S. Urbonavičienė./ Asmeninio albumo nuotr.
Mano jaunystės draugės mamai šią gegužę sukanka 100 metų! Gražiai, prasmingai ilgą amželį nugyveno Stasė Urbonavičienė, daug skaudžių, o ir džiugių akimirkų per tuos metus išgyveno. Ramybės ir kantrybės moteriai teikė gilus tikėjimas, širdį džiugino pro pat sodybą tekanti skardingoji Dubysa, rūpestingai prižiūrimas gėlių ir žolynų darželis ir nesibaigiantys, bet darbščiam žmogui nesunkūs kasdieniniai kaimo darbai.
Norėjau apie šią darbščią moterį papasakoti „Kauno dienos“ laikraštyje, po savo „sparnu“ priglaudusiam ir Kauno rajono įvykius, mat „Tėviškės žinios“ jau geras dešimtmetis užsidarė (mano minima Stasė Urbonavičienė gimė, augo, gyveno ir tebegyvena Kauno rajone).
Papasakoti norėjosi šiltai, jautriai, primenant skaitytojui ir visą šimtmečio istorinį kontekstą: ritosi karo, pokario, sovietinio kolūkio metai, o vaikystės ir paauglystės metai prabėgo anoje nepriklausomoje Lietuvoje – „prie Smetonos“. Kaip tik artėjo Motinos diena. Kaip tik apie tokią Motiną, maniau, reikėtų papasakoti.
Bet mano straipsnis redakcijos nesudomino. Skaudžiai smigtelėjo atsakymas, kad laikraštis nesąs „sveikinimų ir pageidavimų koncertas“, nes netyčia užsiminiau, kad tai būtų graži dovana jubiliatei…
Suprask, senų bobučių istorijos niekam nėra įdomios. „Kauno diena“ lygiuojasi į pažangius, modernius laikraščius, ne į kokius ten rajoninius, mažai kur Lietuvoje beišlikusius, skelbiančius sveikinimus, užuojautas ir televizijos programą.
Šiuolaikiškas laikraštis turi gyventi moderniomis vertybėmis, aprėpti ne tik rajono (ar miesto) naujienas, bet žvalgytis plačiau. Sutinku, kad „Kauno diena“ lygiuojasi į respublikinius laikraščius, kurie apžvelgia politinį ir kultūrinį viso pasaulio kontekstą, vienok nusileidžia ir iki banalių istorijų, pataikaujančių skaitytojų skoniui.
Respublikinių dienraščių puslapiuose nuolat šmėžuoja tos pačios „žvaigždės“ ir „žvaigždutės“, jų gyvenimo užkulisiai, vedybų ir skyrybų istorijos, apipintos skandalais, aptariamos ištaigingos šventės, ponių garderobai, pakeistos šukuosenos , egzotiškos kelionės, skatinančios skaitantįjį lygiuotis į turtuolių pasaulį (jei ne prabangiomis vilomis, tai bent įperkama butaforija).
Kita aktuali tema – vagystės ir žmogžudystės, pageidautina – kuo daugiau kraujo, šiurpo, skatinančio adrenalino išsiskyrimą! Vartotojiškos pasaulėžiūros skaitytojui to visiškai pakanka: „prisimatuoja“ savo gyvenimą, truputį pasipiktina, truputį pasiglosto, kad tebėra padorus, žvilgteli į naujausius pikantiškus receptus, į šio sezono madas, padūsauja dėl kainų ir ramiai eina gaminti sekmadienio pietų. Ne, neramiai… nes vartojimo poreikis kaip tas kirminas, tyliai įsigraužęs į „dūšią“. Ir graušis iki obuolio šerdies neduodamas ramybės: gal visgi reikia keisti kilimą, kaimynas nusipirko naują automobilį, kodėl negalėtume ir mes?
„Pasaulis pernelyg demonstruoja turėjimą ir begalę galimybių turėti“, – rašo eseistas Alis Balbierius.
Žiniasklaida šiai turėjimo, t.t. daiktėjimo idėjai noriai tarnauja( jei yra paklausa – bus ir pasiūla, ir taip be galo, lyg užburtame rate). Ir jei dar kai kam sunku susiorientuoti, ko norėti, nes civilizacija iki begalybės daugina naujus konvejerinius daiktus, paslaugas ir malonumus, tai žiniasklaida paslaugiai padės norėti vis daugiau ir pasiūlys būdus, kaip tai padaryti.
Bet gyvenimas ima ir pakiša ne visai malonių situacijų, kai naujas automobilis ar plastinė grožio operacija nebedžiugina. Gal tik tokie sukrėtimai priverčia susimąstyti : kas svarbiau – būti ar turėti? Į ką įsikibti, kai daiktai (net pinigai!) nebetenka vertės anei per visą gyvenimą kurta buitis? Nes juk buvome mokomi, kad tik daiktų ir pinigų turėjimas (dar pasiekta karjera) suteikia žmogui vertę (ir gyvenimo prasmę).
Kas nutinka, kai nebesuspėji su greitėjančiu pasauliu, kuris semia mus kaip tvanas, jei nebandysi kapanotis greičiau, grimsi į dugną, į užmarštį, tapsi gyvu lavonu. „Šalikelių žmonės šalia civilizacijos greitkelio praktiškai nepastebimi“, – sako mano mėgstamas eseistas A. Balbierius.
Industrinis demonas kuria hedonistinį gyvenimo būdą, skatina „žaisti“ vis naujų daiktų žaislais, išmetant į šiukšlyną ne tik morališkai pasenusius daiktus, bet ir vertybes, kurios nepadeda lenktyniauti, netgi trukdo gyventi moderniai, koja kojon su visu pažangiuoju pasauliu. Naujoji (modernioji) žiniasklaida skatina vartoti, aplenkti kaimyną, pasipuikuoti prieš giminaitį. Ypač tokioms nuostatoms imlūs tie jauni žmonės, kurių gyvenimo pamatai – vertybės – dar nesusiformavusios arba paremtos vartotojiška pasaulėžiūra, kuriems dar neteko patirti tikrų gyvenimo iššūkių, skaudžių išbandymų, išklibinančių ir tvirtai sumūrytus akmenis.
Kas galėtų būti tie kertiniai akmenys? „Nebemadingame“ mūsų tėvų ir senelių gyvenime pagrindus klojo tikėjimas, mokantis doros, meilės artimui, gimtam kraštui, pagaliau – nepragmatiškas, natūralus ryšys su gamta.
Mano draugės mamos per šimtmetį sukaupta išmintis – nesumeluotas pavyzdys, kaip žmogui būti santarvėje su savimi ir kitu, daiktais neužgožiant svarbiausių vertybių, kaip išlaikyti švarią, už jokius pinigus nepardavinėjamą sąžinę, kaip būti, kiekvieną Dievo dovanotą dieną būti ir už tai padėkoti.
Skaudu, kad tokie žmonės lieka šalikelėse, modernaus gyvenimo paraštėse – jų vertybės, padėjusios išgyventi sunkiausiais gyvenimo momentais, neranda vietos šiuolaikiniuose laikraščiuose…
Regina Jasukaitienė
