Rugpjūčio pabaigoje Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje įvyko pirmasis viešas, neseniai išleistos Marytės Kontrimaitės knygos ,,Kalbėti aukštyn“ pristatymas.
Knygą išleido ,,Homo liber“ leidykla. Tai knyga, kurią pradėjo rengti pati autorė, bet ją baigti turėjo šeima. Knygos sudarytoja yra jos dukra – Vega Ribikauskienė. Knygoje skaitome eilėraščius, kurie buvo parašyti anksčiau, bet nespausdinti ir paskutiniųjų gyvenimo metų kūriniai. Didelę knygos dalį sudaro straipsniai, laiškai, dienoraščiai. Tai vertingi istorijos ir mūsų laikmečio liudijimai, neatsiejami nuo mūsų tautos ir valstybės gyvenimo, atskleidžiantys autorės požiūrį ir nuostatas.
Poeziją susitikime skaitė žurnalistas, buvęs radijo diktorius, daugelio ,,Poezijos pavasario“ dalyvis – skaitovas ir pažinojęs autorę J. Šalkauskas.
Knygos įvadiniame tekste prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė įvardija, jog tai buvo herojinės prigimties žmogus – kovotoja, pasiryžėlė. Ir autorės charakteris buvo nulemtas biografijos. Apie laikmetį brandinusį ją ir jos poeziją kalbėjo dr. literatūrologas, vertėjas Marijus Šidlauskas. Jis priminė, jog būsimoji poetė gimė Žemaitijoje, ir pirmieji literatūriniai bandymai buvo sėkmingi. Besimokant Klaipėdoje, ji tapo mokyklos jaunųjų literatų konkurso laimėtoja, o vėliau ir Vilniuje buvo nugalėtojų gretose. Bet visa tai klojosi po to, kai ji tėvų pastangomis neleistinai, slapta, su svetimais žmonėmis buvo parvežta iš Irkutsko srities į Lietuvą. O tėvai grįžo iš tremties tik praėjus dar ketveriems metams.
M. Kontrimaitės yra išleistos 3 poezijos knygos: ,,Kristalų atskalos“ 1971, ,,Dienų veidai“ 1982, ,,Palei patį gyvenimą“ 2003. Ji yra parašiusi daug publicistinių straipsnių, palikusi daug poezijos, enciklopedinių straipsnių, vertimų iš armėnų ir kt. kalbų. Ji nebuvo ta autorė, kuri noriai būtų traukiama į sudaromas lietuvių poezijos antologijas, Ne dėl prastos poezijos, bet, turintys uoslę, matyt, užuosdavo, kad kažkas yra, kas jiems nekvepia. O gal pakakdavo ir biografinių duomenų.
Bet ji rašė ne dėl pagyrų ar oficialaus vertinimo. Jos poezija neatsiejama nuo jos biografijos, charakterio, aukštų moralinių nuostatų, meno paskirties supratimo. Ji rašė ,,ne menas – menui“ ir netikėjo ,,bjaurasties grožiu“, ypač, kai ši bjaurastis išradingai pateikiama vardan savęs pačios. Tuštybės pagimdyti kūriniai lenktyniauja tarpusavy, bet tai tik įsivaizduojamas menas ir jis nešildo nei širdies, nei peni protą. Ir dr. M. Šidlauskas kalbėjo, kad poetės credo buvo poezijos šviesa. Ne veltui jos mėgstamiausia dangaus šviesiausias Lyros žvaigždyno šviesulys buvo – Vega. Ji aiškiai skyrė, kas yra Gėris ir kas Blogis. Anot jos, Blogis bailus – sėlina iš pasalų, Šviesa plūsta atvirai. Bet ji ilgisi tik Gėrio švytėjimo. Poezijoje ir straipsniuose jaučiamas jos dramatizmas, kylantis iš sąžinės, reiklumo sau. Tuščių kontenpliacijų jos poezijoje nėra. Dažnai kalbėjimas konkretus , bet išreiškiantis daug prasmių:
Mano eilėraščiuose
beveik jokių brangenybių
juose vos po vieną
pilką beveik bespalvę
užtat
patyliukais niūniuojančią žuvį ( ,,Žvejonė).“
Jos kalbėjimas intymus, kviečiantis dialogui, kartais publicistiškai atviras, didžioji jų dalis prilygsta maldai.
Dr. M. Šidlauskas tęsdamas kn. ,,Kalbėti aukštyn“ analizę, priminė, jog mes neturime antikos literatūrai prilygstančių herojų bet turime ne iš aukštybių nusileidusius herojus. Poetė juos matė knygnešiuose, miško broliuose, tremtiniuose ir kaliniuose, klampojančiuose Sibiro speige ir maldų pagalba besitikinčius grįžti į ten, iš kur buvo pagrobti, grįžti į Įtakę – Lietuvą. Ir, lyg tęsdamas prof. V. Daujotytės-Pakerienės mintį apie poetės asmenybę sakė, jog ji priskirtina prie ,,Prakeiktųjų poetų“, nes jos biografijos faktai liudija tai. JI -moteris-poetė, ji ta, kuri penkis kartus yra buvusi nebūties slenkstyje. Tai didžiulė paslaptis, kurios negali atskleisti net tie, kurie patys tai patyrė. Galima manyti , kad ir ši didžiulė paslaptis vertė autorę ieškoti atsakymo. Ieškoti to, kam atsilyginti už pratęstą gyvenimo siūlą. Kaip įvardijo mokslininkas, antrojoje gyvenimo kūrybos pusėje kristalizuojasi metafizinis siekis, ir neatšaukiamas ėjimas į Absoliutą. Dvejojant, viliantis, tikint, pasitikint.,, Į Dievą ėjau ilgai, visą gyvenimą, bijodama, bet nenumaldomai, – rašė pati M. Kontrimaitė. Ir tas atsilyginimas – dėkojimas, atsiprašymas, susitaikymas. (Eil. ,,Baltaj ai poniai,“ eil. be pavadinimo – pirmoji eilutė sako: ,,Viešpats kas dieną man rašo laiškus“ ir paskutinė -,,dažnai jam neatsakau“. Žmogus supranta savo silpnybes, savo paklydimus, bet įveikti juos, dažnai nepajėgus. Nepajėgus vykdyti dešimt Dievo įsakymų…
Kalbėjusieji priminė jos visuomeniškumą, dalyvavimą įvairiose organizacijose, buvimą ten, kur labiausiai reikėjo. Apie jos reikšmę ir nutiestus išsamesnio pažinimo tiltus, literatūrinius, valstybinius ryšius ir jos tiesioginę pagalbą Armėnijai kalbėjo matematikas, dailininkas R. Arutiunian. Laikraščio ,,Lietuvių godos“ vyr. redaktorė, S. Lozoraičio premijos laureatė M. Šaknienė priminė poetės-visuomenininkės, įvykių dalyvės tvirtą, patikimą žodį. Ji jautė ne tik lietuvišką-žemaitišką žodį, jo dvasią, bet ir armėnų. Be šito pajautimo nebūtų pajėgusi išversti šitiek kūrinių, parašyti tiek straipsnių, susijusių su Armėnija, su jos skaudžia praeitimi ir nelengva šiandiena.
O J. Šalkausko skaitomi M. Kontrimaitės eilėraščiai vis nunešdavo poezijos keliais: per Žemaitiją, per Vilnių, į Armėnijos kalnus, išplaukiančius armėnų veidus ir paskandinančius mūsų bažnytėlių varpų gaudesy…
Knygos pristatyme dalyvavę šiltai sutiko Eglę Norvilaitę, Neringos meno moksleivę, atlikusią V. Kernagio ,,Baltas paukštis“ ir armėnų sekmadieninės mokyklos moksleives, atlikusias armėnų dainas ir keletą šokių.
Viso knygos pristatymo metu lyg leitmotyvas lydėjo Virgilijaus Kubiliaus filmuota medžiaga ,,Marytė“.
Tai buvo pirmas viešas kalbėjimas apie M Kontrimaitės knygą ,,Kalbėti aukštyn“, tikimės – tai tik pradžia. O kiekvienas, kuris skaitys šią knygą – nenusivils ir atras daug ką, kas nebuvo paminėta. Ras atgaivos dvasiai ir peno galvai.
S. Daubaraitė