Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus./ Z. Nekrošiaus nuotr.
Praėjus trims nepriklausomybės dešimtmečiams, atsiradus laiko distancijai, galima peržvelgti, kokie jie buvo Lietuvos kinui. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus nusprendė surengti Lietuvos kino trisdešimtmečiui skirtą parodą „Laisvas kinas: 1990–2020“.
Tai pirma tokia išsami nepriklausomybės laikų kino peržvalga, kurioje bus galimybė susipažinti su Lietuvos kino istorijos procesais, filmais, kurie buvo itin reikšmingi istorijos raidai, padarę įtaką vienai ar kitai kino kartai, bei išgirsti kino kūrėjų pasakojimus apie jų pradžias kine. Vieniems lankytojams tai bus sugrįžimas į netolimą, bet jau primirštą (ne tik kino) praeitį, kitiems – nauja pažintis su trimis laisvo kino dešimtmečiais.
Kilus parodos sumanymui, norėta susitelkti į tų kino režisierių kūrybą, kurie savo kino kelią pradėjo nepriklausomybės metais, jau nebe Lietuvos kino studijoje, bet savo įsteigtose nepriklausomose kino studijose.
Animacinio filmo „Močiutės blynai“ rekvizitas. Autoriai – Vykintas Labanauskas, Dominyka Adomaitytė./ Z. Nekrošiaus nuotr.
Žiūrint filmus, kalbantis su kino kūrėjais, išryškėjo saviti kiekvieno dešimtmečio kino ypatumai. Pirmąjį laisvės dešimtmetį jaunieji kino kūrėjai mėgino ne tik suprasti pasikeitusią realybę, bet ir susivokti, kur jie tame laike yra. Antrajame – apie savo norus laisvai kurti kiną, kreipiantis į lietuvių žiūrovus, pareiškė antroji kino karta. Imta galvoti ir apie lietuviško kino komercinius siekius. Trečiajame dešimtmetyje, įsteigus Lietuvos kino centrą, įsigalėjus finansavimo stabilumui, sukuriama daugiau ir įvairesnių filmų.
Kiekvienam dešimtmečiui parodoje buvo skirtos skirtingos erdvės.
Norėdami suprasti, kuriuos filmus reikėtų akcentuoti parodoje, pasitelkta kino vertintojų ir filmų kūrėjų nuomonėmis. Buvo sudarytas 25 vaidybinių ir dokumentinių filmų sąrašas, filmų, kurie yra saviti konkretaus dešimtmečio atspindžiai, išsiskiriantys savo kino kalba, kitokiais sumanymais, drąsa ar naujumu. Į parodą įtraukti ir 6 animaciniai filmai, kuriuos parodai parinko animatorius Gediminas Šiaulys.
Parodos „Laisvas kinas. 1990-2020“ fragmentas./ Z. Nekrošiaus nuotr.
Paroda „Laisvas kinas: 1990–2020“ apima devynias sales. Tačiau jose ne tik eksponatai, reprezentuojantys atrinktus filmus. Parodos lankytojai galės prisiminti filmus, žiūrėdami jų fragmentus dideliuose ekranuose. Salėse bus girdimi trijų dešimtmečių kino kūrėjų pasakojimai apie jų pradžias kine. Speciali erdvė paskirta kino „virtuvei“ su dvylika kėdžių, ant kurių prisėdęs žmogus galės peržiūrėti skirtingą filmuotą medžiagą – makin of‘us, nepatekusius į filmą fragmentus ar pasakojimus apie darbo procesus. Paskutinė salė skirta Lietuvos kino industrijai. Joje žmonės galės plačiau susipažinti ar prisiminti su nepriklausomybės metais vykusiais kino procesais. Apie juos pasakos ne tik eksponatai, bet ir juose dalyvavę kino žmonės.
Kai kam gali iškilti klausimas: kam tokia paroda reikalinga, kai atrodytų patys filmai kalba už save? Tačiau, kaip Stefanas Zweigas rašė: „Iš patirties žinome, kad šimtąkart lengviau atkurti praeities faktus negu juos lydėjusią dvasinę nuotaiką.“ LTKMK tikslas šia paroda „Laisvas kinas: 1990 – 2020“ tą nuotaiką ir sukurti.
O ją kūrė: kuratorė Sonata Žalneravičiūtė, architektai Justinas Dūdėnas, Jurgis Dagelis, dailininkas Marius Žalneravičius, vaizdo režisierius Jonas Juozapaitis, pokalbių autorė Gina Kimantaitė, garso režisierius Saulius Urbanavičius, kalbos redaktorė, Audrė Kubiliūtė, vertėjas Laimonas Vaičius.
Paroda parengta gruodžio 18 d., o lankytojų lauks, kai tik muziejams bus galima atverti duris.
Parodos kuratorė Sonata Žalneravičiūtė
