauliuose rudenį. Pagirtina, kad jūsų dėka Šiauliuose atsirado memorialinės lentos, skirtos „Varpų“ sumanytojui Algirdui Juliui Greimui ir pirmajam redaktoriui Kaziui Jankauskui, kad ir gatvė jo vardu pavadinta. Tarp „Varpų“ autorių – žymiausi lietuvių literatūros kūrėjai, o literatūrinę „Varpų“ premiją jau yra pelnę net 57 almanacho autoriai. Spalio 24-ąją Šiauliuose paminėjote „Varpų“ atnaujinimo 30-metį. Kuo išskirtinė buvo toji diena?

Daug kuo. Tos trys auditorijos, kuriose vyko sukaktuvinės literatūrinės valandos, mums jau tradicinės, įprastos. Ir J. Janonio gimnazija, ir Apygardos teismas, ir seniausias Lietuvoje šokolado fabrikas „Rūta“. Kartu buvo vilniškiai svečiai – literatūrinės „Varpų“ premijos laureatai Stasys Kašauskas ir Danielius Mušinskas, buvo daug gražių žodžių. Ko gero, labiausiai įsiminė, kaip jautriai savo pirmąsias publikacijas „Varpuose“ sutiko J. Janonio gimnazijos trys literatės, kaip varpininkų pastangas įvertino Lietuvos kultūros fondo pirmininkas (LKF) Hubertas Smilgys ir, žinoma, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė. Keletą širdžiai mielų žodžių iš LKF vadovo kalbos norėčiau pacituoti: „Varpų“ fenomenas priklauso nuo gražaus dueto, ypatingo tandemo – Leono ir Silvijos. Jeigu to gražaus bendravimo tarpusavyje, meilės, pagarbos, rūpestingumo nebūtų, ir almanachas nebūtų atgijęs bei po daugybės išbandymų iki šiol leidžiamas.“Esame dėkingi už tokį gražų ir jautrų įvertinimą.

 

Kiek teko patirti, „Varpų“ susitikimus su skaitytojais užbaigiate tradiciniu palinkėjimu sau: „Tegu skamba „Varpai“! Prie šių linkėjimų prisideda ir Lietuvos žurnalistų draugijos bendruomenė. Būkit!

  Kalbėjosi

 Gražina Viktorija PETROŠIENĖ

*****

Vytauto JONČO nuotraukoje: „Varpų“ redaktoriai, į svečius atvykę rašytojai ir Šiaulių Apygardos teismo teisėjai prie „Varpams“ skirtos memorialinės lentos.

Lietuvos rašytojų sąjungos sveikinimas „Varpų‘ redakcijai.

Gerbiami bičiuliai,

Mielas Varpų redaktoriau, Leonai Pelecki-Kaktavičiau,

 nuoširdžiai džiaugiuosi, kad  šiemet galėjome švęsti 1989-aisiais atnaujinto „Varpų“ almanacho trisdešimtmetį, kad Jūsų atkaklaus darbo dėka pasirodė 41 jo tomas. Kiekvieną pavasarį Jūs surengiate vilniečiams tradicinę šventę – atvykstate pristatyti vis naujus almanacho numerius Rašytojų klube, įdomiems pokalbiams suburiate visą literatūrinį elitą.

Nors ir negalėdama šiandien būti kartu, pasidžiaugti nauju, rudeniniu almanacho numeriu, iš visos širdies sveikinu visus „Varpų” literatūrinių valandų Šiauliuose dalyvius, almanacho skaitytojus ir rėmėjus. Ir savo, ir  kolegų vardu dėkoju Jums už kruopštų, kupiną meilės darbą, už sugebėjimą suburti tiek daug įdomių autorių, už visas profesionaliai parengtas medžiagas, už įsteigtą „Varpų“ premiją. Nuoširdžiai linkime, kad Apvaizda Jus dosniai apdovanotų sveikata, laime ir žmonių gerumu. Tegul ištikimybė raštui ir žodžiui suteikia dvasinę ramybę ir atneša saugumo jausmą. Lai Jus aplanko naujos patirtys, smagūs sumanymai, netrūksta ne tik įdomių idėjų, bet ir geraširdžių žmonių, padedančių jas įgyvendinti.

Nėra abejonių, kad be paramos menas ir kultūra neišgyventų. Mecenatystė kaip kultūrinės veiklos globa jau daugiau kaip 2 tūkst. metų  gyvuoja Europoje. Mes galime pasidžiaugti, kad ji, kaip teigia istorikai, prasidėjo nuo imperatoriaus Augusto artimo bičiulio Mecenato, kuris senovės Romoje rėmė ne ką kitą, o literatus. Šiandien apie mecenatystę kartais yra kalbama kaip apie korektišką  savireklamos ir mokesčių naštos sumažinimo būdą. Bet juk ne tai svarbiausia, juk mecenatystės esmė išlieka: jeigu visuomenėje įtakingas ir finansiškai stiprus asmuo ką nors paremia, jis tarsi užtikrina, kad tai, kas daroma, yra svarbu.

Telieka žavėtis, kad yra žmonių, kuriems dar vis yra svarbi ir literatūra. Juk tai ne koks iš toli matomas pastatas, ar per visus TV kanalus reklamuojamas šokių projektas. Ši mecenatystė skirta bibliotekų tylą vertinantiems žmonėms. Tokia mecenatystė – tai anaiptol ne turto demonstravimas, bet asmenybės brandos išraiška. Todėl su gilia pagarba dėkoju visiems „Varpų“ rėmėjams ir jiems prijaučiantiems. 

Gražios Jums šventės, ištikimos bičiulystės!

 LRS pirmininkė

Birutė Jonuškaitė-Augustinienė