Šiuolaikinėje kalboje (ne tik lietuvių) gilai suleido šaknis žodis „charizma“, daugelio suprantamas kaip sąvoka, nusakanti būtiną sėkmingai (ypač politinei) karjerai sąlygą. Manau, ne visiems žinoma šio žodžio reikšmė. Graikiško žodžio, atėjusio ir į lotynų kalbą (kad nevargtų skaitytojas, cituoju tarptautinių žodžių žodyną) pirminė reikšmė: – „Dievo malonė, dovana“; kaip religinis terminas reiškė: „ypatinga Dievo dovana, teikiama individualiam žmogui, bet turinti išganingo tarnavimo bendruomenei aspektą, pvz., galia numatyti ateitį, gydyti Jėzaus vardu, Evangelijos skelbėjo žodinės įtaigos galia.“
Abejoju, ar daug kas žino tikrą šios sąvokos turinį, ir manau, kad net iš dvasininkų niekas nelaukia ypatingų galių pasireiškimo. Užtat daugeliui piliečių aišku, kad mūsų laikais charizmos turėjimą ar neturėjimą geriausiai atspindi visuomenės apklausų rezultatai, išreiškiami reitingais.
Taigi dabar iš mūsų politikų neabejotinai charizmatiškiausia yra prezidentė Dalia Grybauskaitė, nes jos reitingai iki šiol aukščiausi. Po jos ganėtinai charizmatiška – Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Kiti politikai išsidėsto reitingų lentelėje gerokai žemiau, ir jų padėtis po kiekvienos apklausos įvairuoja.
O štai mūsų premjeras pasmerktas būti vienu necharizmatiškiausių politiku dėl įvairių priežasčių – objektyvių (krizė, teko pakelti mokesčius, bedarbystė, daugumos piliečių finansinė padėtis pablogėjo) ir beveik subjektyvių (vis ką nors nemalonaus pareiškia ir taaaaip, kad ant jo supyksta pensininkai, kuriems apkarpytos pensijos Dievas žino kada, kiek ir apskritai ar bus kompensuojamos, būsimieji pensininkai, nuo kurių jau ranka pasiekiama pensija žada nutolti (anot A. Baltakio) lyg tas laivas nuo ūkuose paskendusių krantų, o kur dar bedarbiai, iš kurių ketinama išreikalauti sveikatos draudimo mokestį, nežiūrint, kad neturi jokių pajamų…
Ir štai dar vienas akivaizdžiai charizmos neturintis (tiksliau, jos netekęs) politikas – Arūnas Valinskas. Jo, kaip buvusios pop žvaigždės, reitingai buvo gana aukšti, bet patekus į Seimą krito taip staigiai, jog panašu į mitinio graiko Ikaro skrydį – pastarajam pasikėlus per aukštai, Saulė ištirpdė vašką, kuriuo buvo sulipdyti jo sparnai, ir jis it meteoras nuskriejo žemyn…
Tačiau Seimas – palyginti saugus prieglobstis bent jau 4 metams. Jei per daug neapsikiaulini, gali ten sau ramiai gyventi, gaudamas kad ir ne super, bet vis jau palyginti padorias pajamas. Ypač geras eilinio opozicionieriaus gyvenimas – klausyk lyderio, kritikuok valdančiąją koaliciją ir, jei tai darysi pakankamai išraiškingai, žiūrėk, ir atsidursi reitingų lentelės nors ne viršuje, tai bent viduryje. Ir net jei esi kuo akivaizdžiausiai pažeidęs Seimo Statutą ar savo naudai puikiai suderinęs viešus ir privačius interesus, nesvarbu, kad tave svarstys ir bars etikos komisija, pavojus būti pašalintam iš Seimo faktiškai negresia (buvo vienas toks atvejis, kai net įkliuvęs už kyšininkavimą, netekęs parlamentaro neliečiamybės ir patekęs į kalėjimą kadaise garsus veikėjas vis tiek nebuvo visiškai pašalintas, tam neužteko balsų, ir jis formaliai liko Seimo nariu).
Bet nors ir nebeturėdamas reitingais išreiškiamos charizmos, „prisikėlėlių“ vadas užsimanė tapti ministru. Išvaręs nors be ypatingos charizmos, bet ir didelėm ydom nepasižymėjusį dabartinį ministrą, A. Valinskas pateikė savo kandidatūrą (prieš tai kalbėjo turįs daug tinkamų kandidatų).
O štai prezidentė ėmė ir išsakė savo neigiamą požiūrį į jo kandidatūrą. Tiesiai šviesiai nepareiškė, kad yra gerokai susikompromitavęs įtartinom draugystėm ir kt. (už ką buvo išstumtas iš Seimo pirmininkų), ji pasakė griežtai, bet švelniau – Valinskas neturi visuomenės pasitikėjimo. Ir ką gi atstumtasis kandidatas? Jis kovingai atšovė, kad turi tapti ministru, ir gana. Dar priminęs žemus premjero reitingus, išvadino pačią prezidentę ne kaip nors aptakiai, o tiesiog … „įsižeidusia boba.“ Taip ir nepatikslinęs, kodėl ji turėtų būti ant jo įsižeidusi, dabar iš tiesų ją įžeisdamas, jis nusirito nuo savo menkos charizmos tiesiai į chamizmą (šitos sąvokos, manau, aiškinti nereikia).
Dabar kiek rimtesnė kalba. Vartojant apsidraudimui tinkamą populiarų posakį „kas gali paneigti, kad“ šitokį užsispyrimą taip įžūliai demonstruojamtis „prisikėlėlis“, (be kita ko, leisdamas suprasti, kad su savaisiais šalininkais gali pasitraukti iš gerokai aptirpusios koalicijos) ar tik (sąmoningai ar kitų suvedžiotas) nevykdo gudresnių ir charizmatiškesnių politikų užsakymų: sugriauti koaliciją, nuversti Vyriausybę? Ir nesvarbu, kad tai sukeltų suirutę, sutrikdytų Seimo ir Vyriausybės darbą, sunkmety pridarytų nemažų papildomų išlaidų, mokant atleidžiamiems politinio pasitikėjimo ir kitokiems valdininkams daugybę išeitinių pašalpų (iš kur paims – iš visų mūsų, žinoma). O jei dar įvyktų priešlaikiniai Seimo rinkimai – nesinori apie tai nė galvoti…
Grįžtant prie temos, persekioja mintis, kad gal minėtasis ponas turi savitą charizmą – tik su minuso ženklu, tai yra, turi ypatingą malonę, bet gautą ne iš Dievo, o iš jo antagonisto?..
Marytė Kontrimaitė
