„Gyvenimas kaip senas vynas“ – taip pavadintą Vandos Ibianskos knygą visai neseniai išleido „Artumos“ leidykla.
V. Ibianskos publicistika gerai žinoma ir vertinama. Autorė, dvylika metų vadovavusi krikščioniškam žurnalui „Artuma“, kuriame ir dabar dirba, už publicistinius straipsnius yra pelniusi Stasio Lozoraičio premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“, kurią įsteigė Lietuvos žurnalistų draugija.
Knygos „Gyvenimas kaip senas vynas“ sutiktuvės vyko Kauno arkivyskupijos muziejuje. Autorę sveikino Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, mintimis apie V. Ibianskos kūrybą dalijosi bendražygiai.
Šią Vandos Ibianskos knygos „Gyvenimas kaip senas vynas“ recenziją
sukūrė jaunieji Lietuvos žurnalistų draugijos nariai:
Jurgita Valentaitė, Skirmantė Javaitytė ir Gediminas Grėsius.
Norime būti eruditai, siekiame jais tapti. Didelės eruditės pavyzdžiu mums galėtų būti knygos „Gyvenimas kaip senas vynas“ autorė Vanda Ibianska, savo esė rinkinyje atskleidusi didelius žinių klodus.
Pirmiausiai į akis krinta knygos viršelis. Jame pavaizduotą seną, storą medį susiejome su autorės branda. Brandumą rodo ir knygos pavadinime minimas senas vynas, kurio vertingumas suvokiamas įvertinus jo metus.
Perskaitę knygą galime konstatuoti, kad tai ne fikcija, o realaus gyvenimo atspindys. Joje apžvelgiamos temos yra nesenstančios, todėl aktualios bet kokio amžiaus mąstantiems žmonėms.
Net ir paliesdama skaudžius nūdienos reiškinius, kaip artimųjų susvetimėjimas, materialių vertybių vaikymasis, savižudybės, mirties tabu, eutanazija ar senelių namuose pamatytas skausmas, autorė nepiešia visko juoda spalva, palikdama vietos ir sveikai humoro bei ironijos dozei: „Ai, linksma gali būti visur. Tvirtai žinau, kad Dievui surūgėliai nepatinka. O kam jie gali patikti?“ Todėl gyvenimiškais pavyzdžiais linksmai ir ironiškai iliustruojami pasakojimai apie rimtus dalykus – tęsdama temą apie žmogaus prisirišimą, rašytoja pamini žmogaus polinkį prisirišti prie gyvūnų ir taikliai pastebi: „Viena ponia, palaidojusi du vyrus ir susiradusi trečią, po šuns mirties tvirtino, kad kito nebenori, nes dar sykį tokios netekties nebepakeltų.“
Kažin, ar galima suskaičiuoti, kiek knygų, straipsnių ir kokių veikalų autorė turėjo perskaityti, kad gimtų visa tai, kas dabar telpa knygoje „Gyvenimas kaip senas vynas“. Šioje eseistikoje slypi ne tik gyvenimiška patirtis, vietos esama ir mokslininkų tyrimų apžvalgose rastiems paaiškinimams. Autorė pastebi, jog mokslas ir mokytojo vaidmuo formuojant mąstančią asmenybę, yra ne mažiau svarbus nei šeima; galbūt todėl vienas iš poskyrių pradedamas Konfucijaus žodžiais: „Mokymasis be mąstymo beprasmis, mąstymas be mokslo kenksmingas.“ Chronologiškai apžvelgdama mokymąsi ir mokymą nuo pat užrašytos minties atsiradimo, autorė apgailestauja, kad dabar išsivysčiusios valstybės daug dėmesio skiria techniniams mokslams ir siauras specialybes išmanantiesiems, nei tiems mokslams, kurie leistų plėsti jaunų žmonių akiratį, o juk būtent tokį kelia pasirinkusios civilizacijos – senovės Graikija, Indija, Romos imperija – sugebėjo tiek daug duoti pasauliui.
Autorei labai svarbus gamtos ir žmogaus ryšys, ta ramybės oazė sukurta Dievo žmonėms ne tik pabėgti nuo savo problemų, bet ir pabandyti bent trumpam sustabdyti laiką bei mėgautis stabtelėjusio laiko palaima. Gamta yra ir įkvėpimo šaltinis žmonėms padaryti ką nors gražaus ar įsimintino, galbūt būtent dėl įkvėpimo žmogus visad bus pranašesnis už dirbtinį intelektą suteiktą kompiuteriui; juk mašina pasaulį suvoks, kaip mašina, neturėdama to plakančio mechanizmo, kurį turi, net niekuo neišskirtinis „paprastas pilkas žmogus iš daugiabučio“.
Knyga teikia peno sielai: duoda patarimų, kaip įveikti stresą, kaip tylą paversti terapija, galinčią duoti sveikatai naudos. Vertėtų išbandyti patarimą, ar tikrai bent tris kartus per dieną paglosčius žmogų jis tampa geresnis…
Nors kai kurie minimi dalykai skaitytojams žinomi ir galbūt net akivaizdūs (etiketas ar bendravimo subtilybės), tačiau neprošal kartais juos prisiminti, nes, kaip ir autorė pastebi, laiko tėkmėje kinta žmogaus požiūris ir poreikiai. Betgi nevalia užmiršti tikrųjų vertybių. Vandai Ibianskai svarbu parodyti tai, kas svarbu kiekvienam iš mūsų. Pavyzdžiui, mama. Autorė rašo: „Motina nešioja savyje pradėtą kūdikį, tiesiogine šio žodžio prasme maitina savo krauju, paskui gimdo kančiose.“ Tačiau knygoje siekiama ne tik parodyti, kokia pasiaukojanti motinos meilė vaikui, bet ir tai, kad ši meilė nereikalauja nieko mainais, kad moterys yra visos skirtingos, bet kaip motinos – visos panašios.
Jurgitą privertė susimąstyti straipsnis „Karjeros moteris“, kuriame pateikiami būdai, kaip moterys augina vaikus, t. y. dirbdamos ir ne. Pirmasis variantas aprašomas kiek plačiau. Už jį autorė ir pasisako. Tai nejučiomis verčia susimąstyti ir piktintis – kiek daug moteris privalo per dieną nuveikti… be pasirinkimo ką nors išbraukti ar praleisti. Vis dėlto iškart suvokiama, kad šiuolaikinės moterys užsikrovė sau ant pečių šitiek pareigų ir savo pavyzdžiu įpareigojo kitas taip elgtis, tačiau nežinia, ar sąžinė leis palikti trijų dienų naujagimį auklei ir skubėti į darbą.
Vandos Ibianskos žodžius galime interpretuoti ir kaip raginimą: „Nemanau, kad Lietuvoje gausu tinginių. Ne, nestokojame, bet tai nėra didžioji tautos dauguma. Turime kitą bėdą – esame be iniciatyvos. Aktyvus asmuo vietoje nenustygsta, nuolat dirba, ieško, kuria, organizuoja, tobulina. Kūrybingi ir veiklūs žmonės yra visuomenės ir valstybės variklis.“ Todėl nesvarbu, kiek, mokslininkų teigimu, neuronų miršta mūsų smegenyse kasdien sulaukus 30–ties, reikia paklausti savęs: mes gyvename ar būname; gyvename tik dėl savęs ar ir dėl kitų.
Autorė knygos pabaigoje nededa taško; taškas reikštų pabaigą, betgi akivaizdu, kad Vanda Ibianska dar turi daug ką papasakoti.
Silvijos Knezekytės nuotraukos