… Gražina Sajienė kalbina Agotėlę – seniausią Rudnelės kaimo gyventoją, įpusėjusią devintą dešimtį. Po kiemelį kudakuodamos vaikšto vištos, lyg atsiliepdamas į Kazio Sajos kvietimą užgieda gaidys. Žydi pienės, žydi obelys. Po viena iš jų sėdi senolė ir Gražina, kalbasi.

Šie kadrai rašytojo K. Sajos nufilmuoti prieš 20 metų mėgėjiška kamera. Bet šito nė neįtartum. Visa profesionaliai sumontuota. Ir įdomu. Pakvietė rašytojas vieną kartą, kai svečiavausi Rudnelėje, ar nenorėčiau pažiūrėti, „kaip mes čia gyvenom“. Nė nežinojau, kad jis mėgo filmuoti. Be galo smalsu: ir vaizdai, ir paties K. Sajos komentarai – sąmojingi, vaizdingi.

Agotėlė Akstinienė (jau seniai mirusi) pasakoja apie lenkmetį šiuose kraštuose – pačią baisiausią okupaciją. O buvo išgyvenusi ir rusiškąją – caro, ir sovietų, ir vokiečių. Turėjo su kuo palyginti. Kai lenkai užėmė Vilniaus kraštą, ir Marcinkonys, ir Rudnios kaimas atiteko lenkams, o gretimas – Dubininko – priklausė laisvai Lietuvai. Ten ir įstatymai kiti, ir gyvenimas kitoks.

Gražina Sajienė toliau kalbina senutę, prašo papasakoti, kaip moterys Skroblų ardavo. Buvę tokie burtai: kai ilgai nelydavę, kai jau viskas išdžiūdavę, kaimo moterys paimdavusios plūgą, kelios įsikinkydavusios ir traukdavusios – šitaip „ardamos“ upelį, norėdavusios Dzievulį sugėdyti: štai kaip žmonės ir gyvulėliai vargsta… Žiūrėk, sako Agotėlė, ir pradėdavę lyti. Visas pievas anuomet iššienaudavo, iki pat upelio. Kur dabar alksniais ir krūmokšniais apėję – visur buvusios šienaujamos pievos. Dzūkai labai brangino pašarą, dar ir dabar žymu buvę šieno vežimų keliai.

Toje pat juostoje matau ir dailininkę Gražiną Didelytę. Į plačias kalbas ji nesileidžia, pluša kaip skruzdėlytė. Ką tik nusipirko apleistą kaimišką trobelę: stogo šiferis atsilaupęs, viduje – sukiužusi krosnis. Daug kas ją siūlė nugriauti ir statyti naują, bet Gražinos draugas Vygandas pasiryžo „išgelbėti“. Ir atstatė. Subyrėjo tik dalis, kuri buvo skirta miegoti.

Kai K. Sajos kamera „pritraukia“ lauko tupyklą, pasigirsta juokas ir berods Vygando komentaras: plati panorama stebėjimui! Kur nebus – tik kas antra lenta kėpso, ir ta pati nupuvusi. Teko perstatyti, priderinti prie bendros „architektūros“. Sako, anuokart G. Didelytė net pyktelėjusi, kam tas K. Saja visur landžioja su kamera, visokius griuvėsius filmuoja. O dabar šių kadrų vertė neįkainojama. Ten, kur stovi „Andeinės“ galerija, tebuvo likę tik tvarto griuvėsiai, ir K. Saja, artimiausias kaimynas, vis žvelgdamas pro langą kantriai laukęs, kas su tomis griuvenomis bus daroma. Daug triūso reikėjo įdėti, kol ši sodyba tapo ne tik jauki, bet ir kiek galima autentiška.

O štai kitame epizode G. Didelytė su G. Sajiene skinasi kelią per šabakštynus Skroblaus link. Subrenda į šaltiniuotą upelio tėkmę. G. Didelytė pirmoji, džiugesiu spindi jos akys. K. Saja pagauna nuotaiką, ypatingą akių švytėjimą – jose begalinis džiaugsmas: ji turi sodybą kaime, gamtoje, visiškoje ramybėje, kurios buvo taip išsiilgusi!

K. Saja sako tokių juostų turįs daugiau: filmavo B. Brazdžionį, jo 90-metį, susitikimą su J. Aisčiu, H. Radausku, M. Gimbutiene, su B. Raila, su broliu, tuomet gyvenusiu Amerikoje. Daugybė archyvinės medžiagos, kurią žada perduoti Literatūros muziejui. Kodėl neištraukęs į dienos šviesą anksčiau? Nepasitikėjęs.

„Kur man lygintis su Arūnu Mateliu ar Albinu Kentra?“ – šypsosi rašytojas.

G. Sajienė, K. Saja ir šio rašinio autorė

Bet dabar, atšventęs savo 80-metį, norįs viską sudėlioti, „inventorizuoti“ ne tik darbus, bet ir dovanas – daugybę laiškų, gautų ir iš paprastų žmonių, iš rinkėjų, kurie ieškodami tiesos ne kartą kreipėsi su įvairiausiais prašymais. Laiškai, prisiminimai ir šitos vaizdo juostos.

„Gal kam bus įdomu, kaip mes čia gyvenom“, – susimąsto rašytojas, žvelgdamas į būtąjį laiką…

Regina JASUKAITIENĖ