A. Noruševičius./ Archyvo nuotr.
Demokratija šiuo metu neturi nieko geresnio, nei politinės partijos. Bet čia ir prasideda, mano manymu, didžiausios bėdos.
Žinoma, jei valstybėje nusistovėjęs 2-3 partijų dominavimas politiniame šalies gyvenime, tai tokia branda duoda šaliai stabilumą ir ne tik politinį, bet ir ekonominį, dvasinį. Mūsų valstybė jauna, todėl partijos nesustiprėjusios, jas skaičiuojame dešimtimis, jų prieš kiekvienus rinkimus atsiranda vis naujų, visi puola mus gelbėti. Žmonės nuo šių gelbėtojų gelbėjasi sprukdami į užsienį.
Į valdžią atėjusios mažos partijos negali nieko rimto nuveikti, todėl jos bando gretintis prie visų, vaidina demokratus ir kvailindami rinkėjus skaldo malkas – kalba apie partijų silpnumą, puola prieš tai valdžiusias, siūlo steigti įvairias alternatyvas: komitetus, bendrijas, grupes. Kuo daugiau chaoso, tuo kažkam geriau tvarkytis savo reikaliukus.
Man visada kyla klausimas: kodėl verslininkai milijonieriai, ar net milijardieriai, „aukoja“ verslą ir puola į valdžią? Sau atsakau: kad dar daugiau galėtų susigrobti, jis mato nišą, jis jau žino kokios gėrybės laukia. Jis viską apskaičiavo, jei skirs milijoną rinkėjų kvailinimui, tai iš jų atsiims dešimtis kartų daugiau. Gelbėtojai, jei pavyksta užsitikrinti daugumą Seime, užsiima ne tik populizmu – uždraudžia Seimo kavinėje gerti alų ar brendį, pakalba apie rūpestį vaikais ir seneliais… Kiti draudimais neapsiriboja, darbą pradeda rimtai – komisijų steigimu ir patikrinimais nuo Adomo ir Ievos (ar jie buvo su kostiumais arbe jų?).
Žiniasklaida rimtai pradeda domėtis besidominčiais: ar jie darys ką konkrečiai ar tik užsiims tyrinėjimais? Tokia žiniasklaida jokiai valdžiai nepatiks. Tada valdantieji spjauna į rūpestį valstybe, vaikais ir seneliais, viską meta į šoną ir rimtai užsiima žurnalistais – kas juos paskyrė, kur dirba ir kiek uždirba, kokios jų lesyklėlės, kas lesina, kodėl ne valdančiųjų interesus atstovauja. Ir jei bent vieną tokį randa (kuri šeima neturi nukrypėlio?), meta kaip įrodantį faktą ir knisasi giliau. Deja, nuoširdžiai dirbančių žurnalistų plikom rankom nepaimsi, jie žino ne tik vėjo kryptis, bet ir kvapą moka uostyti. Kas belieka valdžiai – siūlo meduolį: mes norime, kad jums būtų geriau, kad partijos, Prezidentūros į jūsų gyvenimą nesikištų, kad būtumėte nepriklausomi ir tik dėl akių mes įsteigtume valdymo organėlį, kuris vienas galėtų viską skirstyti ir jus pamaloninti. Žinoma, tiesiai nesako, kad organėlis bus jų patikimų ir partijos patikrintų specialistų (aukščiausios kvalifikacijos, ne kokių ten funkcionierių) rankose. Va, taip.
Manau, turime didžiuotis ir džiaugtis, kad šioms valdžios manipuliacijoms Lietuvos žiniasklaida nepasidavė. Visi puikiai suprantame, kad tai buvo tik mūšis. Karas su rimta demokratiška žiniasklaida, su bebaimiais žurnalistais vyksta visame pasaulyje. Jis žiaurus, reikalauja ne tik nemigo naktų, budrumo, išradingumo, atsargumo, kolegų palaikymo, demokratinių jėgų solidarumo, bet, deja, ir gyvybių. Kaimyninėse šalyse jau išgaudyti arba gerokai prispausti. Turiu vilties, kad demokratija ir visuomenės išprusimas, siekimas gėrio visiems (kolektyvui, bendruomenei, Tautai, Valstybei, Pasauliui) keis požiūrį į pilietinę žiniasklaidą, nebandys jos prisijaukinti, nutildyti. Tiesos nori visi: tik ji gali apginti, sudrausminti, išgelbėti, leisti būti laisvu ir kuriančiu žmogumi. Tiesos sakymas visur ir visada žurnalistams gali atnešti sėkmę, visuomenės pagarbą, o valstybei – rimtį, kūrybinę galią ir ekonominę gerovę.
Tik tada baigsis milijoniniai sandėriukai tarp savų ir saviems, kada pati visuomenė to norės: padės žurnalistams, tyrėjams, teisėjams ir prokurorams. Žmonės neturi pasitikėti dažniausiai dideliuose plakatuose matomais politikais, iš tribūnos meluojančiais ir išsisukinėjančiais mūsų išrinktaisiais, aitvarų sukurtais turtuoliais, nieko nebijančiais valdininkėliais vietose. Skaudus sovietinis palikimas – nieko negalim prieš galinguosius padaryti – turi Lietuvoje pasitraukti į praeitį. Tik begalinis pasitikėjimas ir sutelktas visuomenės palaikymas žurnalistams, padės atskleisti skaudulių priežastis ir išravėti pinigingąsias piktžoles. Padėkime visi savo protu, darbu, pastabumu ir nepakantumu.
Aurelijus Noruševičius
