L. Pociūnienė./ Asmeninio archyvo nuotr.
Nepriklausomai nuo pažiūrų ar politinių simpatijų, daugelis žiniasklaidos lauko žaidėjų sutaria: žurnalistika Lietuvoje gyvena ne pačius geriausius laikus. Daugelyje kitų veiklos sričių po 2008 metų krizės vyko gana greitas atsigavimas. Deja, to negalima pasakyti apie žurnalistiką. Būtent žurnalistiką, žurnalistikos kokybę. Priverstinio taupymo poveikis čia turėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių, kurias jaučiame iki šiol.
Žurnalistikos kokybei toli gražu nebuvo palankus ir reklamos užsakovų masinis migravimas iš tradicinės žiniasklaidos į internetą. Rinka per pastaruosius metus dramatiškai keitėsi profesionaliosios žurnalistikos nenaudai. Iliuzija, kad reklamos pajamos garantuoja žurnalistikos nepriklausomybę, baigia išgaruoti. Ir ne tik dėl to, kad regioninės žiniasklaidos faktiškai nebepasiekia net nacionalinio reklamos pyrago trupiniai. Reklamos užsakovas praktiškai nesuinteresuotas žiniasklaidos turinio kokybe bei misija informuoti piliečius net ir didžiuosiuose nacionaliniuose transliuotojuose, o kova dėl reklamos tokia įtempta, kad tokie prasilenkimai su žurnalistine etika kaip paslėpta reklama tampa kone legalia paslauga, kuri pagal nutylėjimą lydi stambesnius ir netgi smulkesnius užsakymus. Tik laiko klausimas, kada reklamos užsakovai pradės nurodinėti, kaip ir apie ką turi būti kalbama žinių laidose, kad prieš ar po žinių teikiami reklaminiai pranešimai pasiektų jų pageidaujamą rezultatą.
Dar prieš kelerius metus kėliau klausimą: ar mes Lietuvoje dar apskritai turime nepriklausomą žiniasklaidą? Gerai, kad tuo tarpu (ir ne be opozicijos pastangų) pavyko apginti nacionalinio transliuotojo nepriklausomybę, nors „valstiečiai“ ir labai stengėsi užmesti apynasrį… Gali vieniems patikti, kitiems nepatikti, kaip LRT tvarkosi, bet tai, kad valdymas liko atribotas nuo tiesioginės politinės kontrolės, leidžia bent jau nacionaliniam transliuotojui atlikti misiją, be kurios iš demokratijos liktų apgailėtina karikatūra. Tik ar to užtenka? Ar neturėtume taip pat rūpintis ir visos kitos žiniasklaidos galimybėmis išgyventi neparduodant etikos principų ir nebalansuojant ant prekybos poveikiu ribos, nepiginant turinio iki tiek, kad jo jau ir dykai niekam nereikia?
Net išsivysčiusiose demokratijose šiandien visu aštrumu kyla klausimas, kokios kokybės informacija pasiekia eilinį pilietį, kai socialinių tinklų burbulai vis labiau išstumia profesionaliąją žurnalistiką. Daugelis Europos šalių šiandien ieško sprendimų, kaip valstybės lygiu galėtų būti užtikrinta žurnalistikos kokybė ir nepriklausomybė. Mažose rinkose išmintinga valstybinė politika yra gyvybiškai svarbi. Turime į ką atsiremti Europoje? Ar turime ieškoti originalių sprendimų? Tiesiog neturime teisės neieškoti.
Bet dabar keičiu temą. Šio sezono rinkiminė intriga – ar pavyks konservatoriams pramušti politologų vis minimas lubas? Tiesą sakant, man net šiek tiek keista, kad tie patys politologai nesivargina paanalizuoti, kaip tos lubos susiformavo ir kokiais būdais šiuo metu palaikomos. O apie tai pakalbėti verta. Pirmiausia klausimas, kiek tos lubos nulemtos pačių konservatorių priimtų nepopuliarių sprendimų, priimtų bene sunkiausiais šaliai krizių momentais, kai gerų alternatyvų tiesiog nebuvo. Buvo tik blogos ir dar blogesnės. Pastangos solidariai paskirstyti ekonominio nuosmukio naštą negalėjo patikti nei pensininkams, nei jaunoms šeimoms, krizės išvakarėse paėmusioms būsto kreditą ir staiga netekusioms uždarbių. Bet kaip tik dėl tų nepopuliarių sprendimų Lietuva, neturėjusi jokio valstybės rezervo, kuriuo būtų buvę galima skatinti vartojimą, iš krizės kopė gana sparčiai, o „blogasis Kubylius“ asmeniškai sulaukė tarptautinio įvertinimo už krizės suvaldymą. Taip, konservatoriai tada sudegino savo reitingus, bet nesudegino šalies ūkio atsigavimo perspektyvos. Po jų jau antrą kadenciją prie valstybės vairo stovintys jų oponentai turėtų dėkoti už tai, kad „koronos“ krizę Lietuva pasitinka turėdama palankias skolinimosi sąlygas ir pakankamą rezervą. Bet kur tau. Įspirti konservatoriams kiekviena proga ar be progos jiems tapo įpročiu, garantuojančiu tam tikro visuomenės sluoksnio palaikymą.
Apskritai šio priešiškumo kurstymo istorija būtų verta atskiros psichosociologinės studijos. Aš šiuo kartu apsiribosiu tik keliais pastebėjimais. Iš sovietijos išėjome toli gražu ne pačios geriausios psichinės būklės. Daugeliui trūko ir pasitikėjimo savimi, ir gebėjimo savarankiškai spręsti, kaip gyventi toliau. Laisvė ne vienam apkarto dėl atsakomybės naštos. Tik vieni tuos nepriklausomybės slenksčius, sukaupę jėgas ir surėmę pečius, įveikė, atsistojo ant kojų ir padėjo atsistoti kitiems, o kiti taip ir liko sustingę, nesavarankiški, vis kažko laukiantys – gal valdžios malonių, o gal – patarimo… arba kad kas nors nuspręstų už juos. Šių žmonių sąskaita tarpo ir iki šiol tarpsta visokio plauko sukčiai. Juos dažnai persekioja nesėkmės, dažnai pačių prisišauktos. Visiškai natūrali tokio piliečio reakcija – ieškoti kaltų. Ir geriausias draugas atrodo tas, kuris pasako: štai tas ar anas kaltas dėl tavo bėdų.
Kai kurie konservatorių oponentai nesibodėjo eksploatuoti šią žmonių silpnybę net meluodami į akis. Taip Landsbergis iki šiol apmulkintiems žmogeliams kaltas dėl visko, gal net ir dėl sausros, gal ir dėl krušos… Kubilius atėmė pensijas ir praskolino Lietuvą… O suskystintų dujų terminalas pristatomas kone kaip šimtmečio afera…
Tiesą sakant, ir mes, žurnalistų bendruomenė tikrai per mažai kalbėjome faktų kalba. Bent jau per mažai, kad faktai pasiektų štai tą metai po metų apgaudinėjamą pilietį.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą pagaliau rimtai susirūpinome nedraugiškos Rytų kaimynės skleidžiama propaganda, o ukrainiečių pavyzdys parodė, kad įmanoma jai pasipriešinti demaskuojant ne tik atvirus melus, bet ir gudresnes propagandines konstrukcijas. Bet ar mažiau žalos politinio lauko kokybei daro vietiniai melagiai?
Neturėkime iliuzijų, neva Rusija nebando brautis į mūsų informacinį lauką ir paveikti rinkimų, kad tik nelaimėtų rimčiausią pavojų jos užmačioms kelianti politinė jėga. Ir ne taip jau svarbu, ar melagingi kaltinimai tiesiog telepatiškai sinchronizuojasi Karbauskio ir Putino strategų galvose, ar yra koks nors apsikeitimas patirtimi. Svarbu, kad melas žudo diskusiją, taigi – ir demokratiją.
Laimei, melagiai vis dėlto kartais šauna sau į kojas. Man regis, pastarasis Ramūno „opusas“ pavadinimu „Neliečiamieji“ gali pasitarnauti kaip puiki priemonė žiniasklaidos raštingumo programoms, leidžianti analizuoti, kaip konstruojamos melagingos arba klaidinančios žinutės. Naujo ten nieko nėra. Užtat surinkta visa įvairiais lygiais platintų melagysčių klasika. Tikras kompendiumas, savotiška „summa ideologica“. Būtų tikra nuodėmė padėti į šalį tokį melo anatomijos vadovėlį.
Vis dėlto rimtai ir tiesmukai paneiginėti visa tai būtų laiko gaišimas. Vėlgi ukrainiečių patirtis parodė, kad veiksmingiausia tokiais atvejais kalbėti humoro kalba. Žurnalistų ir apžvalgininkų, sugebančių tai daryti, turime ne per daugiausiai, bet vis dėlto turime…
