Fasadinė kalėjimo pusė

 

Regina JASUKAITIENĖ

Viešnagės Airijoje metu gaunu netikėtą pasiūlymą (antroji Kalėdų diena, dar tebetviska šventinių lempučių girliandos!) vykti į Belfastą ir apžiūrėti Krumlino (Crumlin Road Gaol) kalėjimą, kuriame daugiausia buvo kalinami airių respublikonai. Vaizduotėje atgimsta Lukiškių kalėjime matyti vaizdai, visos „ekskursijos“ metu juos lyginsiu. Mano nuostabai, lankytojų susirenka daug,  net kelios grupės. Mūsų gidė stengiasi išlikti nešališka, pasakojimas sausas, veidas neišduoda jokių  emocijų. Lankytojai nuomonę turi susidaryti patys. Tačiau sausas, bejausmis pasakojimas jau yra tam tikra nuomonė!

Kaip visuomet kur nors keliaudama, žvilgteliu į Vikipediją. Joje – trumpa  Šiaurės Airijos istorija. Daugiau nei 800 metų anglai engė airius, o šie atkakliai priešinosi. Patys savo noru anglai į šią skurdžią šalį nesikėlė gyventi. Buvo nutarta į šiaurinę šalies dalį perkelti (ištremti?) karalienei nusikaltusius asmenis. Šių svetimšalių padėtis buvo išties nepavydėtina: vietiniai gyventojai jų nekentė, o grįžti į savo kraštą jie neturėjo teisės. Tokiu būdu šiaurinėje Airijos dalyje susiformavo anglų, o pagal tikėjimą- protestantų- bendruomenė. Palaikant didžiajai salai- Anglijai- šiaurinėje dalyje pramonė ėmė vystytis sparčiau nei pietinėje. Neišvengiamai per visą šį laiką kyla protestantų ir katalikų susidūrimai, turintys ir tautinį pagrindą. Kuriasi junionistų(prisijungimo prie Anglijos šalininkų) partija, pogrindyje organizuojama Airijos Išsivadavimo armija (IRA), kurios tikslas- visą šalį išvaduoti iš anglų jungo. Tokios yra susidūrimų tarp protestantų ir  katalikų, anglų junionistų ir airių respublikonų ištakos ir priežastys.

Krumlino kalėjimo kiemas

Tuoj pat už Monaghano (miestelio šalies viduryje, labai mėgstamo lietuvių ir lenkų emigrantų)plevėsuoja Didžiosios Britanijos vėliavos, cirkuliuoja Anglijos svarai. Įvažiuojame į tą salos dalį, kuri dabar priklauso Didžiajai Britanijai. Belfastas- Šiaurinės Airijos sostinė, administracinis centras. Apie 50 metų per miestą ėjo gelžbetonio ir metalo 8 metrų aukščio, 34 kilometrų siena, atskirianti katalikus nuo protestantų. Ši siena buvo pastatyta, norint išvengti kruvinų susirėmimų ir pavadinta Taikos linija. Visgi vadinti šią sieną Taikos nėra teisu, nes toks drastiškas miesto padalijimas daugiau priešino gyventojus nei vienijo. 1975-aisiais įvyko vienas iš didžiausių kruvinų susirėmimų, įvardinamų ir etnonacionaliniu konfliktu. Didžiojo Penktadienio susitarimu (arba Belfasto susitarimu) , įvykusiu 1999 metų gruodžio 5 d., kurio pagrindas buvo šiaurinės dalies gyventojų referendumas, Belfastas atiduotas Didžiajai Britanijai. Taikos siena nugriauta. Ar airiai susitaikė su tokia nutartimi? Airijos nepriklausomybės minėjime 2016-aisiais (ši data žymi prieš šimtą metų per Didžiąją Velykų savaitę vykusias kruvinas kovas, kurios buvo Airijos išsivadavimo pradžia) buvo išsakyta viltis, kad kada nors visa Airija priklausys airiams! Tad 1921-ais išsikovota Pietinės Airijos pergalė nėra galutinė…

.

Gatvė, kuria ėjo vadinamoji Taikos siena, nuklijuota 1975-ais metais žuvusiųjų nuotraukomis. Vienoje jos pusėje – memorialas žuvusiems junionistams , nuotraukose- veidai, kraupūs sprogdinamų , degančių pastatų vaizdai, vainikai su aguonų žiedais- anglų gedulo gėlėmis. Kitoje gatvės pusėje daug kuklesnis žuvusių airių įamžinimas, be nuotraukų ir vainikų. Suprantama kodėl. Airiai respublikonai – šios kovos iniciatoriai, dar kartą bandę tokiu būdu atgauti nepriklausomybę. Deja…IRA kovotojai, patyrę pralaimėjimą, perėjo į pogrindį.

.Memorialas žuvusiems civiliams anglams per 1975-ų metų katalikų ir protestantų susidūrimą

Krumlino (Crumlin Road)kalėjimo pastatas  įspūdingas, bet niūrus. Jo architektas projektavo ir karalienės rezidencijos rūmus. Visos ekskursijos metu lyginau Belfasto kalėjimą su Lukiškių kalėjimu, kuris man paliko daug slogesnį įspūdį. Visų pirma todėl, kad Lukiškėse išlaikyta daugiau autentiškumo. Krumlino kalėjime viskas šviežiai išdažyta, erdvu. Kamerose kaliniai- muliažai apsirengę kasdieniniais drabužiais, stovi bakeliai su geriamu vandeniu, ant lentynos- termosai, knygos. Matome kalinius skaitančius laikraščius, ant lovos guli gitara. Kaliniams buvo leidžiama groti? Tokios kameros greičiau primena mūsiškį studentų bendrabutį nei kalėjimą. Atskira patalpa valgyklai, tualetui, kuriame nustebino nauji unitazai ir šiuolaikinės kriauklės…Neteko matyti nei vienučių, karcerių, kankinimo kamerų. Suprantamas tokio tikrovės „perdažymo“ tikslas- sumažinti lankytojų empatiją: galima žiūrėti, bet nematyti, t.y. neįsijausti, neišgyventi. Butaforiška tampa net egzekucijų patalpa, kurioje kardavo ypatingus nusikaltėlius. Vienas kitas lankytojas „pasimatavo“ kilpą, kažkas iš grupės sukrizeno. Iš tiesų, visa, ką pamatėme, labiau priminė teatrą , spektakliui paruoštas butaforijas. Kiek šiurpesnis požeminis tunelis, drėgnas, apgliaumijęs pelėsiu. Jis tiesiogiai buvo sujungtas su kitoj gatvės pusėj stovinčiais teismo rūmais, šiuo metu smarkiai nuniokotais, neturinčiais šeimininko, nes niekas nesiryžta jų privatizuoti.

Kalėjimo kamera

Lankstinukas apie kalėjimą kvietė užeiti į kavinę ir gineso alaus barą, pasimėgauti jūros gėrybėmis…Bandau įsivaizduoti Lukiškėse atidarytą šašlykinę arba piceriją…Vartotojiškas požiūris net į savo tautos istoriją, žmonių kančias, štai šituose pastatuose iškentėtas, prisipažinsiu, pribloškė. Spėju, kad istorijos „vartojimas“ šiuo atveju yra klastingas dėmesio atitraukimas nuo esminių dalykų: Krumlino kalėjime daugiausiai buvo kalinami respublikonai, t. y. airių kovotojai, o Belfastas nuo 1999 (po Didžiojo Penktadienio susitarimo) teisiškai priklauso Didžiajai Britanijai. Tuo viskas pasakyta : airių kalinimas Anglijos kalėjime pavaizduotas kone kaip poilsis sanatorijoje… Prieš keletą metų jame lankėsi ir pati karalienė Elžbieta su savo svita- priimamajame galima pamatyti jos „vizito“ akimirkų, įamžintų nuotraukose. Ta proga kalėjimas buvo išblizgintas, „dezinfekuotas“ nuo bet kokios slogios minties ar niūrių išgyvenimų.

Kita vertus, tokiu būdu stengiamasi sumažinti respublikonų ir junionistų priešiškumą. Ir vieni , ir kiti nekantriai laukia užsitęsusios „Brexito“ atomazgos: sausio 31-oji- paskutinė data. Šiaurės Airijos lyderiai pasisako už pasilikimą Europos Sąjungoje. Jei tai įvyktų, galima tikėtis vieningos Airijos (ir euro cirkuliavimo visoje saloje). Tačiau daugelis gyventojų Šiaurės Airijoje nuogąstauja, kad tai  kaip tik gali atnaujinti neramumus tarp protestantų ir katalikų, kurie dažniausiai baigiasi civilių žmonių aukomis.